Kazimieras Jogailaitis, dar būdamas didžiuoju kunigaikščiu, atleido Vilniaus miestiečius nuo muito visoje Lietuvoje. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su. Kazimieras Jogailaitis, pašauktas į Lenkijos sostą, nepanoro Didžiosios Kunigaikštystės valdyti per vietininką.
Lenkams prieš\ntaraujant, lietuviai nė nemanė garsinti savo sumanymo,\nbijodami tuo būdu pakenkti kunigaikščiui ir valstybei.\nŠtai todėl jie sumanė pasinaudoti lenkų lengvapėdišku\nmu, nors pastarieji tikėjosi iš jų visai ko kito: lietuvių\nN o rs len k a i p riešin a \nsi, p a k e lia m a s V iln iu \nje L ietu vo s d id žiu o ju\nk u n igaikščiu\n470\n\n## Puslapis 469\n\nluomai nulydėjo Kazimierą į šv. Stanislovo katedrą, ir\nčia maršalas jį paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikš\nčiu, o Vilniaus vyskupas su įprastinėmis apeigomis pa\nkėlė į sostą.
Mat prieš jį ko vojo galybė žmonių, kurie, jo galva, ilgai nejus jokių nuostolių ir dėl to atkakliai veršis į priekį, nuolatos ma žindami apgulos žiedą. Išvykus Andriui, paprasti Smo lensko žmonės, užėmę pilį, nustūmė į Dneprą maršalą Petriką, o Andrejų Dimitrijevičių, Dorogobužo kunigai kštį, paskyrė Smolensko seniūnu, tačiau netrukus, ne pasitikėdami šio jėgomis ir bijodami bausmės už maišto sukėlimą, pradėjo dairytis kito viršininko, galinčio ap ginti nuo valdovo, susimaniusio keršyti. Mat jie gavo ži nią, kad bajorai, nenorėdami pripažinti Andrejaus val džios, išsiuntė žygūnus ir paprašė Kazimierą kariuomenės.
Mažai tesutramdė užsispyrėlius ir Josifo, Kijevo metropolito, pavyzdys bei rūpestis, ir Nifono, Konstantinopolio p a t riarcho, tais metais išleistas laiškas, kuris rimčių rim čiausiai ragino visus rusus tvirtai laikytis tos tikėjimo santarvės, dėl kurios sutarė Rytų imperatorius Jonas Paleologas, K on stantinopolio patriarchas Juozapas bei kiti to meto Graikijos patriarchai ir valdovai, dalyva vę Florencijos suvažiavime. Dėl šių priežasčių Severs ko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, išdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Mas kvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, tačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotes tuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos. 53S Tiesa, žadėjo karalius patraukti su visomis jėgomis ir atkeršyti Maskvos valdovui, tačiau, tuo pat metu gavęs laišką, kuriuo jam pranešė, kad jo sūnus Jonas Olbra- chtas Vengrijoje sumuštas brolio Vladislovo ir su nu galėtoju sudaręs santarvę, padarydamas Lietuvai daug žalos, jis nukreipė visą pyktį prieš Vladislovą, ketin damas ginkluota jėga jam atkeršyti už Olbrachto pra laimėjimą kaip už savo paties pažeminimą.
O lenkų ponai neno\nrėjo išleisti jo iš savo žemės, kadangi jų karalius, Jo\ngailos sūnus Vladislovas, kuris valdė Vengrijos ir Len\nkijos karalystes, tą vasarą per mūšį su turkais be žinios \ndingo karo lauke, ir dar nebuvo tikrai sužinoję, ar gy\nvas, ar ne l3 , ir todėl nenorėjo karalaičio išleisti. Lie\ntuvos pasiuntiniai ėmė pasakoti apie Lietuvos kraštą, \napie Lietuvos taurų, stumbrų ir kitų įvairių žvėrių me\ndžioklės malonumus. Ir karalaičiui Kazimierui labai pa\ntiko, nes jis labai mėgo medžioklę.
O lenkų ponai neno\nrėjo išleisti jo iš savo žemės, kadangi jų karalius, Jo\ngailos sūnus Vladislovas, kuris valdė Vengrijos ir Len\nkijos karalystes, tą vasarą per mūšį su turkais be žinios \ndingo karo lauke, ir dar nebuvo tikrai sužinoję, ar gy\nvas, ar ne l3 , ir todėl nenorėjo karalaičio išleisti. Lie\ntuvos pasiuntiniai ėmė pasakoti apie Lietuvos kraštą, \napie Lietuvos taurų, stumbrų ir kitų įvairių žvėrių me\ndžioklės malonumus. Ir karalaičiui Kazimierui labai pa\ntiko, nes jis labai mėgo medžioklę.
Mat Vengrijos pasiunti nys Iskra, dėdamasis norįs pasiekti taikos, užvilkino karo veiksmus, ir todėl daugybė lenkų be karaliaus miems žygiams, karalius tu rėjo pasitraukti iš Prūsijos nieko naudinga čia šiuo žy giu nepešęs. Iš karo stovyklos jis leidosi į Krokuvą, džiaugdamasis gera žinia, jog žmona Elžbieta susilaukė antrojo sūnaus. Per krikštą kūdikiui buvo suteiktas Kazimiero vardas.
Lenkijos ir Lietuvos didikai savo valdovo, didžiojo karaliaus Kazimiero, valia suvažiavo į Parčevą. Ir Lie tuvos ponai, nieko apie tai nežinodami, ir pirmąją die ną, ir antrąją vyko tartis su lenkų didikais, o trečiąją dieną lenkų ponai ryžosi pagaliau visus lietuvių didi kus išpiautil2. Buvo vienas aukštos kilmės lenkas, Andrius Roga- tinskis l3, ir jis gavo tikrą žinią apie pražūtį lietuviams ir slapta pranešė tai lietuvių didikams Jonui Goštau tui 14 ir 2emaičių seniūnui KęsgailaiIS.
Lenkijos ir Lietuvos didikai savo valdovo, didžiojo karaliaus Kazimiero, valia suvažiavo į Parčevą. Ir Lie tuvos ponai, nieko apie tai nežinodami, ir pirmąją die ną, ir antrąją vyko tartis su lenkų didikais, o trečiąją dieną lenkų ponai ryžosi pagaliau visus lietuvių didi kus išpiautil2. Buvo vienas aukštos kilmės lenkas, Andrius Roga- tinskis l3, ir jis gavo tikrą žinią apie pražūtį lietuviams ir slapta pranešė tai lietuvių didikams Jonui Goštau tui 14 ir 2emaičių seniūnui KęsgailaiIS.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
