Vyslos žemupio gotai I a. pr. Kr. pabaigoje ir I a. po Kr. pasistūmėjo į rytus, į Rytprūsių plotą iki Alnos upės.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 114
Užsimezgė vakarinių baltų (prūsų) santykiai ir su germanais, nes paskutiniajame amžiuje pr. Kr. ir pirmajame po Kr. Vyslos žemupio gotai buvo pasistumėję toliau į rytus, įsikurdami Rytprūsių plote iki Alnos upės. Lietuvos teritorijos jie nepalietė ir didesnės įtakos baltams neturėjo. Pavyslyje ir prie Aismarių santykiaudami su prūsais, gotai jiems tame laikotarpyje yra davę devynius skolinius.
Narbutas teigė, kad dėl artimų ryšių su gotais lietuvių gentys perėmė daug religinių mitų ir apeigų, palikusių pėdsakų lietuvių mitologijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 84
Tas tikėjimas V amžiaus pabaigoje arba VI amžiaus pradžioje kažkokiu būdu susigiminiavo su senovės romėnų tikyba, tikriausiai ne itin svetima lietuvių protėviams dėl jų kraujo giminystės ir santykių rytuose su graikais2. Kadangi lietuvių gentys nuolatos palaikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religinių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pakankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitologiją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasisavinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos panašybė pasirodo esanti dar ryškesnė.
Narbutas gotus minėjo tarp tautų, kurios senovėje, jo vertinimu, nebuvo laisvos nuo žalčių garbinimo prietarų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldėjai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir daugelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietuvių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.
Narbutas Rosės upės vardą Kijevo gubernijoje siejo su lietuvių gentimis, kurios esą išėjo į rytus su gotais Filimero valdymo metu ar kiek vėliau.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 227
Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventintą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gyvenusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, arba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.
Narbutas Skandinavijos gotus apibūdina kaip senus jūrų keliautojus, kurie Baltijos pakrantėse prekiavo ir dažniau plėšikavo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 83
Jų karingumas buvo taip susipynęs su žiaurumu, kad jų vardas tapo pasaulio siaubu ir dangaus rykšte. Skandinavijos gotai nuo neatmenamų laikų buvo jūrų keliautojai, kartais prekiaudavo, bet dažniausiai plėšikaudavo; jų pirmoji veiklos vieta buvo Baltijos jūros pakrantės. Tacitas, vardydamas savo veikalo apie germanų papročius medžiagą, kurią paėmė iš senovės rašytojų memuarų, kalba apie gotus kaip tautą, nuo senų laikų gyvenančią kairiojoje Vyslos žemupio pakrantėje.
Narbutas rašo, kad II amžiaus pradžioje gotai, nusiaubę ulmerugių kraštą tarp Oderio ir Viparos, atsigręžė prieš vandalus prie Vyslos vidurupio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 84
Atvykusių iš Skandinavijos gotų galia tolydžio vis didėjo, iš gimtosios žemės kėlėsi vis nauji gyventojai, stiprėjo karingumo dvasia. Po pergalių prieš kaimynus (jas aprašė gotų rašytojas Jordanas), ypač prieš ulmerugius, gentį, kuri priklausė germanų tautos rugių kartai ir buvo gimininga patiems gotams, gotai, nusiaubę jų kraštą, plytėjusį Oderio ir Viparos tarpupyje ir visiškai skirtingą nuo Ulmigerijos, apie kurią kalbėsime vėliau, atgręžė savo ginklus prieš vandalus, arba svebogermanus, gyvenusius prie Vyslos vidurupio. Visa tai įvyko pačioje II krikščioniškosios eros amžiaus pradžioje.
Pasak Narbuto perteikiamų Naruševičiaus tyrimų, 161 metais gotai su karaliumi Filimeru per Vyslos žemupį kėlėsi iš Germanijos į Sarmatiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 85
161 krikščioniškosios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sarmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuomet ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus. Bet atsitiko taip, kad tiltas, kai pusė gotų perėjo, įlūžo ir buvo nuneštas srovės. Yra senovės istorikų prielaidų, jog Filimeras, baimindamasis didelio žmonių susigrūdimo, nes visi žmonės norėjo iškeliauti, tyčia pagreitino šį įvykį. Taip pusė gotų gyventojų šįsyk liko kitapus Vyslos.
Narbutas gotais vadinamą tautą sieja su pajūriu nuo Oderio iki Vyslos, gitonų arba variagų vardais ir gintaro prekyba.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 238
Tam padėjo jų žemės dirbimas, mokėjimas auginti gyvulius, laivuoti, ir visa, ką jie atsinešė nuo Dono, tapo įprasta draugiškumo tvarka. Netrukus užsimezgė santykiai su skandinavais. Tai jie, vadinami gotais, gyveno pajūryje nuo Oderio iki Vyslos, vadinosi gitonais arba variagais, prekiavo gintaru, žodžiu, ¡buvo užėmę visas Baltijos pakrantes ir paskutiniame amžiuje prieš Kristaus gimimą bei Kristaus eros pradžioje ¡buvo galinga, Danijos karalių valdoma tauta.
Narbutas aiškina, kad kraštas nuo Nemuno žemupio iki Dauguvos žemupio vadintas Gotija dėl jame plėstos gotų valdžios.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 248
Jame savo valdymą plėtė gotai, todėl kraštas ir buvo vadinamas Gotija su būdvardžiu, reiškiančiu krašto gamtos savybę. Pirmiausia šis pavadinimas buvo taikomas tiesiog Žemaitijai, o .vėliau, didėjant skandinavų agresijai, pamažu perėjo į kairiąją Nemuno pakrantę Vyslos link, taip pat į kairiąją Vyslos pakrantę ir kitapus Oderio net ligi Vagrijos3. Bet ilgiausiai jis išsilaikė savo pirmykštėje vietoje, t. y. Žemaitijoje ir Kurše, kur atskiroje Kuršo provincijoje, kurią sudaro dvi apskritys: senoji ir naujoji, vadinama Rachdija, lig šiol išliko šio pavadinimo pėdsakas. Minėtose sagose Reidgotijos prisiminimai siejasi su seniausiais, arba mitiniais, skandinavų padavimais, nes pats Odinas turėjęs šiame krašte įkurti naująjį Asgardą.
Narbutas rašo, kad apie 269 metus gotai su maždaug 320 000 ginkluotų žmonių armija puolė imperiją, siekdami ją užkariauti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 301
298 Netrukus po to, apie 269 metus, gotai, surinkę milžinišką apie 320 000 ginkluotų žmonių armiją, puolė imperiją, norėdami užkariauti visą valstybę. Imperatorius Aurelianas Klaudijus stojo į kovą, galop prie Naisos Dardanijoje lemtingame mūšyje įveikė ir išvijo šiuos grobikų būrius, visiškai juos sumušęs. Gotai patyrė didelių nuostolių, o imperatorius prie savo titulų pridėjo Göttiens. Tarp kitų tautų su gotais** buvo ir herulai.
O kai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo krikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gy venusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai primetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 85
Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomonėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais. O kai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo krikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gyvenusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai primetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos miestų bei provincijų, o krikščionybę arba šiaurės asų religiją, jeigu lietuviai nuo seno nebūtų turėję savo pačių išsiugdytos religijos, kurią gana veiksmingai formavo graikų mitologija. Tiesa, jog lietuvių religija labai panaši į galų, tai yra druidų, nes visos senovės religijos, kaip ir pačios tautos, yra labai viena kitai artimos, kilusios iš vienos šakos - iš vieno lopšio*.
Antra vertus, galima gėrėtis jų drąsa sausu moje ir jūroje, laivybos meno išradingumu, nepailstamu darbštumu, ir, jei nepaliausime vertinę jų karingumo po- 1 Žinoma, jog gotai kildinami iš germanų, tačiau ši kaukazieliųeuropiečių genties padermė yra ta pati.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 82
Si keltų šaka, išsiplėtusi Siaurės krašte, skyrėsi nuo jai giminingų genčių savo ypatingu azartinių žygių pomėgiu, neramiu charakteriu, neprisirišimu prie vienos vietos, polinkiu grobti ir panieka žmoniškumo teisėms. Jie turėjo gana aukštą civilizacijos lygį, bet jų papročiai buvo žiaurūs, jie nepasigailėdavo nė vieno, kurį įtarė esant jų priešą. Antra vertus, galima gėrėtis jų drąsa sausumoje ir jūroje, laivybos meno išradingumu, nepailstamu darbštumu, ir, jei nepaliausime vertinę jų karingumo po- 1 Žinoma, jog gotai kildinami iš germanų, tačiau ši kaukazieliųeuropiečių genties padermė yra ta pati kaip ir kelių, tik padalyta Į dvi dideles ir skirtingas šakas*.
Jame sa vo valdymą plėtė gotai, todėl kraštas ir buvo vadinamas Gotija su būdvardžiu, reiškiančiu krašto gamtos savybę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 248
Jame savo valdymą plėtė gotai, todėl kraštas ir buvo vadinamas Gotija su būdvardžiu, reiškiančiu krašto gamtos savybę. Pirmiausia šis pavadinimas buvo taikomas tiesiog Žemaitijai, o .vėliau, didėjant skandinavų agresijai, pamažu perėjo į kairiąją Nemuno pakrantę Vyslos link, taip pat į kairiąją Vyslos pakrantę ir kitapus Oderio net ligi Vagrijos3. Bet ilgiausiai jis išsilaikė savo pirmykštėje vietoje, t. y. Žemaitijoje ir Kurše, kur atskiroje Kuršo provincijoje, kurią sudaro dvi apskritys: senoji ir naujoji, vadinama Rachdija, lig šiol išliko šio pavadinimo pėdsakas. Minėtose sagose Reidgotijos prisiminimai siejasi su seniausiais, arba mitiniais, skandinavų padavimais, nes pats Odinas turėjęs šiame krašte įkurti naująjį Asgardą.
Narbutas, remdamasis Lakarizu, gotus, gotonus ir gotinus kildina iš skitų-keltų palikuonių.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Gotai, kurie ligi tol buvo Eu ropos baubas, baisiai išsigando.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 307
Gotai, kurie ligi tol buvo Europos baubas, baisiai išsigando.
O iš čia didelė tauta ėmė lietis į visus kraštus; iš eilės Europos vakarai, šiaurė, rytai bei pietūs regėjo ir gausias kariuomenes, ir daugybę atvy kėlių, vadinamų variagais, gotais ir įvairiais kitais var dais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 38
O iš čia didelė tauta ėmė lietis į visus kraštus; iš eilės Europos vakarai, šiaurė, rytai bei pietūs regėjo ir gausias kariuomenes, ir daugybę atvykėlių, vadinamų variagais, gotais ir įvairiais kitais vardais.
Tik riausiai gotai išstūmė jazigus už dešiniojo Dnestro kran to, o hunai didžiąją jų dalį — į Palenkę, nes tas kraštas niekuomet nebuvo nukariautas nei gotų, t.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 117
Tikriausiai gotai išstūmė jazigus už dešiniojo Dnestro kranto, o hunai didžiąją jų dalį — į Palenkę, nes tas kraštas niekuomet nebuvo nukariautas nei gotų, t. y. Germanariko, nei hunų.
161 krikščioniško sios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sarmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuo met ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 85
161 krikščioniškosios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sarmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuomet ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus.
Herulus, iškeliavusius iš tėvų žemės su gotais, ištiko permainingas likimas, būdingas karingoms vidurinių amžių tautoms: išsklaidyti, sumušti jie su grįžo į savo šalį arba apsigyveno už Oderio, pagaliau išnyko tenai tarp germanų; išliko tik atminimas apie jų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 444
Herulus, iškeliavusius iš tėvų žemės su gotais, ištiko permainingas likimas, būdingas karingoms vidurinių amžių tautoms: išsklaidyti, sumušti jie sugrįžo į savo šalį arba apsigyveno už Oderio, pagaliau išnyko tenai tarp germanų; išliko tik atminimas apie jų kalbą, labai sudarkytą svetimybių.
Kadangi lietuvių gentys nuolatos pa laikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religi nių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pa kankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitolo giją kildina iš skandinavų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 84
Tas tikėjimas V amžiaus pabaigoje arba VI amžiaus pradžioje kažkokiu būdu susigiminiavo su senovės romėnų tikyba, tikriausiai ne itin svetima lietuvių protėviams dėl jų kraujo giminystės ir santykių rytuose su graikais2. Kadangi lietuvių gentys nuolatos palaikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religinių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pakankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitologiją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasisavinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos panašybė pasirodo esanti dar ryškesnė.