Vysla

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Išplaukęs Vysla į jūrą,\njis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. Kad aisčių giminės į at-\nvykusius labai neskersuotų, jis atleido visus savo palydovus ir\nliko tik su dviem kunigais.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Šis mūšis 5 tapo lemtingu lūžiu, tada kai į Lietuvą atėjo didelės permainos - ji iš žūtbutinį karą prieš visos Vakarų Europos remiamus “kryžiuočius kovojančios, krikščioniškosios Europos nepripažįstamos, bet imperinį mastą pasiekusios pagoniškos valstybės tapo svarbia krikščioniškosios Europos politine žaidėja, prisiėmusia krikščionybės gynėjos rytuose vaidmenį +X AN a! 2 ## Puslapis 19 [tuščias arba OCR neatpažino teksto] ## Puslapis 20 NUO PAGONIŠKOSIOS IKI VYTAUTO IMPERIJOS Baltų gentys Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus baltų gentys ir toliau gy- veno plačioje teritorijoje - nuo maždaug Vyslos ir Dauguvos žemupių iki dabartinės Maskvos. Didžiojo tautų kraustymosi epo- choje joms tekdavo gintis nuo hunų ir kitų klajoklių puldinėjimų.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Ta lietuvių tauta, išsis­\nkyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur­\nšius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba\ntikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos\niki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki\nNemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina,\nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu\npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu­\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija,\niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras,\nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo\ntolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą, siaubdavo\nKulmo apylinkes, o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją.\nTai buvo tik siaubiamieji, o ne užkariaujamieji žygiai.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

12 ## Puslapis 29 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I KNYGA LAIKAI IKI KRIKŠČIONYBĖS ĮVEDIMO - NUO MIESTO ĮKŪRIMO IKI PAT KRIKŠTO PRIĖMIMO VILNIUJE 1387 METAIS Lietuvių tautos kilmė — Normanai — Senoji gyvenvietė prie Vilnios upės — Šventaragis — Vilnius tampa Gedimino miestu ir sostine — Įsikūrimas, pradinė padėtis ir miesto valdymas — Jaunučio žlugimas — Algirdas - Pranciškonų nukankinimas — Kryžiuočių puldinėjimai Algirdo laikais — Jogailos užmačios — Kova su Kęstučiu — Vilniaus miestiečių įtaka toje kovoje — Kęstučio mirtis — Vilniaus padėtis Jogailos laikais — Mūšis su kryžiuočiais prie miesto ir jo sudeginimas — Nuniokojamos Vilniaus apylinkės — Išvejami kryžiuočiai— Jogaila tampa Lenkijos karaliumi — Išvykimas į Krokuvą. Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos). Į rytus nuo Dvinos prie jų šliejosi estų, gausios suomių padermės atšakos, gyven­ vietės.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

——————————————————\n\n Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo\nklastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs\ntinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo,\ngalėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po\npaskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per\nVyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o\nvisa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę\ndrauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes,\nkurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis\nmeldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo\ntėvonijos paniekinti“.