1401 m. susitarimą atskirais dokumentais patvirtino Vytautas, Jogaila, Lietuvos bajorai ir Lenkijos bajorai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 138
Vytautas tam nesipriešino; jis ir dabar prisipažino gavęs Lietuvą iš Jogailos, bet tuo tarpu neketino jos grąžinti. Po ilgų derybų, 1401 m. buvo pasiektas naujas susitarimas, kurs buvo patvirtintas 4 atskirais dokumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas, Jogaila, Lietuvos ir Lenkų bajorai. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuje; Jogailos dokumentas yra žuvęs, tad nežinia, kur jis duotas; lenkų bajorai savo dokumentą surašė Radome.
Pirmą kartą pabėgęs pas Ordiną, Vytautas sulaukė nemažai bajorų iš tikrosios Lietuvos ir Žemaičių paramos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 303
Viena to priežastis, žinoma, buvo unija su Lenkija, kur aukštesniosios šlėktos (ponų) reikšmė valstybės gyvenime jau tada buvo labai didelė, o antra — prie to vedė paties Vytauto įsigalėjimo apystovos. Jį iškėlė vis dėlto visuomenės masės, ir jis negalėjo vėliau laikyti bajorų nuo savęs nuošaly. Jau pirmą kartą pabėgęs pas Ordiną Vytautas susilaukė prisidedant nemaža bajorų iš tikrosios Lietuvos ir ypač ir Žemaičių^2 ).
1560 metais Vilniuje vykusiame Ponų Tarybos seime karalius leido Lietuvos bajorams rinkti delegatus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 296
Vaito, burmistrų, miesto tarybos narių, šuolininkų ir Vilniaus magistrato raštininkų namai ir butai kartą ir visiems laikams buvo atleisti nuo bet kokios nakvynės ir apsistojimo prievolės. O svarbiausia, jog 1560 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Tarybos seime, vykusiame Vilniuje, karalius leido bajorams rinkti delegatus, kurie vėliau sudarė antruosius lietuvių tautos reprezentavimo rūmus. Ir magistratas, keleliais metais vėliau, gavo teisę pasiųsti du arba tris patarėjus į visus didžiuosius seimus, vykstančius Karalystėje arba Lietuvoje.
Katalikiškajai Lietuvos bajorijai didžiojo kunigaikščio elgesys buvo nepriimtinas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 230-231
214 ## Puslapis 231 III KNYGA nų ir žmonių protus, kita vertus, jis buvo nepriimtinas katalikiškajai Lietuvos bajorijai. Despotiškas jo elgesys su kai kuriais bajorais, kai be jokių teismų užgrobdavo jų turtus, papiktino didžiąją krašto dalį. Tuomet, kai protai jau buvo nuteikti prieš didįjį kunigaikštį, karalius Vladislovas Jogaila, gerai žinodamas, kas Lietuvoje dedasi, ir suprasdamas, jog namų karui nebus galo, kol nepavyks brolio nuo šio krašto valdžios nušalinti, nusprendė didžiuoju kunigaikščiu pakelti Starodubo kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitė Vytauto brolį.
Vasaliniai kunigaikščiai ir Lietuvos bajorai tapo ypatingu Žygimanto Kęstutaičio neapykantos taikiniu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 237
Tačiau šis Žygimanto galios išaugimas, matyt, bus lėmęs tai, kad greičiau atsiskleidė neigiami jo polinkiai: apiplėšus žudyti ne tik pavienius jam įtartinus asmenis, bet ir ištisas šeimas. Vasaliniai kunigaikščiai ir Lietuvos bajorai tapo ypatingu jo neapykantos taikiniu, išžudyti juos visus aliai vieno buvo vienintelis jo tikslas, vos tik nustojo jautęs išorinių neramumų grėsmę. Net pirkliai negalėjo jaustis saugūs dėl jo nežaboto gobšumo, ir Vilnius ėmė vis labiau smukti.
Vytauto laikais Lietuvos bajorija išėjo į viešąjį gyvenimą kaip nauja socialinė jėga ir įgijo herbų.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 304
Jų vietą užima nauja sociališka jėga, kuriai lemta buvo iškilti jau XV amž. ir ypatingai įsigalėti XVI—XVIII amž. Pagaliau dar pastebėtina, kad Vytauto laikais Lietuvos bajorija ne tik išėjo į viešąjį gyvenimą, kaip nauja socialė jėga, ji dar įgijo naujų savybių. Ji gavo europeiško nobiliteto pažymius — herbus ir nuo tų laikų palengva įgijo luomo savygarbos, atsiskyrė nuo kitos visuomenės, iš visuomenės sluogsnio virto luomu. Žinoma mes negalime patikėti Dlugošu, kad iki 1413 met.
Lietuvos bajorijai buvo leista sudaryti laikinę Lietuvos vyriausybę, kuriai vadovavo grafas Soltanas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 459-460
Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti laikinę savo valdžią. Laikinės Lietuvos vyriausybės priešaky atsistojo grafas Soltanas. Toji vyriausybė turėjo tvarkyti krašto reikalus ir parūpinti armijai maisto.
Žygimanto Kęstutaičio Trakuose sušauktas seimas turėjo parengti paskutinį smūgį Rusios ir Lietuvos bajorijai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 238
Tokia Lietuvos padėtis negalėjo trukti ilgai; diduomenė, įbauginta Manvydo ir Rumbauto mirties, Mstislavlio kunigaikščio Jurgio Lengvenaičio ir Kopylę valdžiusio Olelkos - Algirdo palikuonių - įkalinimo, nutarė gelbėtis Žygimanto gyvybės kaina. Trakuose jo sušauktas seimas, turėjęs parengti paskutinį smūgį Rusios ir Lietuvos bajorijai, paspartino tą kruviną susidorojimą. 1440 metų balandį Žygimantas sąmokslininkų buvo nužudytas Trakų pilyje, jo sūnus Mykolas ištremtas; tą pačią akimirką, kai Vilniaus vaivada Daugirdas žemutinę Vilniaus pilį laikinai užėmė Švitrigailai, aukštutinę tvirtovę Narbutas užgrobė naktį26.
Įvadinio straipsnio autorius teigia, kad neigiamas požiūris į sulenkėjusią Lietuvos bajoriją atitolino nuo jos kūrybos ir istorijos tyrimų supratimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 4
Prie tokių žmonių galima priskirti Teodorą Narbutą. Jo epopėjinė lenkiškai parašyta „Lietuvių tautos istorija“ (toliau - LTI) tapo Lietuvos istoriografijos paminklu ir lietuvių tautos kultūriniu palikimu. Įsigalėjęs neigiamas požiūris į sulenkėjusią Lietuvos bajoriją kaip kultūrinių ir socialinių tautos vertybių išdavikę atitolindavo mus nuo literatūrinės Lietuvos bajorų kūrybos, istorijos tyrimų supratimo.
Įvadinio straipsnio autorius XVI–XVIII a. lietuvį istorinėje Lietuvoje apibrėžia kaip bajorą, gynusį politines laisves ir Lietuvos Statuto teises.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 5
Juk Lietuvos istorija - tai ne vien pagoniškas tikėjimas, Vytauto galybė, Simonas Daukantas ir žemaičių bajorų kultūrinis sąjūdis bei Vasario 16-osios signatarai. Istorinė Lietuva, arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, - tai lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių, ukrainiečių politinio, socialinio, kultūrinio paveldo arealas. XVI-XVIII a. lietuvis - tai bajoras, stropiai ginantis savo politines laisves ir besididžiuojantis Lietuvos statuto suteiktomis teisėmis.
1560 m. Vilniuje vykusiame LDK Ponų Tarybos seime karalius leido bajorams rinkti delegatus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 296
Vaito, burmistrų, miesto tarybos narių, šuolininkų ir Vilniaus magistrato raštininkų namai ir butai kartą ir visiems laikams buvo atleisti nuo bet kokios nakvynės ir apsistojimo prievolės. O svarbiausia, jog 1560 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Tarybos seime, vykusiame Vilniuje, karalius leido bajorams rinkti delegatus, kurie vėliau sudarė antruosius lietuvių tautos reprezentavimo rūmus. Ir magistratas, keleliais metais vėliau, gavo teisę pasiųsti du arba tris patarėjus į visus didžiuosius seimus, vykstančius Karalystėje arba Lietuvoje.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai šaukimo metu privalėjo vykdyti krašto karinę tarnybą ir vykti į karą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 439
O dėl to mums, valdovui, ir mūsų įpėdiniams jis pats ir jo palikuonys privalės vykdyti krašto karinę tarnystę, kaip ir kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai vykdo, tuomet kai bus šaukiama nereguliarioji kariuomenė. Ir taipgi, kaip kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, vyks į karą. Ir dėl to duodame minėtam ponui Gabrieliui Bekešui Skornatui šį mūsų laišką su mūsų valdovišku parašu, jo sutvirtinimui įsakome prikabinti mūsų antspaudą. Rašytas ir duotas Varšuvoje, didžiajame visuotiniame seime.
Švitrigaila be teismo užgrobdavo kai kurių bajorų turtus, todėl papiktino didžiąją Lietuvos krašto dalį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 230-231
214 ## Puslapis 231 III KNYGA nų ir žmonių protus, kita vertus, jis buvo nepriimtinas katalikiškajai Lietuvos bajorijai. Despotiškas jo elgesys su kai kuriais bajorais, kai be jokių teismų užgrobdavo jų turtus, papiktino didžiąją krašto dalį. Tuomet, kai protai jau buvo nuteikti prieš didįjį kunigaikštį, karalius Vladislovas Jogaila, gerai žinodamas, kas Lietuvoje dedasi, ir suprasdamas, jog namų karui nebus galo, kol nepavyks brolio nuo šio krašto valdžios nušalinti, nusprendė didžiuoju kunigaikščiu pakelti Starodubo kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitė Vytauto brolį.
Kojalavičius rašė tuo metu, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškėjo savos valstybingumo sąmonės silpnėjimas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 55
Baigdamas jį Žygimanto Augusto mirtimi (1572), iki pat T. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją poliublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos. Savo istoriją Kojalavičius rašė Vazų dinastijos paskutiniais dešimtmečiais, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau buvo pastebimas savos valstybingumo sąmonės apsilpimas^29. Tad Kojalavičiui, kuris iš esmės terašė gražia, klasikine lotynų kalba pasiskaitymų knygą, Lietuvos ir Lenkijos politiniai skirtumai nebebuvo tokie ryškus kaip Stryjkovskiui.
Napoleonas leido Lietuvos bajorijai sudaryti laikiną savo valdžią.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 459
Bajorijos atsiunčiamoms delegacijoms jis nieko tikro nežadėjo, nes dar tebebuvo neaiški karo pabaiga. Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti laikinę savo valdžią. Laikinės Lietuvos vyriausybės priešaky atsistojo grafas Soltanas.
Kojalavičiaus laikais Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau matėsi savos valstybingumo sąmonės silpnėjimas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 55
Baigdamas jį Žygimanto Augusto mirtimi (1572), iki pat T. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją poliublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos. Savo istoriją Kojalavičius rašė Vazų dinastijos paskutiniais dešimtmečiais, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau buvo pastebimas savos valstybingumo sąmonės apsilpimas^29. Tad Kojalavičiui, kuris iš esmės terašė gražia, klasikine lotynų kalba pasiskaitymų knygą, Lietuvos ir Lenkijos politiniai skirtumai nebebuvo tokie ryškus kaip Stryjkovskiui.
Vytautui pirmą kartą pabėgus pas Ordiną, prie jo prisidėjo nemažai bajorų iš tikrosios Lietuvos ir ypač Žemaitijos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 303
Viena to priežastis, žinoma, buvo unija su Lenkija, kur aukštesniosios šlėktos (ponų) reikšmė valstybės gyvenime jau tada buvo labai didelė, o antra — prie to vedė paties Vytauto įsigalėjimo apystovos. Jį iškėlė vis dėlto visuomenės masės, ir jis negalėjo vėliau laikyti bajorų nuo savęs nuošaly. Jau pirmą kartą pabėgęs pas Ordiną Vytautas susilaukė prisidedant nemaža bajorų iš tikrosios Lietuvos ir ypač ir Žemaičių^2 ).
Narbutas perteikia autoriaus pagyrimą Lietuvos bajorams, kurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, esą nusipelnė didžio vardo Bažnyčioje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 396
Autorius pateikia iškalbingų patarimų ir nurodymų dirbantiems Kristaus vynuogyne. Baigdamas už uolų tikėjimą pagiria Lietuvos bajorus, kurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, nusipelno didžio vardo visoje bažnyčioje. Pranašauja, kad Lenkijos ir Lietuvos tautos niekad nenukryps panašiai kaip čekai, kadangi didis valdovo tikėjimas bei valdinių prisirišimas prie sosto yra didelis šito laidas.
Narbutas teigė, kad keli aiškiai lietuviški herbai pateko į Lenkijos herbynus veikiausiai atsikėlus juos naudojusioms šeimoms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Vienas kitas aiškiai lietuviškas herbas įėjo į Lenkijos herbynus, tikriausiai atsikėlus šeimoms, kurios tais herbais naudojosi. Tik 1413 metais, po Lietuvos unijos su Lenkija Horodlės seime, abiejų tautų susijungimo ženklan Lenkijos bajorai suteikė savo herbus lietuvių bajorams ir įvesta herbų vienovė. Bet mes turime kalbėti apie kai kuriuos ikiunijinių laikų herbus, mūsų pastebėtus senose Lietuvos bajorų sutartyse.
Įvadinio straipsnio autorius teigia, kad lenkiškai parašytas Narbuto veikalas išryškino lietuvių ir koroniažų etnokultūrinius skirtumus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 11
T. Narbuto lenkų kalba parašytas veikalas dar labiau išryškino etnokultūrinius lietuvių ir „koroniažų“ (Lenkijos gyventojų) skirtumus. „Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet mus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių reikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti, kad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.
Narbutas aiškino, kad herbo vardas „Kiniglis“ lietuvių kalboje reiškia triušį, o ne Neseckio nurodytą kiškį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 403
Pavyzdžiui, „Paparona“ arba „Kiniglis“, tai reiškia ne kiškį, kaip kad pasakyta Neseckio „Herbyne“ (aiškino tik pagal piešinį ir iš lotynų kalbos išvertė žodį „Lepus“), bet triušį, nes lietuvių kalboje žodis „ Kiniglis“ būtent tą ir reiškia *. Nors pirmaujančios lietuvių giminės po Horodlės seimo naudojosi antspaudais su lenkiškais herbais, vis dėlto vargingesnį bajorai dar ilgai turėjo savo senovinius antspaudus. Juose ant sutarčių, kurias sudarinėjo bajorai vieni su kitais, net iki XVII amžiaus vidurio išlikęs labai ryškus tokių dar seno pavidalo ir seno graviravimo signečių pėdsakas.
Maža to, per savo delegaciją jis pareikalavo, kad Jogaila atsakytų, ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar nelaisvais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 159
Maža to, per savo delegaciją jis pareikalavo, kad Jogaila atsakytų, ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar nelaisvais. Jogaila atsakė labai nuolaidžiai: „Mūsų brolis yra laisvas, kaip ir mes, ir mes jo nelaikome kitokiu, kaip tik mūsų broliu. Taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei bajorus laikome laisvais, kaip ir mūsų (t. y. Lenkijos) ponus, ir lygiais su jais" ...
Jo valdymo metu Lietuva jau tiek sutvirtėjo, jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos, ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties, nieko nesiklausę, paskelbė savo valdovu Švitrigailą.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 163
Vytautas dabar nebepabūgo sueiti su jais į atvirą kovą ir nė neketino išsižadėti karūnos; tačiau jo pastangas pakirto mirtis. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek sutvirtėjo, jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos, ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties, nieko nesiklausę, paskelbė savo valdovu Švitrigailą. Pats Jogaila, tuo metu buvęs Vilniuje ar Trakuose, turėjo sutikti su įvykusiu faktu.
Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą, bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 459
Su jais išsikraustė ir Oginskis ir kiti Rusijos globos šalininkai. Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą, bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje. Bet Napoleonui pirmučiausia rūpėjo, kiek Lietuva galėtų duoti jo armijai maisto ir kareivių.
Įsigalėjęs neigiamas požiūris į sulenkėjusią Lietuvos bajoriją ją vaizdavo kaip kultūrinių ir socialinių tautos vertybių išdavikę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 4
Įsigalėjęs neigiamas požiūris į sulenkėjusią Lietuvos bajoriją kaip kultūrinių ir socialinių tautos vertybių išdavikę atitolindavo mus nuo literatūrinės Lietuvos bajorų kūrybos, istorijos tyrimų supratimo.