Vyslos žemupio gotai I a. pr. Kr. pabaigoje ir I a. po Kr. pasistūmėjo į rytus, į Rytprūsių plotą iki Alnos upės.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 114
Užsimezgė vakarinių baltų (prūsų) santykiai ir su germanais,\nnes paskutiniajame amžiuje pr. Kr. ir pirmajame po Kr. Vyslos\nžemupio gotai buvo pasistumėję toliau į rytus, įsikurdami Rytprū\nsių plote iki Alnos upės. Lietuvos teritorijos jie nepalietė ir dides\nnės įtakos baltams neturėjo. Pavyslyje ir prie Aismarių santykiau\ndami su prūsais, gotai jiems tame laikotarpyje yra davę devynius\nskolinius.
Narbutas teigė, kad dėl artimų ryšių su gotais lietuvių gentys perėmė daug religinių mitų ir apeigų, palikusių pėdsakų lietuvių mitologijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 84
Tas tikėjimas V amžiaus pabaigoje arba VI amžiaus pradžioje kažkokiu bū du susigiminiavo su senovės romėnų tikyba, tikriausiai ne itin svetima lietuvių protėviams dėl jų kraujo giminystės ir santy kių rytuose su graikais2. Kadangi lietuvių gentys nuolatos pa laikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religi nių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pa kankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitolo giją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasi savinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos pana- šybė pasirodo esanti dar ryškesnė.
Narbutas gotus minėjo tarp tautų, kurios senovėje, jo vertinimu, nebuvo laisvos nuo žalčių garbinimo prietarų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldė- jai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietu vių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.
Narbutas Rosės upės vardą Kijevo gubernijoje siejo su lietuvių gentimis, kurios esą išėjo į rytus su gotais Filimero valdymo metu ar kiek vėliau.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 227
Galbūt neįsižeis slavų seno vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū sų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventin tą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gy venusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, ar ba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.
Narbutas Skandinavijos gotus apibūdina kaip senus jūrų keliautojus, kurie Baltijos pakrantėse prekiavo ir dažniau plėšikavo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 83
Jų karingu mas buvo taip susipynęs su žiaurumu, kad jų vardas tapo pasaulio siaubu ir dangaus rykšte. Skandinavijos gotai nuo neatmenamų laikų buvo jūrų keliautojai, kartais pre kiaudavo, bet dažniausiai plėšikaudavo; jų pirmoji veik los vieta buvo Baltijos jūros pakrantės. Tacitas, vardy damas savo veikalo apie germanų papročius medžiagą, kurią paėmė iš senovės rašytojų memuarų, kalba apie gotus kaip tautą, nuo senų laikų gyvenančią kairiojoje Vyslos žemupio pakrantėje.
Narbutas rašo, kad II amžiaus pradžioje gotai, nusiaubę ulmerugių kraštą tarp Oderio ir Viparos, atsigręžė prieš vandalus prie Vyslos vidurupio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 84
Atvykusių iš Skandinavijos gotų galia toly džio vis didėjo, iš gimtosios žemės kėlėsi vis nauji gy ventojai, stiprėjo karingumo dvasia. Po pergalių prieš kaimynus (jas aprašė gotų rašytojas Jordanas), ypač prieš ulmerugius, gentį, kuri priklausė germanų tautos rugių kartai ir buvo gimininga patiems gotams, gotai, nusiau bę jų kraštą, plytėjusį Oderio ir Viparos tarpupyje ir vi siškai skirtingą nuo Ulmigerijos, apie kurią kalbėsime vėliau, atgręžė savo ginklus prieš vandalus, arba sve- bogermanus, gyvenusius prie Vyslos vidurupio. Visa tai įvyko pačioje II krikščioniškosios eros amžiaus pradžio je.
Pasak Narbuto perteikiamų Naruševičiaus tyrimų, 161 metais gotai su karaliumi Filimeru per Vyslos žemupį kėlėsi iš Germanijos į Sarmatiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 85
161 krikščioniško\nsios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su\nsavo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sar-\nmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuo\nmet ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus. Bet\natsitiko taip, kad tiltas, kai pusė gotų perėjo, įlūžo ir\nbuvo nuneštas srovės. Yra senovės istorikų prielaidų, jog\nFilimeras, baimindamasis didelio žmonių susigrūdimo,\nnes visi žmonės norėjo iškeliauti, tyčia pagreitino šį įvy\nkį. Taip pusė gotų gyventojų šįsyk liko kitapus Vyslos.
Narbutas gotais vadinamą tautą sieja su pajūriu nuo Oderio iki Vyslos, gitonų arba variagų vardais ir gintaro prekyba.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 238
Tam padėjo jų žemės dirbimas, mokėjimas auginti gyvulius, laivuoti, ir visa, ką jie atsinešė nuo Dono, tapo įprasta draugiškumo tvar ka. Netrukus užsimezgė santykiai su skandinavais. Tai jie, vadinami gotais, gyveno pajūryje nuo Oderio iki Vys los, vadinosi gitonais arba variagais, prekiavo gintaru, žodžiu, ¡buvo užėmę visas Baltijos pakrantes ir paskuti niame amžiuje prieš Kristaus gimimą bei Kristaus eros pradžioje ¡buvo galinga, Danijos karalių valdoma tauta.
Narbutas aiškina, kad kraštas nuo Nemuno žemupio iki Dauguvos žemupio vadintas Gotija dėl jame plėstos gotų valdžios.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 248
Jame sa vo valdymą plėtė gotai, todėl kraštas ir buvo vadinamas Gotija su būdvardžiu, reiškiančiu krašto gamtos savybę. Pirmiausia šis pavadinimas buvo taikomas tiesiog Že maitijai, o .vėliau, didėjant skandinavų agresijai, pamažu perėjo į kairiąją Nemuno pakrantę Vyslos link, taip pat į kairiąją Vyslos pakrantę ir kitapus Oderio net ligi Vag- rijos3. Bet ilgiausiai jis išsilaikė savo pirmykštėje vietoje, t. y. Žemaitijoje ir Kurše, kur atskiroje Kuršo provincijoje, kurią sudaro dvi apskritys: senoji ir naujoji, vadinama Rachdija, lig šiol išliko šio pavadinimo pėdsakas. Minė tose sagose Reidgotijos prisiminimai siejasi su seniausiais, arba mitiniais, skandinavų padavimais, nes pats Odinas turėjęs šiame krašte įkurti naująjį Asgardą.
Narbutas rašo, kad apie 269 metus gotai su maždaug 320 000 ginkluotų žmonių armija puolė imperiją, siekdami ją užkariauti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 301
298 Netrukus po to, apie 269 metus, gotai, surinkę milži nišką apie 320 000 ginkluotų žmonių armiją, puolė impe riją, norėdami užkariauti visą valstybę. Imperatorius Au- relianas Klaudijus stojo į kovą, galop prie Naisos Dar- danijoje lemtingame mūšyje įveikė ir išvijo šiuos gro bikų būrius, visiškai juos sumušęs. Gotai patyrė didelių nuostolių, o imperatorius prie savo titulų pridėjo Götti ens. Tarp kitų tautų su gotais** buvo ir herulai.
O kai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo krikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gy venusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai primetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 85
Bet jos principai visiškai\nnutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomo\nnėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų\npatekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka\nmūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais. O\nkai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo\nkrikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gy\nvenusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai\nprimetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos\nmiestų bei provincijų, o krikščionybę arba šiaurės asų religiją,\njeigu lietuviai nuo seno nebūtų turėję savo pačių išsiugdytos\nreligijos, kurią gana veiksmingai formavo graikų mitologija.\nTiesa, jog lietuvių religija labai panaši į galų, tai yra druidų, nes\nvisos senovės religijos, kaip ir pačios tautos, yra labai viena kitai\nartimos, kilusios iš vienos šakos - iš vieno lopšio*.
Antra vertus, galima gėrėtis jų drąsa sausu moje ir jūroje, laivybos meno išradingumu, nepailstamu darbštumu, ir, jei nepaliausime vertinę jų karingumo po- 1 Žinoma, jog gotai kildinami iš germanų, tačiau ši kaukazieliųeuropiečių genties padermė yra ta pati.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 82
Si \nkeltų šaka, išsiplėtusi Siaurės krašte, skyrėsi nuo jai \ngiminingų genčių savo ypatingu azartinių žygių pomė\ngiu, neramiu charakteriu, neprisirišimu prie vienos vie\ntos, polinkiu grobti ir panieka žmoniškumo teisėms. Jie \nturėjo gana aukštą civilizacijos lygį, bet jų papročiai bu\nvo žiaurūs, jie nepasigailėdavo nė vieno, kurį įtarė esant \njų priešą. Antra vertus, galima gėrėtis jų drąsa sausu\nmoje ir jūroje, laivybos meno išradingumu, nepailstamu \ndarbštumu, ir, jei nepaliausime vertinę jų karingumo po-\n1 Žinoma, jog gotai kildinami iš germanų, tačiau ši kaukazielių- \neuropiečių genties padermė yra ta pati kaip ir kelių, tik padalyta Į \ndvi dideles \nir \nskirtingas \nšakas*.
Jame sa vo valdymą plėtė gotai, todėl kraštas ir buvo vadinamas Gotija su būdvardžiu, reiškiančiu krašto gamtos savybę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 248
Jame sa vo valdymą plėtė gotai, todėl kraštas ir buvo vadinamas Gotija su būdvardžiu, reiškiančiu krašto gamtos savybę. Pirmiausia šis pavadinimas buvo taikomas tiesiog Že maitijai, o .vėliau, didėjant skandinavų agresijai, pamažu perėjo į kairiąją Nemuno pakrantę Vyslos link, taip pat į kairiąją Vyslos pakrantę ir kitapus Oderio net ligi Vag- rijos3. Bet ilgiausiai jis išsilaikė savo pirmykštėje vietoje, t. y. Žemaitijoje ir Kurše, kur atskiroje Kuršo provincijoje, kurią sudaro dvi apskritys: senoji ir naujoji, vadinama Rachdija, lig šiol išliko šio pavadinimo pėdsakas. Minė tose sagose Reidgotijos prisiminimai siejasi su seniausiais, arba mitiniais, skandinavų padavimais, nes pats Odinas turėjęs šiame krašte įkurti naująjį Asgardą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Siame žygyje jie ėjo per spalių kraštą, kurio gyvento jus pasiėmė kartu su savimi. Apie šią tautą senovės ty rinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bospo ro2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabarti nėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Va karų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veik lesnė jų dalis keliavo su gotais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
90 ## Puslapis 88 76 Hunų smurto įveikti gotai ieškojo pagalbos ir prie globsčio Rytų imperijoje, kurią patys beveik du amžius naikino. Jie įsikibo romėnų ir ėjo į jų karinę, tarnybą. Hunų žlugimas suteikė progą gotams grįžti į pasaulio areną. Istorijos vėl pradeda aprašinėti karines pergales ostgotų, vestgotų ir jų sąjungininkų, iš dalies išlaisvintų iš hunų priklausomybės, iš dalies išeinančių iš savo slėp tuvių imperijoje ir ateinančių į Pietų Europą iš gimtų gyvenamųjų vietovių. Vėl suspindo gotų šlovės žvaigždė, valdant karaliui Teodorikui Didžiajam, kuris užkariavo Romą ir visą Italiją, sudrebino visą Vakarų Europą ir tu rėjo įtaką Siaurės Vakarų kraštams.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Mums ne paslaptis senovės tyrinėtojų gana pagrįstos nuomonės, kad gotai buvo giminingi alanams ir jie susigiminiuoti turėję labai tolimoje praeityje, asų arba Odino amžiuje, jog net neva roksolanai davę pradžią rusų variagams. Iš samesnis šių dalykų nagrinėjimas atitraukia mus nuo šio veikalo temos, apie alanus jau gana daug kalbėta, ir čia dar privalome pasakyti, jog viso to neneigsime, ir savo ruožtu, kad neliktų mūsų teiginių prieštaringumo, turime pažymėti, kad amžių ir tautų vaikystėje nemažai genčių išėjo iš vieno lopšio, o vėliau, išsiplėtusios ir pasklidusios 192 ## Puslapis 190 po įvairias pasaulio šalis, įgalėjo taip pasikeisti, jog nebe liko nieko ¡bendro, išskyrus kilmės bruožus. Alanai buvo skitų blondinų gentis, jie davė pradžią roksolanams; gotai taip pat ¡buvo blondinai, tad nieko nuostabaus, kad galima pastebėti giminingumą (§49). Būtent čia įžvelgė lietuvių kilmės iš alanų pagrindą ir Erazmas Stela, XVI amžiaus pradžioje gyvenęs autorius ir žinojęs apie prūsų kildini- jną iš gotų; tai teigė dar Kulmo vyskupas Kristijonas, gyvenęs XIII amžiaus pirmojoje pusėje1.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Medžiagą, iš kurios sudėjau šį istorijos tomą, sėmiausi, kiek buvo reikalo ir užteko sugebėjimų, iš rašytinių paminklų, pra dėdamas nuo Šiaurės sagų ir baigdamas Kojalavičiumi, ne praleisdamas nieko, kas galėjo būti naudinga. Be to, mano pa ties Lietuvos senovės tyrimai, trukę trisdešimt metų, sukaupė lobį žinių iš mūsų dalyko. Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą. Žodžiu, kiek tik leido laiko aplin kybės ir galimybė, stengiausi papildyti ir išaiškinti dalyką, kurį privalėjau išdėstyti šiame veikale, nes esu įsitikinęs, kad mito logija yra raktas seniausiajai tautų istorijai pažinti. Išminties vertintojas ir žmonių giminės bičiulis šiame vi suotinės mitologijos papildyme ras sau naują naudą: pamatys šiaip dar nepažintą žmogaus proto silpnybės pusę, išsamiau pažins įdomią supainiotą praeitį ir civilizacijos progreso ke lius.