Krikščionims Lietuvoje duota visiška laisvė, ir joje esą daug vienuolių pranciškonų ir domininkonų; jie turį savo bažnyčių ir laisvai skelbią krikščionybę. Šiame šaltinyje pranciškonai papildomai rodomi kaip kryžiaus karo telkėjai, Gedimino laiškų adresatai, jo dvaro aplinkoje veikę vienuoliai ir vėlesnių Vilniaus legendų objektas.
Tad atmeskite tą bedievišką sąjungą: o ka dangi Viešpats jūsų ginklą valdo ir narsos didybės suteiks, nesiliaukite kovoję su priešu ir tik po visiško jo sunaikinimo pelnysite garbę žemėje, o danguje triumfo laurus"8. Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas tikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prū sijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsber- go ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti aba tai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešda mi, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pa reikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeiži kišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso teigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pa geidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai Minus ergo decet militantes domino, genti peccatrici, populo nequam, filiis sceleratis aliqua pactione conjungi.
Tad atmeskite tą bedievišką sąjungą: o ka dangi Viešpats jūsų ginklą valdo ir narsos didybės suteiks, nesiliaukite kovoję su priešu ir tik po visiško jo sunaikinimo pelnysite garbę žemėje, o danguje triumfo laurus"8. Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas tikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prū sijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsber- go ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti aba tai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešda mi, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pa reikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeiži kišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso teigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pa geidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai Minus ergo decet militantes domino, genti peccatrici, populo nequam, filiis sceleratis aliqua pactione conjungi.
Maždaug 1522 metais \npranciškonai vietoje sudegusios medinės taip pat išmūrijo iki \nšios dienos tebestovinčią Šv. Mikalojaus bažnyčią. O po dvi\ndešimties metų, kai sudegė medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė, \nVilniaus vyskupas Alšėnų kunigaikštis Povilas toje vietoje sa\nvo sode, kur kadaise palaidoti kankiniai pranciškonai, pasta\ntydino nedidukę oratoriją, arba koplyčią14.
Maždaug 1522 metais \npranciškonai vietoje sudegusios medinės taip pat išmūrijo iki \nšios dienos tebestovinčią Šv. Mikalojaus bažnyčią. O po dvi\ndešimties metų, kai sudegė medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė, \nVilniaus vyskupas Alšėnų kunigaikštis Povilas toje vietoje sa\nvo sode, kur kadaise palaidoti kankiniai pranciškonai, pasta\ntydino nedidukę oratoriją, arba koplyčią14.
Mažesniųjų brolių ordinas — 1223 viešpaties metais, kai valdė popiežius Honorijus III.\n Karmelio kalno atsiskyrėlių ordiną bei Mokinių slėnio brolių ordiną [Ordo fratrum valtis\nscolarium] patvirtino tas pats valdovas popiežius Honorijus.
Mažesniųjų brolių ordinas — 1223 viešpaties metais, kai valdė popiežius Honorijus III. Karmelio kalno atsiskyrėlių ordiną bei Mokinių slėnio brolių ordiną [Ordo fratrum valtis scolarium] patvirtino tas pats valdovas popiežius Honorijus.
Dar kitas vieškelis per Vil nios upę, prie bendro naudojimo malūno (dabar vadinamo Vyskupo), iš miesto suko į Polocką. Jau trys krikščionių baž nyčios, nors neiškilios ir varganos, pagoniškų Vilniaus šventyklų apsuptyje skleidė palaimingą tikėjimo šviesą; bū tent - Švento Mikalojaus bažnytėlė, rusų cerkvė, dabar ba zilijonų bažnyčia, ir pranciškonų bažnyčia, mūsų jau minė ta. Dviejų kitų bažnyčių griuvėsiai - Šv.
Bazilijaus ordi no vienuoliai, jo žmonos, minėtosios Tverės kunigaikštytės, atkviesti, įsikūrė Vilniuje ir turėjo medinę savo bažnyčią17. Bemaž tuo pat metu stovėjo ir kita krikščionių šventykla, Šv. Mikalojaus, ten, kur ji yra ir dabar18; o palei Žemutinę pilį gyveno pranciškonai, turėję dar Gedimino laikais pa statydintą bažnyčią toje vietoje, kur dabar yra Šventojo Kry žiaus bažnyčia ir bonifratrų špitolė.
Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vil\nnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti \nLietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuo\nse]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies\ntu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many\nmu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje \nsteigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats \ntapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Bet\ngi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia,\ni\nGrzybowski knygoje Skarb \nnieoszacowany O O.
Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vil\nnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti \nLietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuo\nse]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies\ntu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many\nmu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje \nsteigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats \ntapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu.
4 Apie šį vyskupą mūsų autoriai ne žino, tačiau Wadyngas savo pran- 190 ## Puslapis 207 Il KNYGA 3. Jokūbas l, lietuvių kilmės, taip pat pranciškonas, herbe turėjęs raidę „Z", dieceziją tevaldė 7 metus - nuo 1400 metų iki 1407 m. Gražumu ir įkalbinėjimais daugelį pagonių krikščionių tikėjimą priimti paskatino.
4 Apie šį vyskupą mūsų autoriai ne žino, tačiau Wadyngas savo pran- 190 ## Puslapis 207 Il KNYGA 3. Jokūbas l, lietuvių kilmės, taip pat pranciškonas, herbe turėjęs raidę „Z", dieceziją tevaldė 7 metus - nuo 1400 metų iki 1407 m. Gražumu ir įkalbinėjimais daugelį pagonių krikščionių tikėjimą priimti paskatino.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)