Kazimieras Jogailaitis

PDF 8

4. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su

PDF 7-8

I. Kazimiero laikai (1440—1492 m.) — pereinamasis laikotarpis

PDF 620

Palengva kilo nepasitenkinimas ordino valdžia net pačioje jo\n valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė\n Lenkų karaliui Kazimierui.

PDF 243-244

Bet kadangi, pradedant\n Kazimieru, Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogai-\n los palikuonys, tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto pavel-\n dėjamųjų teisių.

PDF 7-8

1. Kazimiero išrinkimas d. Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.). 177

PDF 467

Breste Kazi­ miero laukė gausybė žymiau- P riėm ęs B reste lu o m ų šiųjų didikų, ypač tie, kurie priesaiką, p a ly d im a s į save kildino iš Lietuvos di- V ilnių džiųjų kunigaikščių, kaip Al- gimantaičiai, Daumantaičiai, Manvydaičiai, Sanguškaičiai, Kaributaičiai, Karijotaičiai ir kiti. Pasitikę Kazimierą, jie rodė nepaprastą džiaugsmą, pagarbą bei palankumą. Priėmęs luomų priesaiką, kuria šie pažadėjo ištikimybę ir paklusnumą, niekais pavertė visus varžovų užmojus, šitaip greitai sutvarkydamas šį reikalą.

PDF 468

Lenkams prieš­\ntaraujant, lietuviai nė nemanė garsinti savo sumanymo,\nbijodami tuo būdu pakenkti kunigaikščiui ir valstybei.\nŠtai todėl jie sumanė pasinaudoti lenkų lengvapėdišku­\nmu, nors pastarieji tikėjosi iš jų visai ko kito: lietuvių\nN o rs len k a i p riešin a ­\nsi, p a k e lia m a s V iln iu ­\nje L ietu vo s d id žiu o ju\nk u n igaikščiu\n470\n\n## Puslapis 469\n\nluomai nulydėjo Kazimierą į šv. Stanislovo katedrą, ir\nčia maršalas jį paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikš­\nčiu, o Vilniaus vyskupas su įprastinėmis apeigomis pa­\nkėlė į sostą.

PDF 471

Mat prieš jį ko­ vojo galybė žmonių, kurie, jo galva, ilgai nejus jokių nuostolių ir dėl to atkakliai veršis į priekį, nuolatos ma­ žindami apgulos žiedą. Išvykus Andriui, paprasti Smo­ lensko žmonės, užėmę pilį, nustūmė į Dneprą maršalą Petriką, o Andrejų Dimitrijevičių, Dorogobužo kunigai­ kštį, paskyrė Smolensko seniūnu, tačiau netrukus, ne­ pasitikėdami šio jėgomis ir bijodami bausmės už maišto sukėlimą, pradėjo dairytis kito viršininko, galinčio ap­ ginti nuo valdovo, susimaniusio keršyti. Mat jie gavo ži­ nią, kad bajorai, nenorėdami pripažinti Andrejaus val­ džios, išsiuntė žygūnus ir paprašė Kazimierą kariuomenės.

PDF 537-538

Mažai tesutramdė užsispyrėlius ir Josifo, Kijevo metropolito, pavyzdys bei rūpestis, ir Nifono, Konstantinopolio p a t­ riarcho, tais metais išleistas laiškas, kuris rimčių rim­ čiausiai ragino visus rusus tvirtai laikytis tos tikėjimo santarvės, dėl kurios sutarė Rytų imperatorius Jonas Paleologas, K on stantinopolio patriarchas Juozapas bei kiti to meto Graikijos patriarchai ir valdovai, dalyva­ vę Florencijos suvažiavime. Dėl šių priežasčių Severs­ ko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, išdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Mas­ kvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, tačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotes­ tuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos. 53S Tiesa, žadėjo karalius patraukti su visomis jėgomis ir atkeršyti Maskvos valdovui, tačiau, tuo pat metu gavęs laišką, kuriuo jam pranešė, kad jo sūnus Jonas Olbra- chtas Vengrijoje sumuštas brolio Vladislovo ir su nu­ galėtoju sudaręs santarvę, padarydamas Lietuvai daug žalos, jis nukreipė visą pyktį prieš Vladislovą, ketin­ damas ginkluota jėga jam atkeršyti už Olbrachto pra­ laimėjimą kaip už savo paties pažeminimą.

PDF 472

Nepakęsda­ mas atidėliojimo, pats patraukė į Smolenską, nors kar­ vedžiai iš paskutiniųjų įtikinėjo, jog metų laikas nieku būdu netinkąs karui. Visuomet kariuomenė sėkmingai kariauja, kai valdovas ne tik jai duoda nurodymų, o betarpiškai ją veda į kovą, nes jo dalyvavimas rodo, kad karas esąs labai svarbus, todėl neilgai trukus Kazi­ mieras nesunkiai užėmė pilį. Ne per griežtai nubaudęs maištininkus, jis paliko čia vietininku Andrių Sakavičių.

PDF 486

K ol visi lau k ė šio susitikim o, tu rė ju sio įv y k ti g e­\ngužės pabaigoje, Mykolas su\n1448 m e ta i\nsk itais įsiv eržė į Severską ir,\nSum u ša M y k o lą Se-\nsum ušęs greitosiom is sutelk-\nv e r s k e\ntas jėg as, jam p asto ju sias k e ­\nlią, p aėm ė Brianską, Naugar-\ndą, Putivliu, Serpeiską, Starodubą. Štai todėl Kazimieras,\ndar nespėjęs išvykti Lenkijon į seimą, skubiai p atra u k ė\nį Severską, užgniaužė pačioje užuom azgoje įsiplieskiantį\nkarą, atsiėmė užgrobtas pilis, o Mykolą išvijo iš visų\nžemių. Niekur neberasdamas užtarėjų, M ykolas pasp­\nruko į Maskvą, kur, priim-\nM y k o lo m irtis\ntas į vienuolyną, kurį m etą\nčia gyv en o kaip paprastas\n488\n\n## Puslapis 487\n\nžmogus, o galop ir galą gavo, vienuolyno igumenui da­\nvus apnuodytos duonos, kurią krikščionys paprastai var­\ntoja šventajai mišių aukai.

PDF 531

Tverė turėjo labai galingas karo\njėgas, ji galėjo išvesti į kovos lauką ligi penkiasdešim­\nties tūkstančių raitelių. Lietuviams tikrai buvo pavo­\njinga maskvėnų sėkmė, toks smarkus jų augimas kai­\nmynų sąskaita, tačiau karalius Kazimieras, kaip ir visi\nseniai mėgdamas ramybę, po senovei vengė karo. To­\ndėl, teisindamasis sudarytomis su Vasiljevičiumi paliau­\nbomis, atleido pabėgėlį, tiesa, mandagiai ir nuoširdžiai\njį pagerbęs, bet nieko doro nepažadėjęs.

PDF 533

Štai todėl pasirūpino, kad popiežius Inocentas paskelbtų Fridrichą Krokuvos arkivyskupu ir įtrauktų į šventąją kardinolų tarybą, be to, visomis priemonėmis stengė­ si pelnyti lenkų palankumą Jonui Olbrachtui, kurį ke­ tino palikti savo įpėdiniu. Todėl, sužinojęs, jog skitai dviem žygio voromis užpuolė Lenkiją, siaubdami ją ug­ nimi ir kalaviju, jis ryžtingiau nei bet kada anksčiau pradėjo rūpintis Lietuvos reikalais ir įsitraukė į karą dėl Podolės, o sūnui karštai nurodė kuo apdairiausiai pavaduoti karalių karo stovykloje. Kunigaikštis Jonas Olbrachtas, uoliai vykdyda- 1489 m eta i mas, kas buvo tėvo nurodyta, K u n ig a ik štis J o n a s greitai sutelkė Rusioje ir Lie- O lb ia c h ta s sum u ša tuvoje kariuomenę ir, patrau- sk itu s kęs į priekį su ryžtingiausiais vyrais, prie Savranės upės at­ virame lauke susikovė su priešu.

PDF 123

O lenkų ponai neno­\nrėjo išleisti jo iš savo žemės, kadangi jų karalius, Jo­\ngailos sūnus Vladislovas, kuris valdė Vengrijos ir Len­\nkijos karalystes, tą vasarą per mūšį su turkais be žinios \ndingo karo lauke, ir dar nebuvo tikrai sužinoję, ar gy­\nvas, ar ne l3 , ir todėl nenorėjo karalaičio išleisti. Lie­\ntuvos pasiuntiniai ėmė pasakoti apie Lietuvos kraštą, \napie Lietuvos taurų, stumbrų ir kitų įvairių žvėrių me­\ndžioklės malonumus. Ir karalaičiui Kazimierui labai pa­\ntiko, nes jis labai mėgo medžioklę.

PDF 123

O lenkų ponai neno­\nrėjo išleisti jo iš savo žemės, kadangi jų karalius, Jo­\ngailos sūnus Vladislovas, kuris valdė Vengrijos ir Len­\nkijos karalystes, tą vasarą per mūšį su turkais be žinios \ndingo karo lauke, ir dar nebuvo tikrai sužinoję, ar gy­\nvas, ar ne l3 , ir todėl nenorėjo karalaičio išleisti. Lie­\ntuvos pasiuntiniai ėmė pasakoti apie Lietuvos kraštą, \napie Lietuvos taurų, stumbrų ir kitų įvairių žvėrių me­\ndžioklės malonumus. Ir karalaičiui Kazimierui labai pa­\ntiko, nes jis labai mėgo medžioklę.

PDF 467

Breste Kazi­ miero laukė gausybė žymiau- P riėm ęs B reste lu o m ų šiųjų didikų, ypač tie, kurie priesaiką, p a ly d im a s į save kildino iš Lietuvos di- V ilnių džiųjų kunigaikščių, kaip Al- gimantaičiai, Daumantaičiai, Manvydaičiai, Sanguškaičiai, Kaributaičiai, Karijotaičiai ir kiti. Pasitikę Kazimierą, jie rodė nepaprastą džiaugsmą, pagarbą bei palankumą. Priėmęs luomų priesaiką, kuria šie pažadėjo ištikimybę ir paklusnumą, niekais pavertė visus varžovų užmojus, šitaip greitai sutvarkydamas šį reikalą.

PDF 471

Mat prieš jį ko­ vojo galybė žmonių, kurie, jo galva, ilgai nejus jokių nuostolių ir dėl to atkakliai veršis į priekį, nuolatos ma­ žindami apgulos žiedą. Išvykus Andriui, paprasti Smo­ lensko žmonės, užėmę pilį, nustūmė į Dneprą maršalą Petriką, o Andrejų Dimitrijevičių, Dorogobužo kunigai­ kštį, paskyrė Smolensko seniūnu, tačiau netrukus, ne­ pasitikėdami šio jėgomis ir bijodami bausmės už maišto sukėlimą, pradėjo dairytis kito viršininko, galinčio ap­ ginti nuo valdovo, susimaniusio keršyti. Mat jie gavo ži­ nią, kad bajorai, nenorėdami pripažinti Andrejaus val­ džios, išsiuntė žygūnus ir paprašė Kazimierą kariuomenės.

PDF 484

Po bajorų seimelių Belžicuose, Korčine bei kitur rugsėjo pabaigoje nutarė sušaukti seimą Parčeve. Kviečiamas į šį seimą, Kazimieras pasakė, kad jam labai neparanku keliauti į Parčevą, todėl pa­ žadėjo laukti lenkų pasiuntinių Breste. Kai čia atvyko šeši lenkų didikai ir išklojo visas savo sąlygas, lietuvių senatas kuo griežčiausiai pareikalavo sugrąžinti Podolę ir Lucką, o valdovas aiškiai pareiškė, kad, lenkams ne­ pažadėjus sugrąžinti Lietuvai Podolės ir Volynės pilių Lucko, Olesko, Lopatino, Horodlės bei Ratno, jis ne­ galėsiąs užimti karalystės sosto.

PDF 508

Mat Vengrijos pasiunti­ nys Iskra, dėdamasis norįs pasiekti taikos, užvilkino karo veiksmus, ir todėl daugybė lenkų be karaliaus miems žygiams, karalius tu­ rėjo pasitraukti iš Prūsijos nieko naudinga čia šiuo žy­ giu nepešęs. Iš karo stovyklos jis leidosi į Krokuvą, džiaugdamasis gera žinia, jog žmona Elžbieta susilaukė antrojo sūnaus. Per krikštą kūdikiui buvo suteiktas Kazimiero vardas.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Per krikštą kūdikiui buvo suteiktas\nKazimiero vardas. Nuo pat \nG im sta \nk u n ig a ik štis \nvaikystės bei paauglystės jis \nšv.

PDF 537-538

Mažai tesutramdė užsispyrėlius ir Josifo, Kijevo metropolito, pavyzdys bei rūpestis, ir Nifono, Konstantinopolio p a t­ riarcho, tais metais išleistas laiškas, kuris rimčių rim­ čiausiai ragino visus rusus tvirtai laikytis tos tikėjimo santarvės, dėl kurios sutarė Rytų imperatorius Jonas Paleologas, K on stantinopolio patriarchas Juozapas bei kiti to meto Graikijos patriarchai ir valdovai, dalyva­ vę Florencijos suvažiavime. Dėl šių priežasčių Severs­ ko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, išdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Mas­ kvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, tačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotes­ tuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos. 53S Tiesa, žadėjo karalius patraukti su visomis jėgomis ir atkeršyti Maskvos valdovui, tačiau, tuo pat metu gavęs laišką, kuriuo jam pranešė, kad jo sūnus Jonas Olbra- chtas Vengrijoje sumuštas brolio Vladislovo ir su nu­ galėtoju sudaręs santarvę, padarydamas Lietuvai daug žalos, jis nukreipė visą pyktį prieš Vladislovą, ketin­ damas ginkluota jėga jam atkeršyti už Olbrachto pra­ laimėjimą kaip už savo paties pažeminimą.

PDF 134

Lenkijos ir Lietuvos didikai savo valdovo, didžiojo karaliaus Kazimiero, valia suvažiavo į Parčevą. Ir Lie­ tuvos ponai, nieko apie tai nežinodami, ir pirmąją die­ ną, ir antrąją vyko tartis su lenkų didikais, o trečiąją dieną lenkų ponai ryžosi pagaliau visus lietuvių didi­ kus išpiautil2. Buvo vienas aukštos kilmės lenkas, Andrius Roga- tinskis l3, ir jis gavo tikrą žinią apie pražūtį lietuviams ir slapta pranešė tai lietuvių didikams Jonui Goštau­ tui 14 ir 2emaičių seniūnui KęsgailaiIS.

PDF 134

Lenkijos ir Lietuvos didikai savo valdovo, didžiojo karaliaus Kazimiero, valia suvažiavo į Parčevą. Ir Lie­ tuvos ponai, nieko apie tai nežinodami, ir pirmąją die­ ną, ir antrąją vyko tartis su lenkų didikais, o trečiąją dieną lenkų ponai ryžosi pagaliau visus lietuvių didi­ kus išpiautil2. Buvo vienas aukštos kilmės lenkas, Andrius Roga- tinskis l3, ir jis gavo tikrą žinią apie pražūtį lietuviams ir slapta pranešė tai lietuvių didikams Jonui Goštau­ tui 14 ir 2emaičių seniūnui KęsgailaiIS.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

17 Kazimieras su sūnumis A lbertu ir Aleksandru išvyko iš Kro­ kuvos 1485.V.18. bet ne su visos Lenkijos pajėgomis, o su Mažo­ sios Lenkijos savanoriais ir algininkais. Su jais liepos 9 d. atvyko j Lvovą, k u r buvo sušaukta Rusų vaivadijos ir Podolės bajorų ka­ riuomenė. Iš viso Kazimieras turėjo apie 20 tuksi, kariuomenės.

PDF 239-240

tas pats Žy­\ngimantas Vilniaus kapitulai padova­\nnojo Vainelgų dvarą.\n223\n\n## Puslapis 240\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\nŽygimanto įpėdinis Kazimieras Jogailaitis, nors pašauk­\ntas į Lenkijos sostą, vis dėlto nepanoro Didžiąją Kuni­\ngaikštystę valdyti per vietininką. Pirmenybę teikdamas Lie­\ntuvai, jis dažniausiai gyveno Trakuose arba Vilniuje.

PDF 241

Dar būdamas didžiuoju kunigaikščiu, Kazimieras tais pačiais metais atlei­ do Vilniaus miestiečius nuo muito mokesčio visoje Lietuvo­ je, o atskiru įsakymu jiems suteikė šią laisvę prekiaujant su Černigovu32. Tapęs karaliumi, jis tą pačią privilegiją pritaikė visiems Vilniaus gyventojams, prekiaujantiems su Lenkija. Sutartis, Vilniuje sudaryta su Pskovu, likusiu Kazimiero globoje, gerokai praplėtė prekybinius šio turtingo miesto santykius su Lietuvos sostinė33.

PDF 243

Vėliau jo pamaldumą pripažino Romos Bažnyčios galva, suteikė jam Šventojo vardą ir šlo­ vę, o kartu ir visam kraštui Globėjo vardą39. Prabėgus aštuoneriems metams, pats karalius Kazimieras, būdamas Vilniuje, gauna žinią apie sūnaus Jono Albrechto sutriuški­ nimą Vengrijoje ir palaužtas sielvarto, susirgęs kelyje iš Vil­ niaus į Trakus, 1492 metų birželio mėnesio 7 dieną apleidžia šį pasaulį. 39 Šventasis Kazimieras, kurio mirtis, tapytojo Dankerso pavaizduota al fresco ant kairės Šv.

PDF 240

Kadangi pilietinis karas po Vytauto Didžiojo mir­\nties ir žiauri Žygimanto valdžia buvo Vilniaus miesto \nvaldžios sluoksniuose sukėlę chaosą, nuskurdinę ir palikę \nbe gyventojų miestą, beveik galutinai sugriovę Magdebur­\ngo teisių galią, todėl Kazimieras, įsigilinęs į apgailėtiną sa­\nvo sostinės būklę, privalėjo atnaujinti anksčiau nustatytą \ntvarką. Reikšminga jo privilegija, 1441 metais išleista Bras­\ntoje, prikėlė Vilniui Magdeburgo teises, nustatė Vilniui du \ndidžiuosius prekymečius, o kas savaitę - įprastus turgus, \ngarantavo miestui didesnes pajamas, dovanodamas jam ne­\nmažą žemės plotą, nusidriekusį išilgai miesto sienos palei \nViliją, o skersai - nuo Lukiškių priemiesčio iki Velnio, šian­\ndien vadinamo Tauro, kalno30. Vilniaus vaitai ta pačia pri­\nvilegija įgijo didelę valdžią ir jų aukštai padėčiai būtiną au­\n29\nŽr.

PDF 50

1432 m. Žygimanto Kęstutaičio, 1440 ir 1463 m. Kazimiero Jogailaičio privilegi- jose nurodoma, kad miestiečiai privalo paklusti tarėjų ir vaito teismams, kad taryba ir vaitas turi teisti pagal Magdeburgo teisės knygas.

PDF 75

Žygimantas Kęstutaitis atleido Vilniaus miestiečius nuo muitų, tarp vietų, kuriose iš vilniečių neturi būti imamas muitas, buvo įvardytas ir Kaunas. 1443 m. Kazimieras Jogailaitis išdavė Vilniaus miestiečiams raštą, kuriame nurodė savo vietiniams pareigūnams - vietininkams ir tijūnams - bei bajorams netrukdyti vilniečių prekybos laivams laisvai plaukti Nerimi iki Kauno ir atgal.

PDF 76

Kazimieras skundėsi, kad Danci- gas nenori leisti parduoti jo grūdų kitų kraštų pirkliams, ir reikalavo užtikrinti jų parda- vimą Flandrijos pirkliams. 1480-1484 m. Kazimieras Jogailaitis ne kartą rašė Dancigui, kad leistų parduoti svetimiems pirkliams grūdus, kuriuos gabena Kauno miestietis Za- charas (Zachariam civem nostrum Cownensem), dar vadinamas valdovo pirkliu (merca- torem nostrum de Cowno,factorem nostrum), taip pat skirtų vietos tiems grūdams san- dėliuose.

PDF 76

Labiausiai tikėtina, kad jie grūdus irgi gabeno per Kauną. 1488 m. Kazimieras Jogailaitis atleido nuo muitų Kaune savo prekybos agentą Mins- ko miestietį Luką Tereškovičių, o su Gardinu kažkaip susijęs Mackus Kosterevičius samdė Kaune laivus grūdams gabenti.

PDF 89

Teisėjas, narpliojantis šituos Kauno ir Dancigo ginčus, buvo valdovas Kazimieras Jogailaitis. Per paskutinius valdymo dešimtmečius jam teko ne kartą nagrinėti abiejų miestų skundus, jų įrodymus, pageidavimus. 1468 m. Kazimieras Jogailaitis paskyrė susiėjimą Trakuose, apie 1470 m. suteikė nuostatus Hanzos kontorai Kaune, 1480 m. Kaunui nurodė laikytis savo teisės, 1481 m., paskui kelis kartus 1483, 1488 ir 1492 m., Kauno ir Dancigo ginčą sprendė kartu su Lietuvos ponų taryba.

PDF 136

1408 m. Vytautas atidavė Kauno miestui didelius žemės plotus kairiajame Nemuno krante. Tai nurodyta tų metų Vytauto privilegijoje Kaunui. Šį dovanoj imą 1463 m. privilegijoje Kaunui patvirtino Kazimieras Jogailaitis.

PDF 2

Valdovas turėjo pasirodyti savo valdiniams, išklausyti jų skundus, teisti už jų nusikaltimus, spręsti jų ginčus, pelnyti jų palankumą. Kazimieras pirmaisiais savo karaliavimo metais, iki Trylikos metų karo su Vokiečių ordinu pradžios, didžiąsias šventes (taip pat ir medžioklės sezonus) leisdavo savo gimtinėje - Didžiojoje Kuni­ gaikštystėje, tačiau vėliau jam teko daugiau dėmesio skirti Karūnos reikalams, nors jis niekada nepamiršo LDK politikos. 1469 m., praleidęs Kalėdų šventes Gardine bei apsilankęs Vilniuje ir Trakuose, karalius kartu su karaliene ir „vos ne visa Lietuvos diduomene" apvažiavo Polocką, Vitebską ir Smolenską, pirmą sykį po beveik šešioli­ kos metų apsilankė šiose svarbiose Lietuvos Rusios kunigaikštystėse 6.

PDF 531

Tverė turėjo labai galingas karo\njėgas, ji galėjo išvesti į kovos lauką ligi penkiasdešim­\nties tūkstančių raitelių. Lietuviams tikrai buvo pavo­\njinga maskvėnų sėkmė, toks smarkus jų augimas kai­\nmynų sąskaita, tačiau karalius Kazimieras, kaip ir visi\nseniai mėgdamas ramybę, po senovei vengė karo. To­\ndėl, teisindamasis sudarytomis su Vasiljevičiumi paliau­\nbomis, atleido pabėgėlį, tiesa, mandagiai ir nuoširdžiai\njį pagerbęs, bet nieko doro nepažadėjęs.

PDF 620

Palengva kilo nepasitenkinimas ordino valdžia net pačioje jo\n valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė\n Lenkų karaliui Kazimierui.

PDF 243-244

Bet kadangi, pradedant\n Kazimieru, Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogai-\n los palikuonys, tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto pavel-\n dėjamųjų teisių.

PDF 471

Mat prieš jį ko­ vojo galybė žmonių, kurie, jo galva, ilgai nejus jokių nuostolių ir dėl to atkakliai veršis į priekį, nuolatos ma­ žindami apgulos žiedą. Išvykus Andriui, paprasti Smo­ lensko žmonės, užėmę pilį, nustūmė į Dneprą maršalą Petriką, o Andrejų Dimitrijevičių, Dorogobužo kunigai­ kštį, paskyrė Smolensko seniūnu, tačiau netrukus, ne­ pasitikėdami šio jėgomis ir bijodami bausmės už maišto sukėlimą, pradėjo dairytis kito viršininko, galinčio ap­ ginti nuo valdovo, susimaniusio keršyti. Mat jie gavo ži­ nią, kad bajorai, nenorėdami pripažinti Andrejaus val­ džios, išsiuntė žygūnus ir paprašė Kazimierą kariuomenės.

p. 9 (PDF 1)

Ilgo Kazimiero viešpatavimo laikais brendusios pamainos valdymo sistemoje, kurias sukėlė nuolatinio valdovo rezidavimo Lietuvoje stygius ir tolesnė institu­ cionalizacijos šalyje pažanga, pasireiškė Aleksandro, o ypač - Žygiman­ to Senojo valdymo metu.

p. 11 (PDF 3)

M. Liubavskis Seimo užuomazgų buvo lin­ kęs ieškoti nuo pat unijos su Lenkija pradžios, Seimo raidoje išskirda­ mas 1401 m. (pirmasis didikų ir bajorų surašymas Vilniaus-Radomo sutartyje su Lenkija) ir 1445-1446 m. datas (pirmasis „visuotinio Sei­ mo" susirinkimas Kazimiero karūnacijos išvakarėse).

p. 12 (PDF 4)

Tačiau Didžiojo kunigaikščio tarybos, bajorų sueigų ir Seimo santykio \nklausimoji atskirai neanalizavo, o Kazimiero Jogailaičio laikų suvažia­\nvimus traktavo kaip išplėstinius valdovo tarybos posėdžius.

PDF 378

Pirmą kartą ši teisė 'ir sunkiausios feodalinės \nprievolės buvo panaikintos 1413 metų Horodlės unijos \naktu. Vėliau, 1454 metais, 'Kazimieras Jogailaitis dar dau­\ngiau nuveikė šioje srityje.