Aprašęs Jeruzalės karalystės sostinės Akono žlugimą 1291 m., Petras Dusburgietis pateikė Šventosios Žemės apraudojimą ir kryžiaus žygių santrauką.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 18
Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą\n(1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai\natpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms\nsuartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas\nmusulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).
Popiežius Celestinas III Jeruzalėje įkūrė Švč. Marijos Teutonų ordino ligoninę ir paskyrė septynis brolius kraštų valdytojais.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 17
Pratarmėje autorius pranašo Danieliaus\nžodžius panaudoja Kryžiuočių ordino nuopelnams Prūsijoje pabrėžti. Pirmosios dalies\nįvade tvirtinama, kaip Kristus pastatęs bažnyčią ir parėmęs ją septyniais šulais, t. y.\nseptyniais sakramentais, taip dievo vietininkas žemėje popiežius Celestinas III Jeruzalėje\nįkūręs bažnyčios naudai šventosios Marijos Teutonų ordino ligoninę ir paskyręs septynis\nšulus, septynis brolius — landkomtūros, arba provincijų valdytojus, Livonijai, Prūsijai,\nVokietijai, Austrijai ir kt.
Jeruzalės patriarchas Henrikas ir kiti didikai pritarė, kad Fridrichas prašytų popiežiaus patvirtinti naujai įsteigtą ligoninę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 37
Kai jo šventenybė Jeruzalės patriarchas\nHenrikas, šviesiausiasis Jeruzalės karalius, Nazareto, Tyro ir Cezarėjos arkivyskupai ir\nBetliejaus bei Akono vyskupai, švento Jono ligoninės magistras ir tamplierių ordino\nmagistras, daugelis abiejų ordinų brolių ir daugybė šventosios žemės baronų, būtent:\nRadolfas, Tiberiados valdovas, ir jo brolis valdovas Hugonas, ir Reinoldas, Sidono\nvaldovas, ir valdovas Eimaras iš Cezarėjos, ir valdovas Jonas iš Hibelino, ir daugybė kitų\niš Jeruzalės karalystės ir iš Vokietijos: Mainco arkivyskupas Konradas, Viurcburgo\nvyskupas bei Romos imperijos kancleris Konradas, Pasau vyskupas Volfgeris, Halberštato\nvyskupas Gardolfas ir Ceico vyskupas, Švabijos kunigaikštis Fridrichas, Henrikas, [Pfalco\nprie] Reino pfalcgrafas ir Braunšveigo kunigaikštis, Austrijos kunigaikštis Fridrichas,\nBrabanto kunigaikštis Henrikas, kuris tuo metu vadovavo kariuomenei, Saksonijos\nhercogas ir Tiuringijos landgrafas grafas Hermanas, Brandenburgo markgrafas Albertas\nir imperijos maršalas Henrikas iš Kalendino, Landsbergo markgrafas Konradas, Meiseno\nmarkgrafas Ditrichas, kai šie ir kiti grafai bei didikai ir daugelis jų kariuomenėje buvusių\nkilmingųjų iš visos širdies džiaugėsi, matydami, kad ką tik įsteigta ligoninė neilgai trukus\nima nešti šiokios tokios naudos, teikiančios garbės bei šlovės, be to, tvirtai tikėjo, kad,\nviešpačiui dievui laiminant šį daigelį, jis sušakosiąs ir ateityje duosiąs gausybę vaisių,\nštai todėl visi mūsų aukščiau suminėti valdovai priėjo nuomonės, kad ponas Fridrichas,\nSvabijos kunigaikštis, turįs pasiųsti oficialius legatus pas savo brolį šviesiausiąjį valdovą\nHenriką VI, Romos karalių, busimąjį imperatorių, kuris privaląs paprašyti jo šventenybę\npopiežių leisti įsteigti mūsų minėtąją ligoninę ir ją patvirtinti.
Popiežius Celestinas III Jeruzalėje įkūrė ir pašventino Švč. Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 36
Štai šis popiežius Celestinas\nIII Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios\nnaudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto\nseptynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus,\nbūtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152,\nkurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo\npamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo\nšulai, o kiti broliai—sienos.
Omarui užėmus Šventąją žemę, Šventajame Jeruzalės mieste gyvenę krikščionys 490 metų kentė svetimą valdžią.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 240
Apie šventosios žemės reikalus Neilgai trukus po to, kai imperatorius Heraklijus pasitraukė iš šventosios žemės, vienas arabų kunigaikštis, vardu Omaras, trečias Mahometo karalystės paveldėtojas, žiauriai įsiveržė į Šventąją žemę bei ją visą užėmė, ir šitaip krikščionis, gyvenusius Šventajame Jeruzalės mieste bei gretimose žemėse, 490 metų užgulė kankinamai sunkus netikėlių ir žiauruolių valdžios jungas. Galop valdovas, ilgokai rūstinamas, pajuto širdyje užuojautą, matydamas savo Žmonių sielvartą, ir pakvietė iš. Prancūzijos karalystės vieną vargšą bei dievotą žmogų, kuris gyveno Amjeno vyskupystėje nuo visų atsiskyręs, todėl jį vadino Petru Atsiskyrėliu, ragindamas jį aplankyti viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas. Sis, atkeliavęs į šventąjį miestą, pamatė, jog nedorėliai nepagarbiai elgiasi šventose vietose, jog godotinas vyras Simeonas, miesto patriarchas, kartu su savo valdiniais nelyginant niekingas vergas, puolęs į visišką neviltį, kenčia begalinę priespaudą; būdamas doras žmogus, didžiai užjausdamas kitus ir iš visos širdies mylėdamas prispaustuosius, jis smarkiai nuliūdo ir apgraudo, vienas pats nerimastingai svarstydamas, ar negalėtų vienaip ar kitaip pagelbėti prislėgtiesiems.
Popiežius patvirtino Jeruzalės ligoninės brolių ordiną ir leido jo broliams dėvėti baltą apsiaustą su juodu kryžiumi.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 37
Tad popiežius, išklausęs šią\npasiuntinybę, įkūrė, palenktas prašančiųjų dorų maldavimų, šioje ligoninėje ir viešpaties\ndievo vardu patvirtino. Jeruzalės ligoninės brolių ordiną pavargėliams bei paliegėliams\nslaugyti, o iš tikrųjų brolių bažnyčios karių ordiną, į kurį būrėsi dvasininkai, kariai bei kiti\nbroliai, leisdamas šios ligoninės broliams dėvėti baltą apsiaustą su juodu kryžiumi ir\nsuteikdamas jiems visokių laisvių, lengvatų bei indulgencijų, kurių apaštališkasis sostas\n 153 Akonas (Akra, Aka) — miestas ir uostas Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (dab\nIzraelio teritorijoje), XI a.
„Pelplino analų“ pirmojoje žinutėje kalbama apie Ordino įsikūrimą Jeruzalėje 1190 m.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 21
Pirmoje žinutėje kalbama\napie Ordino įsikūrimą Jeruzalėje 1190 m., po to — apie Ordino pilių statybą Prūsijoje,\npradedant Torune (1231 m.
1096 m. Petras su kryžininkais ir daugybe vokiečių užėmė Antiochiją ir šventąjį Jeruzalės miestą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 241
Ir dievo žodžio sėkla krito į gerą bei trąšią žemę, ir davė ji gausų derlių, nes bažnyčių vyskupai ir prelatai, karaliai, kunigaikščiai, grafai, baronai bei kiti kilmingieji ir šiaip žmonės puošė savo pečius išganingojo kryžiaus ženklu, duodami viešpačiui įžadus leistis į maldininkų žygį. Taigi 1096 viešpaties metais anksčiau minėtasis Petras su kryžininkais ir daugybe vokiečių persikėlė per Helesponto marias ir užėmė miestą, kuris šiandien vadinamas Švento Jurgio ranka, be to, Antiochijos miestą bei šventąjį Jeruzalės miestą, o ilgainiui kiti ten patraukę maldininkai užėmė galybę kitų, rodėsi, neįveikiamų miestų bei pilių, išvaduodami juos iš netikėlių rankų; šitaip šventajame Jeruzalės mieste buvo paskirtas patriarchas, kuriam buvo pavaldūs keturi arkivyskupai, būtent: Tyro su keturiais sufraganais, Cezarėjos — su vienu, Nazareto — su vienu ir Petros — su vienu sufraganu. Radosi nepaprastai daug bažnyčių kolegiatų, iškilmingus įžadus darančių vienuolių vienuolynų, kitokių vyrų vienuolynų, atsiskyrėlių maldyklų, griežtos klauzūros moterų vienuolynų.
Štai šis popiežius Celestinas III Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios naudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto septynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 36
Mat prie jo skuba visuotinė bažnyčia, trokšdama išgirsti ir pažinti jo mokymą, nelyginant karalienė Saba, norėjusi patirti Saliamono išmintingumą. Štai šis popiežius Celestinas III Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios naudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto septynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus, būtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152, kurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo pamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo šulai, o kiti broliai—sienos. Šitaip jo šventenybė popiežius pasekė tuo išmintingu vyru, pasistačiusiu savo namą ant uolos ir pasakiusiu (Jn 6, 63): „Aš sutvirtinau jo šulus“.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Štai šis popiežius Celestinas III Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios naudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto septynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus, būtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152, kurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo pamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo šulai, o kiti broliai—sienos.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Jau XIX a. pabaigoje tyrinėjimai parodė, kad Dusburgietis naudojosi ankstesniais analais, kurių išliko keletas kopijų. Trumpų žinių apie Ordino praeitį pateikia „Pelplino analai“97. Pirmoje žinutėje kalbama apie Ordino įsikūrimą Jeruzalėje 1190 m., po to — apie Ordino pilių statybą Prūsijoje, pradedant Torune (1231 m.), lakoniškai pasakojama apie mūšius „zu Kuwerlant“ 1260 m. (t. y. Kurše— Durbė), „zu Pocarwen“ ir kt., apie Vokietijos, Čekijos hercogų, markgrafų, karalių atvykimą į Prūsiją.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos kronikos IV-ojoje dalyje. Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).