Petras Goštautas siejamas su pranciškonų globa Vilniuje, katalikybės rėmimu ir keliomis prieštaringomis pranciškoniškomis tradicijomis. Pasakojimas apima jo kaip valdovo vietininko ar Vilniaus vaivados vaidmenį, pranciškonų atkvietimą, žudynių kontekstą ir autoriaus atsargumą dėl vėlesnių tradicijų.
Ne kartą jau minoritai, apaš\ntalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo \npranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atver\ntimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Ta\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, \nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę \nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną \nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir\n18\nWremiennik Sofijski, p.
- medinės bažnyčios ir bazilijo nų vienuolyno įkūrimą Vilniuje pri skiria Vitebsko kunigaikštytei Juli- 27 ## Puslapis 44 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS sykiu su pranciškonais daug prisidėjo tą tikėjimą įtvirtinant Vilniuje. Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, lai mėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies rei kalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuo menė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o gal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus, smurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuo lius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos bėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms atminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19. Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komen tatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Pet ras Goštautas, būdamas Podolės vai vada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv.
Ne kartą jau minoritai, apaš\ntalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo \npranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atver\ntimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Ta\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, \nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę \nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną \nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir\n18\nWremiennik Sofijski, p.
- medinės bažnyčios ir bazilijo nų vienuolyno įkūrimą Vilniuje pri skiria Vitebsko kunigaikštytei Juli- 27 ## Puslapis 44 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS sykiu su pranciškonais daug prisidėjo tą tikėjimą įtvirtinant Vilniuje. Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, lai mėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies rei kalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuo menė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o gal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus, smurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuo lius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos bėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms atminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19. Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komen tatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Pet ras Goštautas, būdamas Podolės vai vada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv.
Ne kartą jau minoritai, apaš\ntalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo \npranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atver\ntimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Ta\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, \nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę \nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną \nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir\n18\nWremiennik Sofijski, p.
Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komen tatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Pet ras Goštautas, būdamas Podolės vai vada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv. Pranciškaus regulos vienuolių vietoje anksčiau, 1325 metais, atvykusių su popie žiaus pasiuntinybe ir jau mirusių ar įvairiais laikais pagonių nukankin tų, ir apgyvendino juos prie Šv. Kry žiaus bažnyčios, sodyboje, vėliau ta pusioje Vyskupo rūmais.