Maža to, per savo delegaciją jis pareikalavo, kad Jogaila atsakytų, ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar nelaisvais. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek sutvirtėjo, jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos, ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties, nieko nesiklausę, paskelbė savo valdovu Švitrigailą. Lietuvos bajorija pasistengė šituo momentu pasinaudoti.
Viena to priežastis, žinoma, buvo unija su Lenkija, kur\naukštesniosios šlėktos (ponų) reikšmė valstybės gyvenime jau\ntada buvo labai didelė, o antra — prie to vedė paties Vytauto\nįsigalėjimo apystovos. Jį iškėlė vis dėlto visuomenės masės, ir\njis negalėjo vėliau laikyti bajorų nuo savęs nuošaly.\nJau pirmą kartą pabėgęs pas Ordiną Vytautas susilaukė pri\nsidedant nemaža bajorų iš tikrosios Lietuvos ir ypač ir Žemai\nčių^2 ).
Prie tokių žmonių galima priskirti\nTeodorą Narbutą. Jo epopėjinė lenkiškai parašyta „Lietuvių\ntautos istorija“ (toliau - LTI) tapo Lietuvos istoriografijos pa\nminklu ir lietuvių tautos kultūriniu palikimu. Įsigalėjęs neigia\nmas požiūris į sulenkėjusią Lietuvos bajoriją kaip kultūrinių ir\nsocialinių tautos vertybių išdavikę atitolindavo mus nuo lite\nratūrinės Lietuvos bajorų kūrybos, istorijos tyrimų supratimo.
Juk Lietuvos istorija - tai ne vien pagoniškas\ntikėjimas, Vytauto galybė, Simonas Daukantas ir žemaičių ba\njorų kultūrinis sąjūdis bei Vasario 16-osios signatarai. Istorinė\nLietuva, arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, - tai lietuvių,\nlenkų, žydų, baltarusių, ukrainiečių politinio, socialinio, kul\ntūrinio paveldo arealas. XVI-XVIII a. lietuvis - tai bajoras,\nstropiai ginantis savo politines laisves ir besididžiuojantis Lie\ntuvos statuto suteiktomis teisėmis.
Autorius pateikia iš\nkalbingų patarimų ir nurodymų dirbantiems Kristaus vynuo\ngyne. Baigdamas už uolų tikėjimą pagiria Lietuvos bajorus,\nkurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, nusipelno didžio var\ndo visoje bažnyčioje. Pranašauja, kad Lenkijos ir Lietuvos tau\ntos niekad nenukryps panašiai kaip čekai, kadangi didis val\ndovo tikėjimas bei valdinių prisirišimas prie sosto yra didelis\nšito laidas.
Vienas kitas aiškiai lietuviškas her bas įėjo į Lenkijos herbynus, tikriausiai atsikėlus šeimoms, ku rios tais herbais naudojosi. Tik 1413 metais, po Lietuvos uni jos su Lenkija Horodlės seime, abiejų tautų susijungimo žen- klan Lenkijos bajorai suteikė savo herbus lietuvių bajorams ir įvesta herbų vienovė. Bet mes turime kalbėti apie kai kuriuos ikiunijinių laikų herbus, mūsų pastebėtus senose Lietuvos bajorų sutartyse.
T. Narbuto lenkų kalba parašytas veikalas dar labiau išryš\nkino etnokultūrinius lietuvių ir „koroniažų“ (Lenkijos gyven\ntojų) skirtumus. „Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet\nmus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių\nreikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti,\nkad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.
