Vysla

PDF 23

1231 m. Ordino magistras iš lenkų jam dovanotų žemių, savo pilių kairiajame Vyslos krante, persikėlė per upę į Kulmo žemę ir pastatė Torunės pilį, prasidėjo sisteminga agresija prieš prūsus. Daug kunigaikščių iš Vokietijos ir Lenkijos talkindavo Ordinui, kuris niokojo baltiškąją Prūsiją.

PDF 53

Išplaukęs Vysla į jūrą, jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. Kad aisčių giminės į atvykusius labai neskersuotų, jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais.

PDF 152

9 4 . 52 Tas žygis buvo paskubomis ir slapta suruoštas, ir todėl didysis magistras tuokart mažai teturėjo svetimšalių, juk nesigarsino po visą Europą, o slapčia iš Marienburgo išplaukė Vysla laivais, paskui jūros įlanka įplaukė į Nemuną. Mūsų istorikai bendrais bruožais ir ne taip išsamiai apie šitai pasakoja.

PDF 18-20

Šis mūšis 5 tapo lemtingu lūžiu, tada kai į Lietuvą atėjo didelės permainos - ji iš žūtbutinį karą prieš visos Vakarų Europos remiamus “kryžiuočius kovojančios, krikščioniškosios Europos nepripažįstamos, bet imperinį mastą pasiekusios pagoniškos valstybės tapo svarbia krikščioniškosios Europos politine žaidėja, prisiėmusia krikščionybės gynėjos rytuose vaidmenį +X AN a! 2 ## Puslapis 19 [tuščias arba OCR neatpažino teksto] ## Puslapis 20 NUO PAGONIŠKOSIOS IKI VYTAUTO IMPERIJOS Baltų gentys Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus baltų gentys ir toliau gyveno plačioje teritorijoje - nuo maždaug Vyslos ir Dauguvos žemupių iki dabartinės Maskvos. Didžiojo tautų kraustymosi epochoje joms tekdavo gintis nuo hunų ir kitų klajoklių puldinėjimų.

PDF 152

9 4 . 52 Tas žygis buvo paskubomis ir slapta suruoštas, ir todėl didysis magistras tuokart mažai teturėjo svetimšalių, juk nesigarsino po visą Europą, o slapčia iš Marienburgo išplaukė Vysla laivais, paskui jūros įlanka įplaukė į Nemuną. Mūsų istorikai bendrais bruožais ir ne taip išsamiai apie šitai pasakoja.

PDF 30

Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

PDF 73

Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą, siaubdavo Kulmo apylinkes, o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją. Tai buvo tik siaubiamieji, o ne užkariaujamieji žygiai.

PDF 28-29

12 ## Puslapis 29 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I KNYGA LAIKAI IKI KRIKŠČIONYBĖS ĮVEDIMO NUO MIESTO ĮKŪRIMO IKI PAT KRIKŠTO PRIĖMIMO VILNIUJE 1387 METAIS Lietuvių tautos kilmė — Normanai — Senoji gyvenvietė prie Vilnios upės — Šventaragis — Vilnius tampa Gedimino miestu ir sostine — Įsikūrimas, pradinė padėtis ir miesto valdymas — Jaunučio žlugimas — Algirdas - Pranciškonų nukankinimas — Kryžiuočių puldinėjimai Algirdo laikais — Jogailos užmačios — Kova su Kęstučiu — Vilniaus miestiečių įtaka toje kovoje — Kęstučio mirtis — Vilniaus padėtis Jogailos laikais — Mūšis su kryžiuočiais prie miesto ir jo sudeginimas — Nuniokojamos Vilniaus apylinkės — Išvejami kryžiuočiai— Jogaila tampa Lenkijos karaliumi — Išvykimas į Krokuvą. Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos). Į rytus nuo Dvinos prie jų šliejosi estų, gausios suomių padermės atšakos, gyvenvietės.

PDF 91

Tačiau nesulauksite, nedorieji, nesulauksite, nes esate nelyginant dulkės, kurias vėjas nuneša nuo žemės paviršiaus! Pakilo stiprus vėjas ir nunešė visus tuos laivus toli nuo kranto, ir nutiko jiems su tais laivais taip pat kaip ir tam netikėliui saracėnų karaliui, po pralaimėto mūšio bėgusiam nuo Karolio. Neradę laivų, jie supuolė į Vyslą ir visi paskendo, išskyrus Sventopelką ir kelis kitus, su juo čia atbėgusius, kai išvengė kalavijo282.

PDF 91

—————————————————— Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo klastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs tinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo, galėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po paskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per Vyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o visa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę drauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes, kurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis meldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo tėvonijos paniekinti“.

PDF 99

Kadangi tiesa sukelia neapykantą, kadangi niekšai niekad jos nepaiso, nors visados apie ją kalba, tai ir šis klastingasis Sventopelkas, užsikimšęs nelyginant kurčia gyvatė ausis tiesai, niekais nuleido viską, ką girdėjo; pro ausis nuleidęs jam pasakytus žodžius, jis sveiką ir gyvą išleido minėtąjį valdovą Henriką į Kulmo miestą, kur šis atpasakojo magistrui bei broliams visa, ką buvo girdėjęs. Neilgai trukus tas pats kunigaikštis prikalbino magistrą susitikti su Sventopelku vienoje Vyslos saloje302, kur po ilgų derybų, kurias vedė vienas su kitu, galop išsiskyrė nesudarę taikaus susitarimo. 61 (60).

PDF 106

Iš antro tūkstantmečio pr. Kr. Rytprūsiuose, palei žemutinę Vyslą, jau yra žinomi upių krantų aukštumose įkurti kuopiniai kaimai (Haufendoerfer).

PDF 344

sutarė _bendrą_ karinį planą, kuris už pusmečio buvo įvykdytas. Susijungusios Červinske prie Vyslos lietuvių ir lenkų jėgos turėjo žygiuoti į Marienburgą^5. Pusbrolių kariuomenės buvo surinktos iš savų žemių.

PDF 102

Lietuvoje tos medžiotojų — žvejų kultūros, kuri visada vadinama svidrinės kultūros vardu (Swidry — prie Vyslos Lenkijoje), židinių yra ne maža^2. Mezolito įrankių gausiai aptikta palei upes Nemuną, Nerį, Merkį, Ūlą, Katrą, paežerėse nuo Lydos iki Alytaus ir Užnemunės durpynuose.

PDF 7

Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).

PDF 345

Kryžiuočiai savo kariuomenę išsklaidė. Tardamas, kad Jogaila puls kairiajame Vyslos krante, didysis magistras pagrindines ordino jėgas surinko prie Vyslos (Schwetz). O saugoti nuo lietuvių įsiveržimo buvo palikti pasienio komtūrų daliniai.

PDF 5

Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą.

PDF 92

Kadangi broliai jam nesugrąžino sūnaus, jis kaip ir anksčiau pradėjo juos iš paskutiniųjų persekioti. Todėl dviejų upių santakoje, būtent: Vyslos ir Nogato283, pastatė pilį, vardu Santyras284, kurioje įkurdino nedorų vyrų. Jie neleisdavo brolių valdiniams ramiai plaukioti nei aukštyn, nei žemyn, atimdavo jų daiktus, išsivarydavo juos į nelaisvę ar nugalabydavo.

PDF 30

Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

PDF 102

Lietuvoje tos medžiotojų — žvejų kultūros, kuri visada vadinama svidrinės kultūros vardu (Swidry — prie Vyslos Lenkijoje), židinių yra ne maža^2. Mezolito įrankių gausiai aptikta palei upes Nemuną, Nerį, Merkį, Ūlą, Katrą, paežerėse nuo Lydos iki Alytaus ir Užnemunės durpynuose.

PDF 53

Prūsijos žemės aprašymas Prūsijos žemę riboja iš visų pusių Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė, Mazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė. Vysla — tai upė, atitekanti nuo Krokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko185 pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją bei Pomeraniją nuo Prūsijos186. Nemunas — taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose, o prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios, Lietuvos ir Kuršo187.

PDF 370

Lietuva juto baisią maisto stoką. Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt didelių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pasienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lietuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s progabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur.

PDF 429

Dabar pateiksime šį lietuvių mitologijos gabalėlį. Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autoritetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anksčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žyniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religinių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis.

PDF 47

Tai ir privertė pirmiausia pasitraukti į Rytus, o vėliau įsikurti net Ilyrijoje. Jie nei grįžo į Rytus, iš kur atkeliavo, nei sustojo tarp Vyslos aukštupio ir Bugo, bet, pamėginę trauktis į Rytus, neabejotinai buvo priversti brautis kitapus Karpatų. Tai daryti skatino skitu arba genčių, judėjusių po Skitų karalystės žlugimo, baimė.

PDF 133

Lenkų ¡grobiu tapo asmenys, negalėję pakelti ginklo; jų mirtis pasigailėjo ¡prieš jų valių. Visi jie buvo pakrikštyti ir kartu su gyvulių bandomis ir grobiu išvesti už Vyslos. 134 Tie, kurie iš jotvingių dar išliko po šio liūdno įvykio, klajojo be jokių ryšių su kitais kraštiečiais, be valdžios, vyresnybės likęs kraštas buvo panašus į nykią dykrą.

PDF 144

Čia dar kartą pakartosime aukščiau minėtą pastabą (§ 25, 26) apie kai kuriuos vietinius pokyčius, kuriuos sukėlė dideli potvyniai ar ilgalaikiai smarkūs-šiaurės vėjai. Šie pokyčiai labiausiai paveikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius judesius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2. Kalbant apie mūsų žemės formavimąsi, ne­ 1 Vienas milžinas, suspaudęs savo rankoje Atos kalną, nusviedė jį iš Trakijos į Makedoniją (Noet Fr.

PDF 191

195 Čia neaiškinsime priežasčių, kodėl mes nepripažįstame lietuvių kildinimo iš gotų ar keltų, nes apie tai vėliau dar pakalbėsime. Taip pat nedera steigtis neigti naujas, gana neišlaikytas nuomones, pasak kurių lietuvių tauta esanti daugelio tautų, ypač germanų kilmės, lydinys, kuris susidarė maždaug IV ar V amžiuje Vyslos žemupyje ir buvo vadinamas vidivariais, vidais ar dar kitais vardais. Jau vien mūsų dalyko dėstymas iš esmės paneigia šią nuomo­ 1 Tradunt veteres, majores Samogitarum Italos fuisse.

PDF 275

Iš pradžių jis su kariuomene patraukė prieš Jonušą, Mazovijos kunigaikštį; iš keršto kaip beįmanydamas nuniokojęs Mazoviją, perkėlė siaubiančius pulkus į Sandomirą, lenkų žemę. Apie šį karą su lenkais nieko nepasakoja Kromeris, tačiau, kad kas nepasigestų to, ką aprašo daugelis rusų metraštininkų, mūsų Strijkovskis pasistengė, kad skaitytojas sužiJ o g a ilo s ž y g is j M anotų, ką šie surašė — gal z o v iją ir L en k iją klysdami, o gal tikrai žinodami, jog šitaip iš tikrųjų buvo. Vyslos pakrantėje lietuviai nuniokojo didelius plotus, viskas čia žuvo nuo kalavijo bei gaisrų; vėliau kariams įsakė liautis be tvarkos siautėti ir traukti su grobiu į stovyklą netoli Zavichosto.

PDF 5

Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą. Kronika teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija, kuri dabartinėje epochoje tęsia viduramžių vokiečių feodalų agresijos prieš Rytų Europos tautas tradicijas.

PDF 133

Jų vadas Kotiaih ar Komnat, Iyomotas, krito su ginklu rankose, o drauge su juo visi žymesni ponai. Lenkų ¡grobiu tapo asmenys, negalėję pakelti ginklo; jų mirtis pasigailėjo ¡prieš jų valių. Visi jie buvo pakrikštyti ir kartu su gyvulių bandomis ir grobiu išvesti už Vyslos.

PDF 48

Vulfstanas keliavęs jūra pagal nuo Hedaby, prekyba pagirto Šlezvigo miesto, į įtaką Yslos. Ten, sako jis, Vysla, arba Ysla, yra didelė upis, vienoj pusėj jos gyvena (Weonoland) gudai, antroj pusėj vyčiai, teka ji į Aestų, tai yra Žemaičių, jūrą. Juo į saulėtekį yra antra upis, Ilfing vadinama, taip pat tekanti į Žemaičių jūrą, ant jos skardžio yra prekybos vietovė, vadinama Trusas, į kurią atkeliavęs 7 naktimis irkluodamas dieną ir naktį.

PDF 87

Dar iki ją panaikinant Kauno pirkliai bus susidūrę su Tomo bandymais sulaikyti jų laivus Vysioje. 1490 m. Kaunas grasino Tomui, esą jei jis trukdys kauniečiams laivybą Vysla, Kaunas neleis Torno laivų į Nemuną.

PDF 302

Buvo imtasi statydinti naujiems gynėjams būstą su įtvirtinimais jų pasirinktoje vietovėje, būtent kairiajame Vyslos krante, priešais dabartinę Torūnę, kurią pavadino Vogelsang, taį paėjo nuo „paukščių .giedojimas“.

PDF 110

Mat įsikūręs buvo labai tinkamoje vietoje atplaukiantiems jūra laivams apsistoti, o Vysla buvo sujungtas su atokiais kraštais žemyne.

PDF 296

Kryžiuočiai 1223 metais paliko Prūsiją, tačiau virš visos lietuvių tautos (elkėsi audros debesys. Vos tik kryžiuočių pulkai persikėlė per Vyslą, kai, tartum ženklą gavę, visi pagonys ūmai ėmė bruzdėti.

PDF 309

Kad ir kaip ten buvo, tuoj pat po pergalės prie Vilkyškių, laimėtos prieš Ragainės komtūrą, didysis kunigaikštis patraukė iš Gardino su nemaža kariauna, nuvyko į Pultuską, kur, užkariavęs Mazovijos žemes, priartėjo prie Vyslos, ir jos dešiniuoju krantu nužygiavo net iki Sano žiočių. Bajorai ir drąsos stokojantys Lenkijos didikai pabėgo anapus Vyslos ir užsidarė Zavichosto pilyje; dėl to reikėjo mėginti keltis per upę

PDF 309

Bajorai ir drąsos stokojantys Lenkijos didikai pabėgo anapus Vyslos ir užsidarė Zavichosto pilyje; dėl to reikėjo mėginti keltis per upę; tačiau nebuvo galimybės gauti valčių, tad Radvila, vienas lietuvių raitelių vadų, parodė būdą persikelti, žinomą jau nuo totorių laikų

PDF 310

Iš tos vietos, kairįjį savo sparną dengdama Vyslos krantu, plėšikautojų kariauna priartėjo net prie Vislicos, tik per devynias mylias nuo Krokuvos atitolusio miesto.

PDF 98

Jis sako, kad jie nepriklauso nei sarmatams, nei germanams, turi daug žemių, vakaruose teka Vysla; jų kaimynai — estai bei gitonai (§§ 66—80), šiaurėje — finai, pietuose — peucinai, o rytuose yra nežinomos sritys.

PDF 47

Jie nei grįžo į Rytus, iš kur atkeliavo, nei sustojo tarp Vyslos aukštupio ir Bugo, bet, pamėginę trauktis į Rytus, neabejotinai buvo priversti brautis kitapus Karpatų.

PDF 346

Be to, ši senovės Vitlandija driekėsi rytine Vyslos pakrante.

PDF 144

Čia dar kartą pakartosime aukščiau minėtą pastabą (§ 25, 26) apie kai kuriuos vietinius pokyčius, kuriuos sukėlė dideli potvyniai ar ilgalaikiai smarkūs-šiaurės vėjai. Šie pokyčiai labiausiai paveikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius judesius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2. Kalbant apie mūsų žemės formavimąsi, ne­ 1 Vienas milžinas, suspaudęs savo rankoje Atos kalną, nusviedė jį iš Trakijos į Makedoniją (Noet Fr.

PDF 176

Apie tai, kad seniau dideli jūros laivai atplaukdavo Vysla iki Torūnės, Hartlmoehas pateikia neginčijamų įrodymų1.

PDF 379

Iš tiesų truputį vėliau jie iškeliavo Vyslos žemupio link ir įsikūrė jos kairiojoje pakrantėje, dar ir šiandien, žinomoje Kujavijoje

PDF 263

iš vakarų pusės Vysla skyrė nuo Kujavijos ir Pamario

PDF 356

Vakaruose, kur šios provincijos siena ėjo Vysla, jai priklausė įvairios salos, kurias vėliau išardė vandens srautai.

PDF 429

Dabar pateiksime šį lietuvių mitologijos gabalėlį. Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autoritetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anksčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žyniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religinių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis.

PDF 84

šis kunigaikštis sutvirtino savo pilis Vyslos pakrantėse