Naugardas tam tikru požiūriu priklausė 1241 m. Hamburgo su Liubeku sudarytai karinei sąjungai. 1428 m. Naugardas ir Porchovas, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui 10 000 rublių kontribuciją. Aleksandro ir Elenos santuoka skatino steigti užeigas pirkliams iš Naugardo ir kitų Rusios miestų Vilniuje.
Vytautas turėjo patrankų ir savo žygiuose į Pskovą (1426) bei Naugardą (1428). Žymiausia jų buvo Halka, kurią veždavo 20 porų arklių prieš piet ir tiek pat po piet. Mykolas Brenšteinas^1 ), remdamasis įvairiomis kroniko mis, mano, kad Vytauto amžiaus gale lietuvių artilerija buvo jau nemenka ir kad to amato lietuviai išmokę iš kryžiuočiu; iš jų retais atsitikimais gaudavę ir patranką.
Tačiau šie, palyginti, dar nauji karo technikos pabūklai buvo tokie ne tobuli, kad Žalgirio mūšyje jie neturėjo jokios lemiančios reikš mės. Vytautas turėjo patrankų ir savo žygiuose į Pskovą (1426) bei Naugardą (1428). Žymiausia jų buvo Halka, kurią veždavo 20 porų arklių prieš piet ir tiek pat po piet.
Jo laikais jau būdavo saugu visuose kraštuose, ku\nriuos jis valdė, Vilniuje vykdavo laisvi prekių mainai tarp\nNaugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių. Vilniaus\nmiestiečiai, gavę svarbią privilegiją laisvai prekiauti viso\nje Lietuvos valstybėje, nemokėdami muito mokesčių, pradė\njo lankytis tolimose provincijose, kur artimiau susipažino su\nkrikščioniškąja kultūra26.
Juk\ntas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo\nbojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su\nPrūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask\nva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir\ntolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil\nnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko\nkių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė.\nEsant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan\ntiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos\nkūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės\nkraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik\ntas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su\nklestėti!
Juk\ntas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo\nbojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su\nPrūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask\nva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir\ntolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil\nnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko\nkių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė.\nEsant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan\ntiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos\nkūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės\nkraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik\ntas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su\nklestėti!
Jų veikla vis labiau plėtėsi, net toli į šiaurę nutolę mies tai, net slaviškieji, ėmė prie jų šlietis. Prie karinės sąjungos, 1241 m. Hamburgo sudarytos su Liubeku, tam tikru požiūriu priklausė D ## Puslapis 22 ĮVADAS Krokuva, Kališas ir Naugardas.
Naugardo ir Por\nchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui\n10.000 rublių kontribucijos (1428). Kontribucijos ir bausmės bu\nvo imamos ir nuo nepaklusnių bei atkritusių rusų kunigaikščių,\nkurių žemės vėl būdavo užkariaujamos.