Vyslos žemupio gotai I a. pr. Kr. pabaigoje ir I a. po Kr. pasistūmėjo į rytus, į Rytprūsių plotą iki Alnos upės. Narbutas teigė, kad dėl artimų ryšių su gotais lietuvių gentys perėmė daug religinių mitų ir apeigų, palikusių pėdsakų lietuvių mitologijoje. Narbutas gotus minėjo tarp tautų, kurios senovėje, jo vertinimu, nebuvo laisvos nuo žalčių garbinimo prietarų.
Užsimezgė vakarinių baltų (prūsų) santykiai ir su germanais,\nnes paskutiniajame amžiuje pr. Kr. ir pirmajame po Kr. Vyslos\nžemupio gotai buvo pasistumėję toliau į rytus, įsikurdami Rytprū\nsių plote iki Alnos upės. Lietuvos teritorijos jie nepalietė ir dides\nnės įtakos baltams neturėjo. Pavyslyje ir prie Aismarių santykiau\ndami su prūsais, gotai jiems tame laikotarpyje yra davę devynius\nskolinius.
Tas tikėjimas V amžiaus pabaigoje arba VI amžiaus pradžioje kažkokiu bū du susigiminiavo su senovės romėnų tikyba, tikriausiai ne itin svetima lietuvių protėviams dėl jų kraujo giminystės ir santy kių rytuose su graikais2. Kadangi lietuvių gentys nuolatos pa laikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religi nių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pa kankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitolo giją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasi savinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos pana- šybė pasirodo esanti dar ryškesnė.
Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldė- jai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietu vių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.
Galbūt neįsižeis slavų seno vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū sų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventin tą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gy venusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, ar ba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.
Jų karingu mas buvo taip susipynęs su žiaurumu, kad jų vardas tapo pasaulio siaubu ir dangaus rykšte. Skandinavijos gotai nuo neatmenamų laikų buvo jūrų keliautojai, kartais pre kiaudavo, bet dažniausiai plėšikaudavo; jų pirmoji veik los vieta buvo Baltijos jūros pakrantės. Tacitas, vardy damas savo veikalo apie germanų papročius medžiagą, kurią paėmė iš senovės rašytojų memuarų, kalba apie gotus kaip tautą, nuo senų laikų gyvenančią kairiojoje Vyslos žemupio pakrantėje.
Atvykusių iš Skandinavijos gotų galia toly džio vis didėjo, iš gimtosios žemės kėlėsi vis nauji gy ventojai, stiprėjo karingumo dvasia. Po pergalių prieš kaimynus (jas aprašė gotų rašytojas Jordanas), ypač prieš ulmerugius, gentį, kuri priklausė germanų tautos rugių kartai ir buvo gimininga patiems gotams, gotai, nusiau bę jų kraštą, plytėjusį Oderio ir Viparos tarpupyje ir vi siškai skirtingą nuo Ulmigerijos, apie kurią kalbėsime vėliau, atgręžė savo ginklus prieš vandalus, arba sve- bogermanus, gyvenusius prie Vyslos vidurupio. Visa tai įvyko pačioje II krikščioniškosios eros amžiaus pradžio je.