Domininkonų ordinas

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

savo metropolijos jurisdikcijoje. Iš Rygos Lietuvon buvo siunti­ nėjami dvasininkai skelbti evangelijos^8. Ten veikė pranciškonai ir domininkonai.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Bonifacas IX parėmė Vytauto pastangas plėsti katalikybę ir\nstačiatikių tarpe, patvirtindamas Vytauto įkurtąją Vladimiro\nvyskupiją (Volynijoje) ir vyskupu paskirdamas domininkoną\nGregorijų; tik dėl to kilo su lenkais nesusipratimų, nes ir jie no­\nrėjo tame krašte labiau įsigalėti.\nIš čia matome, kad Liet.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

O vieno jų turinys atpasakotas popiežiaus atsakyme Gediminui. Vienas tų laiškų (1323.1.24), skirtas «visai krikščionijai», buvo išsiuntinėtas penkiems Vokietijos miestams ir Romai (Avignonui). O trys laiškai (V.26) buvo pasiųsti Saksų provincijos pranciškonams ir dominin­ konams ir Hanzos miestams (Liubekui, Rostokui, Stralsundui, Greifswaldni, Stettinui ir Gotlando salai).

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis! Šventasis ir garbingasis tėve! Mes su krikščionimis ka­ riaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir iš dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Jų vandenys kadaise priklausė miestui, bet, laikui bėgant, tapo Švč. Trejybės klebonijos nuosavybe. Aleksan­ dras, toje vietoje įkurdinęs dominikonus, Vingrių šaltinių nesugrąžino miestui, bet sutiko juos kartu su klebonija 6 Tai matyti iš Žygimanto Senojo 1536 metų rugpjūčio 29 dienos (Archiwum Miejs. MSS.) privilegijos patvirtini­ mo, leidžiančio parduoti plytinę ir žemes, esančias už Vilijos, ant kal­ no priešais tiltą, - tais pačiais me­ tais kunigaikščio Poznanės vyskupo, miestui padaryto. Taip pat miestie­ čiai prašė, kad jiems būtų leista toje vietoje pastatyti karčemą ir namus, kuriuose galėtų apsistoti Maskvos pasiuntiniai, totoriai ir kiti, ir kad smuklėje būtų leista pardavinėti mi­ dų ir alų. Karalius tai leido ir už­ draudė savo maršalkoms leisti ap­ sistoti kituose miesto namuose į Vilnių pas karalių atvykstantiems Maskvos ir totorių pasiuntiniams, o smuklę atleido nuo kapščiznos (arba akcizo) už alaus ir midaus darymą. 7 Tai, kad tuo metu miestas įsigijo daug įvairios rūšies žemės nuosavy­ bės, patvirtina, jog miesto iždas bu­ vo turtingas. Tačiau dažniausi pir­ kiniai buvo plytinės bei kalkių kasyklos. Iš to galima daryti išvadą, kad tuo metu Vilniuje iškilo daug mūrinių pastatų. Miesto archyve yra: „Pardavimas kalno prie Vokės upės, prie mūrinio tilto pakeliui į Trakus, kalkakmenių kasimui", - nuo totorių Vilniaus miestui ir mies­ tiečiams už 60 kapų grašių, mokant trisdešimties rublių grašių baudą vaivadai, jeigu totoriai norėtų sutartį nutraukti. Šis sandoris datuotas 1523 metų rugsėjo 15 dieną. Iš liu­ dininkų pažymėtinas kunigaikštis Bohdanas Kildijarovičius, totorių maršalka. 262 ## Puslapis 279 IV KNYGA perleisti dominikonams. Tai sukėlė nesiliaujančius vaidus tarp šio ordino ir miestiečių, tad Žygimantas, kad paten­ kintų pirmąją sąlygą ir aprūpintų Vilnių vandeniu, kaip kad buvo aprūpinta Krokuva, atidavė miestui nuosavą sa­ vo šaltinį netoli miesto, už Subačiaus vartų, prie kelio į Žiupronis.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vėliau viskas byloja, jog Gediminas per pasiun­\ntinius nurodė, kaip sako Jerošinas, garantuoti, kad \nniekados jo valia tiesiogiai ar netiesiogiai nebuvo siuntinė­\njami jokie laiškai kokiems nors miestams ar šalims, sykiu ir \npopiežiui, ir kad, tikėdamas savo dievais, net mintyse nie­\nkada nebuvo dėl jų suabejojęs.\nJeigu su atida peržvelgsime laiškus, Gedimino vardu \nrašytus dominikonų ordinui, minoritams ir Vokietijos mies­\ntams, pastebėsime daugybę vidinių ir išorinių įrodymų, liu­\ndijančių juos Rygos arkivyskupo prasimanymu ir klastote \nesant. Išorinį įrodymą randame pasakytą pirmiausia J e r o - \nš i n o, p.