Krikščionys kardu vertė lietuvius, kalnėnus ir žemaičius krikštytis ir siekė juos pavergti. Kojelavičiaus vertinimu, prislėgti krikščionys lengviau atsikvėpė tik dėl vidaus nesantarvės, palaužusios kylančią stabmeldžių galią. Popiežiaus ediktas kvietė krikščionis į šventąjį karą prieš stabmeldžius, žadėdamas nuodėmių atleidimą.
Krikščionys kardu vertė lietuvius, kalnėnus ir žemaičius krikštytis ir siekė juos pavergti.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Užvis ilgainiui, kad nedori krikščionys, užsidengę liekulu^508 savo tikybos, suokė^509 kardu juos krikštytis, vildamies, jog tuo pragumu tegalėsią juos nuvergti ir tarp savo gyvulių paskaityti, todėl toje gadynėj lietuvis, kalnėnas ar žemaitis, norėdamas dar liuosu mirti ar po seno gyventi, turėjo su ginklu gulti ir kelti, idant visados būt rangiu^510 drausti ir ramdyti savo neprietelius, dykstančius išplėšti jo liuosybę, visų brangiąją nuo paties dievo jiems duotą dovaną, kuriuos tankiai nuveikę, atmonydami^511 savo žalas ir gieždamies ant jų apmaudą, nusiaubė plačiai platesniai, toli tolesniai jų kraštų sritis, belikdami po savęs akmenį ir vandenį.
Lenkų karalystei suskilus į daugybę kunigaikštysčių, sunku buvo susitarti, be to, netoliese auganti lietuvių galybė ilgainiui kėlė vis 'didesnę baimę. Vargu ar prislėgti krikščionys būtų kada lengviau atsikvėpę, jeigu bekylančios stabmeldžių galios nebūtų palaužusi vidaus nesantarvė. Tuo laiku mirė Mindaugui žmona; šeimynos moterų sutvarkyti ir mirusiai šermenų iškelti į rūmus atvyko pakviesta Daumanto, Nalšios kunigaikščio, žmona, karalienės sesuo.
Mat popiežius krikščionių žemėse buvo paskelbęs ediktą, kuriuo krikščionys, žadant nuodėmių atleidimą, buvo šaukiami į šventąjį karą prieš stabmeldžius, todėl ir ėmė iš’visur plaukti į Prūsiją didžiuliai karių būriai. Su šiomis jėgomis patraukęs iš Prūsijos, priešas baisiai nusiaubė Žemaitiją. Didelį kraštą — Vaikių, Raseinių, Ariogalos ir Klogėnų valsčius jis sulygino su žeme.
Teofrido vienuolyno abatas Bernardas. Gediminas vis dėlto nenorėjo nei krikščionybės priimti, nei sutarties sudaryti su krikščionimis, todėl visai nutraukė pradėtas derybas. Jo pasiuntinys Livonijoje išraiškingai prisipažino, kad valdovas esąs nusistatęs niekada neišsižadėti protėvių tikėjimo ir nesudaryti sutarčių, reikalaujančių keisti tikėjimą.
Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomonėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais. O kai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo krikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gyvenusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai primetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos miestų bei provincijų, o krikščionybę arba šiaurės asų religiją, jeigu lietuviai nuo seno nebūtų turėję savo pačių išsiugdytos religijos, kurią gana veiksmingai formavo graikų mitologija. Tiesa, jog lietuvių religija labai panaši į galų, tai yra druidų, nes visos senovės religijos, kaip ir pačios tautos, yra labai viena kitai artimos, kilusios iš vienos šakos - iš vieno lopšio*.
Mat popiežius krikščionių žemėse buvo paskelbęs ediktą, kuriuo krikščionys, žadant nuodėmių atleidimą, buvo šaukiami į šventąjį karą prieš stabmeldžius, todėl ir ėmė iš’visur plaukti į Prūsiją didžiuliai karių būriai. Su šiomis jėgomis patraukęs iš Prūsijos, priešas baisiai nusiaubė Žemaitiją. Didelį kraštą — Vaikių, Raseinių, Ariogalos ir Klogėnų valsčius jis sulygino su žeme.