Apie šventosios žemės reikalus Neilgai trukus po to, kai imperatorius Heraklijus pasitraukė iš šventosios žemės, vienas arabų kunigaikštis, vardu Omaras, trečias Mahometo karalystės paveldėtojas, žiauriai įsiveržė į Šventąją žemę bei ją visą užėmė, ir šitaip krikščionis, gyvenusius Šventajame Jeruzalės mieste bei gretimose žemėse, 490 metų užgulė kankinamai sunkus netikėlių ir žiauruolių valdžios jungas. Galop valdovas, ilgokai rūstinamas, pajuto širdyje užuojautą, matydamas savo Žmonių sielvartą, ir pakvietė iš. Prancūzijos karalystės vieną vargšą bei dievotą žmogų, kuris gyveno Amjeno vyskupystėje nuo visų atsiskyręs, todėl jį vadino Petru Atsiskyrėliu, ragindamas jį aplankyti viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas. Sis, atkeliavęs į šventąjį miestą, pamatė, jog nedorėliai nepagarbiai elgiasi šventose vietose, jog godotinas vyras Simeonas, miesto patriarchas, kartu su savo valdiniais nelyginant niekingas vergas, puolęs į visišką neviltį, kenčia begalinę priespaudą; būdamas doras žmogus, didžiai užjausdamas kitus ir iš visos širdies mylėdamas prispaustuosius, jis smarkiai nuliūdo ir apgraudo, vienas pats nerimastingai svarstydamas, ar negalėtų vienaip ar kitaip pagelbėti prislėgtiesiems.
Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą\n(1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai\natpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms\nsuartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas\nmusulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).
Pratarmėje autorius pranašo Danieliaus\nžodžius panaudoja Kryžiuočių ordino nuopelnams Prūsijoje pabrėžti. Pirmosios dalies\nįvade tvirtinama, kaip Kristus pastatęs bažnyčią ir parėmęs ją septyniais šulais, t. y.\nseptyniais sakramentais, taip dievo vietininkas žemėje popiežius Celestinas III Jeruzalėje\nįkūręs bažnyčios naudai šventosios Marijos Teutonų ordino ligoninę ir paskyręs septynis\nšulus, septynis brolius — landkomtūros, arba provincijų valdytojus, Livonijai, Prūsijai,\nVokietijai, Austrijai ir kt.
Kai jo šventenybė Jeruzalės patriarchas\nHenrikas, šviesiausiasis Jeruzalės karalius, Nazareto, Tyro ir Cezarėjos arkivyskupai ir\nBetliejaus bei Akono vyskupai, švento Jono ligoninės magistras ir tamplierių ordino\nmagistras, daugelis abiejų ordinų brolių ir daugybė šventosios žemės baronų, būtent:\nRadolfas, Tiberiados valdovas, ir jo brolis valdovas Hugonas, ir Reinoldas, Sidono\nvaldovas, ir valdovas Eimaras iš Cezarėjos, ir valdovas Jonas iš Hibelino, ir daugybė kitų\niš Jeruzalės karalystės ir iš Vokietijos: Mainco arkivyskupas Konradas, Viurcburgo\nvyskupas bei Romos imperijos kancleris Konradas, Pasau vyskupas Volfgeris, Halberštato\nvyskupas Gardolfas ir Ceico vyskupas, Švabijos kunigaikštis Fridrichas, Henrikas, [Pfalco\nprie] Reino pfalcgrafas ir Braunšveigo kunigaikštis, Austrijos kunigaikštis Fridrichas,\nBrabanto kunigaikštis Henrikas, kuris tuo metu vadovavo kariuomenei, Saksonijos\nhercogas ir Tiuringijos landgrafas grafas Hermanas, Brandenburgo markgrafas Albertas\nir imperijos maršalas Henrikas iš Kalendino, Landsbergo markgrafas Konradas, Meiseno\nmarkgrafas Ditrichas, kai šie ir kiti grafai bei didikai ir daugelis jų kariuomenėje buvusių\nkilmingųjų iš visos širdies džiaugėsi, matydami, kad ką tik įsteigta ligoninė neilgai trukus\nima nešti šiokios tokios naudos, teikiančios garbės bei šlovės, be to, tvirtai tikėjo, kad,\nviešpačiui dievui laiminant šį daigelį, jis sušakosiąs ir ateityje duosiąs gausybę vaisių,\nštai todėl visi mūsų aukščiau suminėti valdovai priėjo nuomonės, kad ponas Fridrichas,\nSvabijos kunigaikštis, turįs pasiųsti oficialius legatus pas savo brolį šviesiausiąjį valdovą\nHenriką VI, Romos karalių, busimąjį imperatorių, kuris privaląs paprašyti jo šventenybę\npopiežių leisti įsteigti mūsų minėtąją ligoninę ir ją patvirtinti.
Štai šis popiežius Celestinas\nIII Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios\nnaudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto\nseptynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus,\nbūtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152,\nkurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo\npamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo\nšulai, o kiti broliai—sienos.
Tad popiežius, išklausęs šią\npasiuntinybę, įkūrė, palenktas prašančiųjų dorų maldavimų, šioje ligoninėje ir viešpaties\ndievo vardu patvirtino. Jeruzalės ligoninės brolių ordiną pavargėliams bei paliegėliams\nslaugyti, o iš tikrųjų brolių bažnyčios karių ordiną, į kurį būrėsi dvasininkai, kariai bei kiti\nbroliai, leisdamas šios ligoninės broliams dėvėti baltą apsiaustą su juodu kryžiumi ir\nsuteikdamas jiems visokių laisvių, lengvatų bei indulgencijų, kurių apaštališkasis sostas\n 153 Akonas (Akra, Aka) — miestas ir uostas Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (dab\nIzraelio teritorijoje), XI a.