Krikščionys kardu vertė lietuvius, kalnėnus ir žemaičius krikštytis ir siekė juos pavergti.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 118-119
Užvis ilgainiui, kad nedori krikščionys,\nužsidengę liekulu^508 savo tikybos, suokė^509 kardu juos krikštytis, vildamies, jog tuo pragumu\ntegalėsią juos nuvergti ir tarp savo gyvulių paskaityti, todėl toje gadynėj lietuvis, kalnėnas ar\nžemaitis, norėdamas dar liuosu mirti ar po seno gyventi, turėjo su ginklu gulti ir kelti, idant\nvisados būt rangiu^510 drausti ir ramdyti savo neprietelius, dykstančius išplėšti jo liuosybę, visų\nbrangiąją nuo paties dievo jiems duotą dovaną, kuriuos tankiai nuveikę, atmonydami^511 savo\nžalas ir gieždamies ant jų apmaudą, nusiaubė plačiai platesniai, toli tolesniai jų kraštų sritis,\nbelikdami po savęs akmenį ir vandenį.
Kojelavičiaus vertinimu, prislėgti krikščionys lengviau atsikvėpė tik dėl vidaus nesantarvės, palaužusios kylančią stabmeldžių galią.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 107
Lenkų karalystei suskilus į daugybę kunigaikštysčių, sunku buvo susitarti, be to, netoliese auganti lietuvių galybė ilgainiui kėlė vis 'didesnę baimę. Vargu ar prislėgti krikščionys būtų kada lengviau atsikvėpę, jeigu be kylančios stabmeldžių galios nebūtų palaužusi vidaus nesantarvė. Tuo laiku mirė Mindaugui žmona; šeimy nos moterų sutvarkyti ir mirusiai šermenų iškelti į rū mus atvyko pakviesta Daumanto, Nalšios kunigaikš čio, žmona, karalienės sesuo.
Popiežiaus ediktas kvietė krikščionis į šventąjį karą prieš stabmeldžius, žadėdamas nuodėmių atleidimą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 205
Mat popiežius krikščionių žemėse buvo paskelbęs edik\ntą, kuriuo krikščionys, žadant nuodėmių atleidimą, bu\nvo šaukiami į šventąjį karą prieš stabmeldžius, todėl \nir ėmė iš’visur plaukti į Prūsiją didžiuliai karių būriai.\nSu šiomis jėgomis patraukęs iš Prūsijos, priešas baisiai \nnusiaubė Žemaitiją. Didelį kraštą — Vaikių, Raseinių, \nAriogalos ir Klogėnų valsčius jis sulygino su žeme.
Gediminas nenorėjo priimti krikščionybės ar sudaryti sutarties su krikščionimis, todėl nutraukė pradėtas derybas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 209
Teofrido\nvienuolyno abatas Bernardas. Gediminas vis dėlto ne\nnorėjo nei krikščionybės priimti, nei sutarties sudaryti\nsu krikščionimis, todėl visai nutraukė pradėtas dery\nbas. Jo pasiuntinys Livonijoje išraiškingai prisipažino,\nkad valdovas esąs nusistatęs niekada neišsižadėti pro\ntėvių tikėjimo ir nesudaryti sutarčių, reikalaujančių\nkeisti tikėjimą.
Narbutas aiškina, kad gotai jau buvo krikščionys tuo metu, kai lietuvių tikėjimas, jo manymu, ėmė kilti į romėnų lygį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 85
Bet jos principai visiškai\nnutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomo\nnėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų\npatekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka\nmūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais. O\nkai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo\nkrikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gy\nvenusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai\nprimetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos\nmiestų bei provincijų, o krikščionybę arba šiaurės asų religiją,\njeigu lietuviai nuo seno nebūtų turėję savo pačių išsiugdytos\nreligijos, kurią gana veiksmingai formavo graikų mitologija.\nTiesa, jog lietuvių religija labai panaši į galų, tai yra druidų, nes\nvisos senovės religijos, kaip ir pačios tautos, yra labai viena kitai\nartimos, kilusios iš vienos šakos - iš vieno lopšio*.
Popiežiaus ediktu krikščionys buvo šaukiami į šventąjį karą prieš stabmeldžius, žadant nuodėmių atleidimą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 205
Mat popiežius krikščionių žemėse buvo paskelbęs edik\ntą, kuriuo krikščionys, žadant nuodėmių atleidimą, bu\nvo šaukiami į šventąjį karą prieš stabmeldžius, todėl \nir ėmė iš’visur plaukti į Prūsiją didžiuliai karių būriai.\nSu šiomis jėgomis patraukęs iš Prūsijos, priešas baisiai \nnusiaubė Žemaitiją. Didelį kraštą — Vaikių, Raseinių, \nAriogalos ir Klogėnų valsčius jis sulygino su žeme.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Gediminas vis dėlto ne norėjo nei krikščionybės priimti, nei sutarties sudaryti su krikščionimis, todėl visai nutraukė pradėtas dery bas. Jo pasiuntinys Livonijoje išraiškingai prisipažino, kad valdovas esąs nusistatęs niekada neišsižadėti pro tėvių tikėjimo ir nesudaryti sutarčių, reikalaujančių keisti tikėjimą. Kad pasiuntinys sakė tiesą, parodė to lesni įvykiai: bemaž tuo pačiu metu abiem kryptimis patraukusi į žygį lietuvių kariuomenė kuo žiauriausiai siaubė krikščionių žemes.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Medžiagą, iš kurios sudėjau šį istorijos tomą, sėmiausi, kiek buvo reikalo ir užteko sugebėjimų, iš rašytinių paminklų, pra dėdamas nuo Šiaurės sagų ir baigdamas Kojalavičiumi, ne praleisdamas nieko, kas galėjo būti naudinga. Be to, mano pa ties Lietuvos senovės tyrimai, trukę trisdešimt metų, sukaupė lobį žinių iš mūsų dalyko. Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą. Žodžiu, kiek tik leido laiko aplin kybės ir galimybė, stengiausi papildyti ir išaiškinti dalyką, kurį privalėjau išdėstyti šiame veikale, nes esu įsitikinęs, kad mito logija yra raktas seniausiajai tautų istorijai pažinti. Išminties vertintojas ir žmonių giminės bičiulis šiame vi suotinės mitologijos papildyme ras sau naują naudą: pamatys šiaip dar nepažintą žmogaus proto silpnybės pusę, išsamiau pažins įdomią supainiotą praeitį ir civilizacijos progreso ke lius.