Narbutas cituoja geografą, kuris rašė, kad priešais Sarmatiją esančios žemės kartais atrodydavo kaip salos, o kartais kaip žemynas. Narbutas svarstė, kad Melos laikais priešais Sarmatiją plytėjusios žemės galėjo būti užliejamos ir kartais laikomos salomis.
Po to tas pats geografas vardija tos pačios jūros, kurią vadina Sinus Codanus, salas, kurių didžiausią vadina Codanonia2\ vieni tyrinėtojai ją laiko Skandinavija3, O' kiti supranta kaip Zelandiją4. Be to, sako: „Bet tarp esančių priešais Sarmatiją salų dėl jūros potvynių ir atoslūgių kartais atsiranda sausumos, o kartais jas skiria vanduo, todėl kartais jos atrodo kaip salos, o kartais — kaip nenutrūkstamas žemynas“. Negi Baltijos jūroje senovėje būta jūros potvynių ir atoslūgių?
Palyginus vienus įrodymus su kitais, atrodo, jog gintaringą prūsų pakrantę kažkada išties sudarė salos. Jei Slėcėris nebūtų Įrodęs, kad Melą apie Baltijos jurą nieko tikro nežinojo, o tai, ką skelbė apie Prūsiją, Livo^niją, Rusią, išmanė tik iš nuogirdų,, savo prielaidą pagrįsčiau Meios pasakojimais, jog priešais Sarmatiją plytinčios žemės buvo užliejamos, vadinasi, kartais galėjo būti laikomos salomis, o kartais buvo tarsi sausuma. Kadangi Baltijos jūroje potvynių ir atoslūgių nebūna, tai galėjo būti, jog Melos laikais vis dėlto buvęs staigus vandens lygio kritimas.