Sapiegos

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Cenzoriai neskaitė autoriaus pirmo ir antro tomų dedikacijų Sapiegoms. Antrą tomą A. Kojelavičius paskyrė Kazimierui Jonui, pirmojo, jau mirusio, dėdei. Iš dedikacijų teksto, kupino įprastinio gražbyliavimo, matyti A. Kojelavičiaus pažiūros į Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Šiuos ir kitus garsiuosius Tavo Tėvo nuopelnus valstybei, taip pat Tavo senelio Jono Sapiegos, pelniusio trisdešimtkarčio Maskvos nugalėtojo vardą, jų žygius plačiau išdėstys trečioji Istorijos dalis, vis dėlto ir tuo tarpu, kai Tu ėmeisi rūpintis valstybe, kuri buvo sus- 2 9 8 ## Puslapis 297 tiprinta ir padidinta dėl puikių Tavo protėvių sumanymų ir žygių, norėjau Sapiegų šeimos šlovę trumpai, bet ryškiai iškelti, paminėdamas, ką Tavo Tėvas nuveikė per dešimt metų, skirtų dievui bei valstybei, kad turinčiam didelių užmojų protėvių praminti takai būtų prieš akis. Todėl, vedamas Tėvo, sek protėviais, Sapiegų pėdomis ženk į aukščiausią šlovę, įgyvendink visų viltis, o pirmiausia išgarsink Sapiegos vardą, kuris visada buvo priešams nelyginant žaibas, nelyginant skydas, saugantis Tėvynę. Šito aš, paprastas žmogus, Tau linkiu, remdamasis visuotiniu geros valios žmonių pritarimu, o ypatingai prijaučiant mano motinai, nuolankiausiajai Jėzaus draugijai, kuri, dar negalėdama savo patarnavimais pareikšti deramos pagarbos Tavo vardui, iš anksto Tave, kaip Sapiegą, pripažįsta savo globėju ir kartu su manimi meldžiasi bei įžadus daro už Tavo sveikatą ir laimę, kad vėliau tuo globėju džiaugtųsi ir didžiuotųsi.

Šaltinis: Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas (knyga, 1940 m.)

Lietuvos etmonui Mykolui Pacui išvijus Maskvos kariuomenę, prasideda dar puikesnis bažnyčių ūgis, kuris užtrunka daugiau kaip šimtmetį. Kalbėdami apie Vilniaus baroko charakterį, nepamirškime, kad šito stiliaus plėtotėje, be svetimšalių jėzuitų, žymų vaidmenį suvaidino vietiniai lietuvių didikai, kaip antai Pacai, Sapiega:, Radvilai, kurie nuo seno buvo svarbiausieji Vilniaus architektūros įkvėpėjai. Ir iš viso, nagrinėjant praeities meną, niekuomet nereikia išleisti iš akių didžiulės užsakovų reikšmės: daugelis jų, būdami šviesūs, humanistiškai išsilavinę žmonės, gerai nusimaną apie meno plonybes ir reiklūs skonio atžvilgiu, meno kūrinių charakteriui turėdavo ne menkesnę įtaką, kaip pačių architektorių bei dekoratorių temperamentas ir meninė mąstysena; pastarieji, kaip ir kituose to meto Europos kraštuose, būdavo iš dalies svetimšaliai, iš dalies — iš jų prasimokę vietos meistrai.

Šaltinis: Marija Matušakaitė, Iš LDK gyventojų aprangos istorijos- XVI–XVIII a. (straipsnis, 2011 m.)