Santrauka
Valstybė buvo padalyta į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas, o šios – į apygardas. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai liko tik etninės lietuvių ir vakarinės baltarusių žemės. Už Lietuvos ribų Lietuvos bajorai laikyti tiesiog lenkais.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 LDK bajorija turėjo dvilypį tautinį mentalitetą: vadino save ir lietuviais, ir lenkais. | c-001 | |
| t-002 1564 m. pradžioje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržė dvi didelės Maskvos kariuomenės. | c-002 | |
| t-003 1559 m. Livonijos ordinas ir Rygos vyskupija paprašė Lietuvos globos ir tapo LDK protektoratu. | c-003 | |
| t-004 LDK bajorija vadino save ir lietuviais, ir lenkais, bet nesutiko visiškai integruotis į senąją Lenkijos Karalystę. | c-004 | |
| t-005 1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas, o teismų sistema surusinta. | c-005 | |
| t-006 Žygimantas Augustas įsakė lietuvišką monetą imti už nustatytą lenkiškų grašių kainą. | c-006 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: LDK bajorija turėjo dvilypį tautinį mentalitetą: vadino save ir lietuviais, ir lenkais.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Jie turėjo dvilypį tautinį mentalitetą – vadino save sykiu ir lietuviais, ir lenkais (LDK bajorija nesutiko visiškai integruotis į senąją Lenkijos Kara- lystę, nors ir nelinko nuo jos atsiskirti). Už Lietuvos ribų Lietuvos bajorai laikyti tiesiog lenkais. Taip juos traktavo ir Rusijos imperijos valdžia. 1864 m. – sąlyginė skiriamoji riba, kai Rusijos caro valdžia nuslopi- no paskutinį bajorijos vadovautą sukilimą, kuriuo siekta atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tuo metu carizmas pradėjo jau anksčiau paskelbtą valstiečių paleidimo iš baudžiavinės priklausomybės procesą. Valstiečiai pavirto sąlyginai laisvais žmonėmis, nuosavybės teisę į dirba- mą žemę įgijusiu žemiausiu, bet savarankišku valstiečių žemdirbių luo- mu. Brutaliu, diskriminaciniu rusinimu valdžia siekė aneksuotas Lenki- jos ir Lietuvos žemes paversti tiesiog Vakarų Rusija. Radikaliau nusiteikę bajorai nesusitaikė su buvusios savo valstybės praradimu, todėl bandė ją atkurti – per Napoleono karus ir du sukili- mus – 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. Šiuo laikotarpiu prasidėjo ir etni- nių lietuvių tautinis kultūrinis sąjūdis. Po kelių dešimtmečių jis atsinau- jino ir virto politiškai reikšminga jėga, o etniniai lietuviai, arba lietuvių liaudis – savarankiška kultūrine ir politine bendruomene, 1905 m. parei- kalavusia autonomijos. BUVUSIO VALSTYBINGUMO TRAUKOJE Kultūrinė autonomija Napoleono šešėlyje L DK teritorijų prijungimas prie Rusijos reiškė pateki- mą į autokratinės monarchinės imperijos valdžią, kuri realizuota pasitelkus monarchui pavaldų centralizuotą biurokratinį apa- ratą. Vietinio valdymo grandyje buvo gubernija, kurios galva – caro ski- riamas, bet vidaus reikalų žinybai pavaldus gubernatorius, atsiunčiamas iš centro arba kitų gubernijų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1564 m. pradžioje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržė dvi didelės Maskvos kariuomenės.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Prieš mūšį 1564 m. pradžioje, iš Maskvos į Vilnių dar nespėjus parvykti pasiuntiniams su žinia, kad dėl paliaubų susitarti nepavyko, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržė dvi didelės - po kelias dešimtis tūkstančių karių, kariuomenės. Viena jų, vadovaujama kunigaikščio Baziliaus Serebriano, pajudėjo iš Smolensko, kita, vadovaujama patyru- sio karvedžio kunigaikščio Petro Šuiskio,
iš Polocko traukė į Drucką. Čia jos turėjo susijungti ir pulti Minsko, Naugarduko, o vėliau Vilniaus kryptimi. Buvo planuojama stambaus masto ilgalaikė kampanija,
gal net visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei užimti, nes
dar prieš tai į Didžiųjų Lukų tvirtovę buvo nurodyta suvežti atsargas, kurių kariuome- nei turėjo pakakti net pusei metų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1559 m. Livonijos ordinas ir Rygos vyskupija paprašė Lietuvos globos ir tapo LDK protektoratu.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
1559 m. Livonijos ordinas ir Rygos vyskupija paprašė Lietuvos globos ir tapo LDK protek- toratu. 1560 m. Maskva tęsė karo puolimą Livonijoje. 1561 m. sutartimi su LDK panaikinta Livonijos konfederacija, didesnė dalis Livonijos tapo Lietuvos dalimi
Ištrauka iš popiežiaus diplomato Fulvio Ruggieri (1572 m.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: LDK bajorija vadino save ir lietuviais, ir lenkais, bet nesutiko visiškai integruotis į senąją Lenkijos Karalystę.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Jie turėjo dvilypį tautinį mentalitetą – vadino save sykiu ir lietuviais, ir lenkais (LDK bajorija nesutiko visiškai integruotis į senąją Lenkijos Kara- lystę, nors ir nelinko nuo jos atsiskirti). Už Lietuvos ribų Lietuvos bajorai laikyti tiesiog lenkais. Taip juos traktavo ir Rusijos imperijos valdžia. 1864 m. – sąlyginė skiriamoji riba, kai Rusijos caro valdžia nuslopi- no paskutinį bajorijos vadovautą sukilimą, kuriuo siekta atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tuo metu carizmas pradėjo jau anksčiau paskelbtą valstiečių paleidimo iš baudžiavinės priklausomybės procesą. Valstiečiai pavirto sąlyginai laisvais žmonėmis, nuosavybės teisę į dirba- mą žemę įgijusiu žemiausiu, bet savarankišku valstiečių žemdirbių luo- mu. Brutaliu, diskriminaciniu rusinimu valdžia siekė aneksuotas Lenki- jos ir Lietuvos žemes paversti tiesiog Vakarų Rusija. Radikaliau nusiteikę bajorai nesusitaikė su buvusios savo valstybės praradimu, todėl bandė ją atkurti – per Napoleono karus ir du sukili- mus – 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. Šiuo laikotarpiu prasidėjo ir etni- nių lietuvių tautinis kultūrinis sąjūdis. Po kelių dešimtmečių jis atsinau- jino ir virto politiškai reikšminga jėga, o etniniai lietuviai, arba lietuvių liaudis – savarankiška kultūrine ir politine bendruomene, 1905 m. parei- kalavusia autonomijos. BUVUSIO VALSTYBINGUMO TRAUKOJE Kultūrinė autonomija Napoleono šešėlyje L DK teritorijų prijungimas prie Rusijos reiškė pateki- mą į autokratinės monarchinės imperijos valdžią, kuri realizuota pasitelkus monarchui pavaldų centralizuotą biurokratinį apa- ratą. Vietinio valdymo grandyje buvo gubernija, kurios galva – caro ski- riamas, bet vidaus reikalų žinybai pavaldus gubernatorius, atsiunčiamas iš centro arba kitų gubernijų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas, o teismų sistema surusinta.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas, o teismų sistema surusinta. Lietuvos vardas pašalintas iš Vilniaus ir Gardino gubernijų pavadinimų, buvusios LLV žemės imtos traktuoti kaip Vakarų Rusija, o buvusios LDK teritorija pavadinta Šiaurės Vakarų kraštu.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Žygimantas Augustas įsakė lietuvišką monetą imti už nustatytą lenkiškų grašių kainą.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
— 369- (Iš Dogelio rankraščių Vilniaus universiteto bibliotekoje) Žygimantas Augustas ir 1.1. Visiems bendrai ir kiekvie nam atskirai, kam tiktai reikės žinoti, pranešame, kad mes, pasigailėję mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pa valdinių dėl nuostolio, kurį savo Lietuvos monetų kalyklo je vietinėse mūsų Karalystės valstybėse iki šio laiko turėjo, mūsų Lietuvos ir Lenkijos ponų tarybų patarimu, įsakėme paskelbti, kaip visiems mūsų Karalystės pavaldiniams ben drai įsakome, kad lietuvišką monetą, su mūsų ir mūsų pro tėvių tikslais nukaldintą jų nuosava ir senąja kaina, tai yra, du lietuvišku grašiu, imtų už pustrečio lenkiško grašio, ta čiau dėl to šį perspėjimą ir sąlygą skelbiame visiems, kad, kai šiame seime, pagal bendras Lenkijos karalystės ir Lietu vos Didžiosios Kunigaikštystės privilegijas patvirtinsime, vienodai nauja kalykla kaldintų, tuomet tik ta viena kalykla pinigus kals, visas, kad ir kokios būtų lietuviškos monetos, nukaldintos penkiasdešimtais aštuntais iki šešiasdešimt penktųjų, dėl jos ir turės veikti šis ediktas, bus laisvai lei džiama mūsų kalyklai pagal tą pačią kainą pakeisti, tą mo netą jau mūsų kalėjai pagal tą aprašytą paprotį imti ir naują už ją duoti privalės, kaip visa tai per konstituciją šio seimo gale plačiau atlikta ir garantuota. O grašius, Tikocine len kiškų pavidalu nukaldintus, įsakome taip pat, kad kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje, kad būtų imami pagal lenkiškų grašių kainą.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |