Kazimieras Jogailaitis

PDF 8

4. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su

PDF 7-8

I. Kazimiero laikai (1440—1492 m.) — pereinamasis laikotarpis

PDF 620

Palengva kilo nepasitenkinimas ordino valdžia net pačioje jo valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui.

PDF 243-244

Bet kadangi, pradedant Kazimieru, Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogailos palikuonys, tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių.

PDF 7-8

1. Kazimiero išrinkimas d. Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.). 177

PDF 467

Breste Kazimiero laukė gausybė žymiauP riėm ęs B reste lu o m ų šiųjų didikų, ypač tie, kurie priesaiką, p a ly d im a s į save kildino iš Lietuvos diV ilnių džiųjų kunigaikščių, kaip Algimantaičiai, Daumantaičiai, Manvydaičiai, Sanguškaičiai, Kaributaičiai, Karijotaičiai ir kiti. Pasitikę Kazimierą, jie rodė nepaprastą džiaugsmą, pagarbą bei palankumą. Priėmęs luomų priesaiką, kuria šie pažadėjo ištikimybę ir paklusnumą, niekais pavertė visus varžovų užmojus, šitaip greitai sutvarkydamas šį reikalą.

PDF 468

Lenkams prieštaraujant, lietuviai nė nemanė garsinti savo sumanymo, bijodami tuo būdu pakenkti kunigaikščiui ir valstybei. Štai todėl jie sumanė pasinaudoti lenkų lengvapėdiškumu, nors pastarieji tikėjosi iš jų visai ko kito: lietuvių N o rs len k a i p riešin a si, p a k e lia m a s V iln iu je L ietu vo s d id žiu o ju k u n igaikščiu 470 ## Puslapis 469 luomai nulydėjo Kazimierą į šv. Stanislovo katedrą, ir čia maršalas jį paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o Vilniaus vyskupas su įprastinėmis apeigomis pakėlė į sostą.

PDF 471

Mat prieš jį kovojo galybė žmonių, kurie, jo galva, ilgai nejus jokių nuostolių ir dėl to atkakliai veršis į priekį, nuolatos mažindami apgulos žiedą. Išvykus Andriui, paprasti Smolensko žmonės, užėmę pilį, nustūmė į Dneprą maršalą Petriką, o Andrejų Dimitrijevičių, Dorogobužo kunigaikštį, paskyrė Smolensko seniūnu, tačiau netrukus, nepasitikėdami šio jėgomis ir bijodami bausmės už maišto sukėlimą, pradėjo dairytis kito viršininko, galinčio apginti nuo valdovo, susimaniusio keršyti. Mat jie gavo žinią, kad bajorai, nenorėdami pripažinti Andrejaus valdžios, išsiuntė žygūnus ir paprašė Kazimierą kariuomenės.

PDF 537-538

Mažai tesutramdė užsispyrėlius ir Josifo, Kijevo metropolito, pavyzdys bei rūpestis, ir Nifono, Konstantinopolio p a triarcho, tais metais išleistas laiškas, kuris rimčių rimčiausiai ragino visus rusus tvirtai laikytis tos tikėjimo santarvės, dėl kurios sutarė Rytų imperatorius Jonas Paleologas, K on stantinopolio patriarchas Juozapas bei kiti to meto Graikijos patriarchai ir valdovai, dalyvavę Florencijos suvažiavime. Dėl šių priežasčių Seversko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, išdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Maskvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, tačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotestuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos. 53S Tiesa, žadėjo karalius patraukti su visomis jėgomis ir atkeršyti Maskvos valdovui, tačiau, tuo pat metu gavęs laišką, kuriuo jam pranešė, kad jo sūnus Jonas Olbrachtas Vengrijoje sumuštas brolio Vladislovo ir su nugalėtoju sudaręs santarvę, padarydamas Lietuvai daug žalos, jis nukreipė visą pyktį prieš Vladislovą, ketindamas ginkluota jėga jam atkeršyti už Olbrachto pralaimėjimą kaip už savo paties pažeminimą.

PDF 472

Nepakęsdamas atidėliojimo, pats patraukė į Smolenską, nors karvedžiai iš paskutiniųjų įtikinėjo, jog metų laikas nieku būdu netinkąs karui. Visuomet kariuomenė sėkmingai kariauja, kai valdovas ne tik jai duoda nurodymų, o betarpiškai ją veda į kovą, nes jo dalyvavimas rodo, kad karas esąs labai svarbus, todėl neilgai trukus Kazimieras nesunkiai užėmė pilį. Ne per griežtai nubaudęs maištininkus, jis paliko čia vietininku Andrių Sakavičių.

PDF 486

K ol visi lau k ė šio susitikim o, tu rė ju sio įv y k ti g egužės pabaigoje, Mykolas su 1448 m e ta i sk itais įsiv eržė į Severską ir, Sum u ša M y k o lą Sesum ušęs greitosiom is sutelkv e r s k e tas jėg as, jam p asto ju sias k e lią, p aėm ė Brianską, Naugardą, Putivliu, Serpeiską, Starodubą. Štai todėl Kazimieras, dar nespėjęs išvykti Lenkijon į seimą, skubiai p atra u k ė į Severską, užgniaužė pačioje užuom azgoje įsiplieskiantį karą, atsiėmė užgrobtas pilis, o Mykolą išvijo iš visų žemių. Niekur neberasdamas užtarėjų, M ykolas paspruko į Maskvą, kur, priimM y k o lo m irtis tas į vienuolyną, kurį m etą čia gyv en o kaip paprastas 488 ## Puslapis 487 žmogus, o galop ir galą gavo, vienuolyno igumenui davus apnuodytos duonos, kurią krikščionys paprastai vartoja šventajai mišių aukai.

PDF 531

Tverė turėjo labai galingas karo jėgas, ji galėjo išvesti į kovos lauką ligi penkiasdešimties tūkstančių raitelių. Lietuviams tikrai buvo pavojinga maskvėnų sėkmė, toks smarkus jų augimas kaimynų sąskaita, tačiau karalius Kazimieras, kaip ir visi seniai mėgdamas ramybę, po senovei vengė karo. Todėl, teisindamasis sudarytomis su Vasiljevičiumi paliaubomis, atleido pabėgėlį, tiesa, mandagiai ir nuoširdžiai jį pagerbęs, bet nieko doro nepažadėjęs.

PDF 533

Štai todėl pasirūpino, kad popiežius Inocentas paskelbtų Fridrichą Krokuvos arkivyskupu ir įtrauktų į šventąją kardinolų tarybą, be to, visomis priemonėmis stengėsi pelnyti lenkų palankumą Jonui Olbrachtui, kurį ketino palikti savo įpėdiniu. Todėl, sužinojęs, jog skitai dviem žygio voromis užpuolė Lenkiją, siaubdami ją ugnimi ir kalaviju, jis ryžtingiau nei bet kada anksčiau pradėjo rūpintis Lietuvos reikalais ir įsitraukė į karą dėl Podolės, o sūnui karštai nurodė kuo apdairiausiai pavaduoti karalių karo stovykloje. Kunigaikštis Jonas Olbrachtas, uoliai vykdyda- 1489 m eta i mas, kas buvo tėvo nurodyta, K u n ig a ik štis J o n a s greitai sutelkė Rusioje ir LieO lb ia c h ta s sum u ša tuvoje kariuomenę ir, patrausk itu s kęs į priekį su ryžtingiausiais vyrais, prie Savranės upės atvirame lauke susikovė su priešu.

PDF 123

O lenkų ponai nenorėjo išleisti jo iš savo žemės, kadangi jų karalius, Jogailos sūnus Vladislovas, kuris valdė Vengrijos ir Lenkijos karalystes, tą vasarą per mūšį su turkais be žinios dingo karo lauke, ir dar nebuvo tikrai sužinoję, ar gyvas, ar ne l3 , ir todėl nenorėjo karalaičio išleisti. Lietuvos pasiuntiniai ėmė pasakoti apie Lietuvos kraštą, apie Lietuvos taurų, stumbrų ir kitų įvairių žvėrių medžioklės malonumus. Ir karalaičiui Kazimierui labai patiko, nes jis labai mėgo medžioklę.

PDF 467

Breste Kazimiero laukė gausybė žymiauP riėm ęs B reste lu o m ų šiųjų didikų, ypač tie, kurie priesaiką, p a ly d im a s į save kildino iš Lietuvos diV ilnių džiųjų kunigaikščių, kaip Algimantaičiai, Daumantaičiai, Manvydaičiai, Sanguškaičiai, Kaributaičiai, Karijotaičiai ir kiti. Pasitikę Kazimierą, jie rodė nepaprastą džiaugsmą, pagarbą bei palankumą. Priėmęs luomų priesaiką, kuria šie pažadėjo ištikimybę ir paklusnumą, niekais pavertė visus varžovų užmojus, šitaip greitai sutvarkydamas šį reikalą.

PDF 471

Mat prieš jį kovojo galybė žmonių, kurie, jo galva, ilgai nejus jokių nuostolių ir dėl to atkakliai veršis į priekį, nuolatos mažindami apgulos žiedą. Išvykus Andriui, paprasti Smolensko žmonės, užėmę pilį, nustūmė į Dneprą maršalą Petriką, o Andrejų Dimitrijevičių, Dorogobužo kunigaikštį, paskyrė Smolensko seniūnu, tačiau netrukus, nepasitikėdami šio jėgomis ir bijodami bausmės už maišto sukėlimą, pradėjo dairytis kito viršininko, galinčio apginti nuo valdovo, susimaniusio keršyti. Mat jie gavo žinią, kad bajorai, nenorėdami pripažinti Andrejaus valdžios, išsiuntė žygūnus ir paprašė Kazimierą kariuomenės.

PDF 484

Po bajorų seimelių Belžicuose, Korčine bei kitur rugsėjo pabaigoje nutarė sušaukti seimą Parčeve. Kviečiamas į šį seimą, Kazimieras pasakė, kad jam labai neparanku keliauti į Parčevą, todėl pažadėjo laukti lenkų pasiuntinių Breste. Kai čia atvyko šeši lenkų didikai ir išklojo visas savo sąlygas, lietuvių senatas kuo griežčiausiai pareikalavo sugrąžinti Podolę ir Lucką, o valdovas aiškiai pareiškė, kad, lenkams nepažadėjus sugrąžinti Lietuvai Podolės ir Volynės pilių Lucko, Olesko, Lopatino, Horodlės bei Ratno, jis negalėsiąs užimti karalystės sosto.

PDF 508

Mat Vengrijos pasiuntinys Iskra, dėdamasis norįs pasiekti taikos, užvilkino karo veiksmus, ir todėl daugybė lenkų be karaliaus miems žygiams, karalius turėjo pasitraukti iš Prūsijos nieko naudinga čia šiuo žygiu nepešęs. Iš karo stovyklos jis leidosi į Krokuvą, džiaugdamasis gera žinia, jog žmona Elžbieta susilaukė antrojo sūnaus. Per krikštą kūdikiui buvo suteiktas Kazimiero vardas.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Per krikštą kūdikiui buvo suteiktas Kazimiero vardas. Nuo pat G im sta k u n ig a ik štis vaikystės bei paauglystės jis šv.

PDF 537-538

Mažai tesutramdė užsispyrėlius ir Josifo, Kijevo metropolito, pavyzdys bei rūpestis, ir Nifono, Konstantinopolio p a triarcho, tais metais išleistas laiškas, kuris rimčių rimčiausiai ragino visus rusus tvirtai laikytis tos tikėjimo santarvės, dėl kurios sutarė Rytų imperatorius Jonas Paleologas, K on stantinopolio patriarchas Juozapas bei kiti to meto Graikijos patriarchai ir valdovai, dalyvavę Florencijos suvažiavime. Dėl šių priežasčių Seversko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, išdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Maskvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, tačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotestuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos. 53S Tiesa, žadėjo karalius patraukti su visomis jėgomis ir atkeršyti Maskvos valdovui, tačiau, tuo pat metu gavęs laišką, kuriuo jam pranešė, kad jo sūnus Jonas Olbrachtas Vengrijoje sumuštas brolio Vladislovo ir su nugalėtoju sudaręs santarvę, padarydamas Lietuvai daug žalos, jis nukreipė visą pyktį prieš Vladislovą, ketindamas ginkluota jėga jam atkeršyti už Olbrachto pralaimėjimą kaip už savo paties pažeminimą.

PDF 134

Lenkijos ir Lietuvos didikai savo valdovo, didžiojo karaliaus Kazimiero, valia suvažiavo į Parčevą. Ir Lietuvos ponai, nieko apie tai nežinodami, ir pirmąją dieną, ir antrąją vyko tartis su lenkų didikais, o trečiąją dieną lenkų ponai ryžosi pagaliau visus lietuvių didikus išpiautil2. Buvo vienas aukštos kilmės lenkas, Andrius Rogatinskis l3, ir jis gavo tikrą žinią apie pražūtį lietuviams ir slapta pranešė tai lietuvių didikams Jonui Goštautui 14 ir 2emaičių seniūnui KęsgailaiIS.

PDF 239-240

tas pats Žygimantas Vilniaus kapitulai padovanojo Vainelgų dvarą. 223 ## Puslapis 240 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Žygimanto įpėdinis Kazimieras Jogailaitis, nors pašauktas į Lenkijos sostą, vis dėlto nepanoro Didžiąją Kunigaikštystę valdyti per vietininką. Pirmenybę teikdamas Lietuvai, jis dažniausiai gyveno Trakuose arba Vilniuje.

PDF 241

Dar būdamas didžiuoju kunigaikščiu, Kazimieras tais pačiais metais atleido Vilniaus miestiečius nuo muito mokesčio visoje Lietuvoje, o atskiru įsakymu jiems suteikė šią laisvę prekiaujant su Černigovu32. Tapęs karaliumi, jis tą pačią privilegiją pritaikė visiems Vilniaus gyventojams, prekiaujantiems su Lenkija. Sutartis, Vilniuje sudaryta su Pskovu, likusiu Kazimiero globoje, gerokai praplėtė prekybinius šio turtingo miesto santykius su Lietuvos sostinė33.

PDF 243

Vėliau jo pamaldumą pripažino Romos Bažnyčios galva, suteikė jam Šventojo vardą ir šlovę, o kartu ir visam kraštui Globėjo vardą39. Prabėgus aštuoneriems metams, pats karalius Kazimieras, būdamas Vilniuje, gauna žinią apie sūnaus Jono Albrechto sutriuškinimą Vengrijoje ir palaužtas sielvarto, susirgęs kelyje iš Vilniaus į Trakus, 1492 metų birželio mėnesio 7 dieną apleidžia šį pasaulį. 39 Šventasis Kazimieras, kurio mirtis, tapytojo Dankerso pavaizduota al fresco ant kairės Šv.

PDF 240

Kadangi pilietinis karas po Vytauto Didžiojo mirties ir žiauri Žygimanto valdžia buvo Vilniaus miesto valdžios sluoksniuose sukėlę chaosą, nuskurdinę ir palikę be gyventojų miestą, beveik galutinai sugriovę Magdeburgo teisių galią, todėl Kazimieras, įsigilinęs į apgailėtiną savo sostinės būklę, privalėjo atnaujinti anksčiau nustatytą tvarką. Reikšminga jo privilegija, 1441 metais išleista Brastoje, prikėlė Vilniui Magdeburgo teises, nustatė Vilniui du didžiuosius prekymečius, o kas savaitę - įprastus turgus, garantavo miestui didesnes pajamas, dovanodamas jam nemažą žemės plotą, nusidriekusį išilgai miesto sienos palei Viliją, o skersai - nuo Lukiškių priemiesčio iki Velnio, šiandien vadinamo Tauro, kalno30. Vilniaus vaitai ta pačia privilegija įgijo didelę valdžią ir jų aukštai padėčiai būtiną au­ 29 Žr.

PDF 50

1432 m. Žygimanto Kęstutaičio, 1440 ir 1463 m. Kazimiero Jogailaičio privilegijose nurodoma, kad miestiečiai privalo paklusti tarėjų ir vaito teismams, kad taryba ir vaitas turi teisti pagal Magdeburgo teisės knygas.

PDF 75

Žygimantas Kęstutaitis atleido Vilniaus miestiečius nuo muitų, tarp vietų, kuriose iš vilniečių neturi būti imamas muitas, buvo įvardytas ir Kaunas. 1443 m. Kazimieras Jogailaitis išdavė Vilniaus miestiečiams raštą, kuriame nurodė savo vietiniams pareigūnams - vietininkams ir tijūnams - bei bajorams netrukdyti vilniečių prekybos laivams laisvai plaukti Nerimi iki Kauno ir atgal.

PDF 76

Kazimieras skundėsi, kad Dancigas nenori leisti parduoti jo grūdų kitų kraštų pirkliams, ir reikalavo užtikrinti jų pardavimą Flandrijos pirkliams. 1480-1484 m. Kazimieras Jogailaitis ne kartą rašė Dancigui, kad leistų parduoti svetimiems pirkliams grūdus, kuriuos gabena Kauno miestietis Zacharas (Zachariam civem nostrum Cownensem), dar vadinamas valdovo pirkliu (mercatorem nostrum de Cowno,factorem nostrum), taip pat skirtų vietos tiems grūdams sandėliuose.

PDF 76

Labiausiai tikėtina, kad jie grūdus irgi gabeno per Kauną. 1488 m. Kazimieras Jogailaitis atleido nuo muitų Kaune savo prekybos agentą Minsko miestietį Luką Tereškovičių, o su Gardinu kažkaip susijęs Mackus Kosterevičius samdė Kaune laivus grūdams gabenti.

PDF 89

Teisėjas, narpliojantis šituos Kauno ir Dancigo ginčus, buvo valdovas Kazimieras Jogailaitis. Per paskutinius valdymo dešimtmečius jam teko ne kartą nagrinėti abiejų miestų skundus, jų įrodymus, pageidavimus. 1468 m. Kazimieras Jogailaitis paskyrė susiėjimą Trakuose, apie 1470 m. suteikė nuostatus Hanzos kontorai Kaune, 1480 m. Kaunui nurodė laikytis savo teisės, 1481 m., paskui kelis kartus 1483, 1488 ir 1492 m., Kauno ir Dancigo ginčą sprendė kartu su Lietuvos ponų taryba.

PDF 136

1408 m. Vytautas atidavė Kauno miestui didelius žemės plotus kairiajame Nemuno krante. Tai nurodyta tų metų Vytauto privilegijoje Kaunui. Šį dovanoj imą 1463 m. privilegijoje Kaunui patvirtino Kazimieras Jogailaitis.

PDF 2

Valdovas turėjo pasirodyti savo valdiniams, išklausyti jų skundus, teisti už jų nusikaltimus, spręsti jų ginčus, pelnyti jų palankumą. Kazimieras pirmaisiais savo karaliavimo metais, iki Trylikos metų karo su Vokiečių ordinu pradžios, didžiąsias šventes (taip pat ir medžioklės sezonus) leisdavo savo gimtinėje - Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau vėliau jam teko daugiau dėmesio skirti Karūnos reikalams, nors jis niekada nepamiršo LDK politikos. 1469 m., praleidęs Kalėdų šventes Gardine bei apsilankęs Vilniuje ir Trakuose, karalius kartu su karaliene ir „vos ne visa Lietuvos diduomene" apvažiavo Polocką, Vitebską ir Smolenską, pirmą sykį po beveik šešiolikos metų apsilankė šiose svarbiose Lietuvos Rusios kunigaikštystėse 6.

PDF 620

Palengva kilo nepasitenkinimas ordino valdžia net pačioje jo valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui.

PDF 243-244

Bet kadangi, pradedant Kazimieru, Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogailos palikuonys, tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių.

PDF 471

Mat prieš jį kovojo galybė žmonių, kurie, jo galva, ilgai nejus jokių nuostolių ir dėl to atkakliai veršis į priekį, nuolatos mažindami apgulos žiedą. Išvykus Andriui, paprasti Smolensko žmonės, užėmę pilį, nustūmė į Dneprą maršalą Petriką, o Andrejų Dimitrijevičių, Dorogobužo kunigaikštį, paskyrė Smolensko seniūnu, tačiau netrukus, nepasitikėdami šio jėgomis ir bijodami bausmės už maišto sukėlimą, pradėjo dairytis kito viršininko, galinčio apginti nuo valdovo, susimaniusio keršyti. Mat jie gavo žinią, kad bajorai, nenorėdami pripažinti Andrejaus valdžios, išsiuntė žygūnus ir paprašė Kazimierą kariuomenės.

p. 9 (PDF 1)

Ilgo Kazimiero viešpatavimo laikais brendusios pamainos valdymo sistemoje, kurias sukėlė nuolatinio valdovo rezidavimo Lietuvoje stygius ir tolesnė institucionalizacijos šalyje pažanga, pasireiškė Aleksandro, o ypač Žygimanto Senojo valdymo metu.

p. 11 (PDF 3)

M. Liubavskis Seimo užuomazgų buvo linkęs ieškoti nuo pat unijos su Lenkija pradžios, Seimo raidoje išskirdamas 1401 m. (pirmasis didikų ir bajorų surašymas Vilniaus-Radomo sutartyje su Lenkija) ir 1445-1446 m. datas (pirmasis „visuotinio Seimo" susirinkimas Kazimiero karūnacijos išvakarėse).

p. 12 (PDF 4)

Tačiau Didžiojo kunigaikščio tarybos, bajorų sueigų ir Seimo santykio klausimoji atskirai neanalizavo, o Kazimiero Jogailaičio laikų suvažiavimus traktavo kaip išplėstinius valdovo tarybos posėdžius.

PDF 378

Pirmą kartą ši teisė 'ir sunkiausios feodalinės prievolės buvo panaikintos 1413 metų Horodlės unijos aktu. Vėliau, 1454 metais, 'Kazimieras Jogailaitis dar daugiau nuveikė šioje srityje.

PDF 204

Iš viso jis turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Jis buvo kelis kartus vedęs, bet visų jo vaikų motina buvo austrė Elžbieta Habsburgaitė.