Ukraina

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Iš tikrųjų unijos aktai ir Lietuvos Statutas sankcionavo Ukrainos prijungimą prie Lenkijos, pripažino karalių ir bendrą seimą jungtinės valstybės suverenu, užtikrino žemės nuosavybės ir žemėvaldos teisę tik šlėktų luomo nariams, o politines teises — tik federaciją sudarantiems indigenams, o šitai konservavo baudžiavą, kliudė prekiniams ir piniginiams santykiams plėstis, miestams stiprėti ir tuo pačiu lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautybėms tapti tautomis (nacijomis). Kai 1648 m. Bogdano Chmelnickio vadovaujami sukilę ukrainiečiai bandė atsiskirti nuo Lenkijos ir sudaryti savo valstybę, Lietuvos ir Lenkijos feodalai su šlėktomis slopino juos, panaudodami ne tik jungtinės valstybės, bet ir savo valdų privačią kariuomenę.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Jie būdavo ginkluoti lankais ir strėlėmis, kardais, pistoletais ir kitokiais ginklais 112 Mūšio priešistorė XVI a. pabaigoje XVII a. pirmojoje pusėje Lenkija ir Turkija kovojo dėl įtakos Moldavijoje. Turkija siekė užvaldyti visą vidinių kovų draskomą Moldaviją ir Valakiją bei plėsti savo ekspansiją toliau į Lenkijai priklausiusios Ukrainos teritoriją.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Čia jie turėjo milžiniškų dvarų. Mykolo tėvas Jeremijas kazokų maištų metu buvo turtingiausias Ukrainos ponas ir didžiausias kazokų priešas. Jis su kazokais kariavo net pats vienas, savo jėgomis.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nutrūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užmačios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilgalaikė taika. Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybėje praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstučio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iškamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jogailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23.

Šaltinis: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių

1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucijos ir spalio io-osios Abiejų Tautų tarpusavio įžado priėmimo procese dalyvavo net keleto dabartinių valstybių - Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos - atstovai, tačiau jų įamžinimo šių šalių atminties kultūrose skirtumai išlieka akivaizdūs

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nutrūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užmačios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilgalaikė taika. Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybėje praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstučio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iškamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jogailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Apsirūpinus artilerija ir svarbiausia amunicija Vilniuje, likusieji ginklai buvo siuntinėjami po įvairias Lietuvos, Rusios, Voluinės, Podolės ir Ukrainos pilis38. Karaliui, turinčiam tokias dideles karinės amunicijos atsargas, nesunku buvo apginkluoti gausią kariuomenę, 1557 metais sutelktą Vilniuje, iš kur žygiavo į Livoniją prieš didįjį kalavijuočių riterių ordino magistrą Firstembergą, nuo seno engusį karaliaus giminaitį Rygos arkivyskupą.