Albertas Vijūkas-Kojelavičius šiame leidime pateikiamas kaip „Lietuvos istorijos“ autorius ir istorikas. Juozo Jurginio įvade jis taip pat apibūdinamas kaip Vilniaus aukštosios mokyklos profesorius, savo veikalą skyręs jos studentams, 1640 m. redagavęs Vilniaus akademijos išleistą kalbų rinkinį, gimęs 1609 m. ir miręs 1677 m. Varšuvoje.
1640 m., minint jėzuitų ordino įsteigimo šimto metų\nsukaktį, Vilniaus akademija išleido A. Kojelavičiaus re\ndaguotą kalbų rinkinį, kurių viena, skirta kancleriui,\nparašyta jo paties.
Nors veikalas, kur pasaulėžiūra išreiškiama litera tūrine išmone, negalėjo lygiuotis su Vakarų Europos istoriografijoje besireiškiančiu racionalizmu, vis dėl to A. Kojelavičiaus Lietuvos istorija sėkmingai atsto vavo Lietuvai mokslo pasaulyje. Po šimto metų Vil niaus akademijos profesorius P. Paprockis parašė trum pą Lietuvos istoriją lenkiškai (Domowe wiadomošci o Wielkim Xięstwie Litewskim z przytączeniem historyi tegož narodu przedrukowane. Wilno, 1763). Jis nau dojosi A. Kojelavičiumi, tačiau, daugelį įvykių aiškin damas antgamtinėmis jėgomis ir žmonių prigimtimi, pirmtakui toli gražu neprilygo.
Atvestas pas Ivaną, Konstan\ntinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kan\nkinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinė\nmis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant\nraiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą\nAleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas su\nstabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuo-\nse. Kodėl vėliau Aleksandras su kariuomene patraukė\nlink Polocko, nei kur parašyta radau, nei pats atspėti\ngalėjau.