Vilniaus vyskupijos klierikų kolegija buvo Jurgio Radvilos funduota seminarija, skirta nustatytam lietuvių ir rusų jaunuolių skaičiui išlaikyti bei religingai auklėti. Jai buvo perduotas Vozgėliškių dvarelis, o mokymo ir vadovavimo reikalai patikėti Vilniaus Jėzaus draugijos kolegijai.
Jurgio Radvilos fundavimo akte aprašoma kolegija, kurioje turėjo būti išlaikomas ir dievobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuolių skaičius.
Vadovavimas patikėtas rektoriui ir Vilniaus Jėzaus draugijos kolegijai
Seminarija prašyta priimti į karaliaus globą ir gynybą
Jurgio Radvilos akte kolegijos vadovavimas ir klierikų mokymas patikimi didžiai gerbiamam tėvui rektoriui ir visai Vilniaus Jėzaus draugijos kolegijai.
Jurgio Radvilos akte prašoma karaliaus Stepono prisiimti Vilniaus seminariją į savo globą ir gynybą, o įpėdiniams nurodoma dėl seminarijos ir jos turto valdymo tartis su karališkąja Didenybe ar jos įpėdiniais.
Quod quidem praedium cum kominikus, villis, 426 ## Puslapis 443 IV KNYGA Vardan Kristaus Amen. Amžinai dalykų atminčiai. Šventasis ekumeninis Tridento Sinodas nusprendė, kad norint išlaikyti Dievo garbinimą, išsaugoti ir skleisti katalikiškąjį tikėjimą, nieko vertingesnio negalima padaryti, kaip kiekvienoje krikščioniškojo pasaulio diecezijoje įkurti amžinai gyvuojančią seminariją, iš kur jaunuoliai, nuo jaunystės įgiję dievobaimingumo, išmokyti geriausių menų, išeitų vykdyti bažnytinių pareigų. Taigi, kai mes, Jurgis Radvila, Dievo malone Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, pamatėme, kokią naudą teikia tiek Romos, kitų miestų mokytojos, mieste, tiek ir kitose vietose įsteigtos ir funduotos klierikų seminarijos, šioje mūsų Vilniaus diecezijoje, kurioje pastebėjome, jog yra didelis kunigų ir kitų patarnautojų trūkumas Viešpaties vynuogyne, nusprendėme įsteigti ir funduoti kolegiją, kurioje būtų išlaikomas ir dievobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuolių skaičius.
Taigi, kai mes, Jurgis Radvila, Dievo malone Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, pamatėme, kokią naudą teikia tiek Romos, kitų miestų mokytojos, mieste, tiek ir kitose vietose įsteigtos ir funduotos klierikų seminarijos, šioje mūsų Vilniaus diecezijoje, kurioje pastebėjome, jog yra didelis kunigų ir kitų patarnautojų trūkumas Viešpaties vynuogyne, nusprendėme įsteigti ir funduoti kolegiją, kurioje būtų išlaikomas ir dievobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuolių skaičius. Suprantame, kad mūsų ganytojiškoms pareigoms priklauso pasirūpinti, kad iš bendrų vyskupijos stalo pajamų ir kapitulos, ir visokios rūšies vertybių, personatų, pelno, abatijų turto dalies bei visokių kitokių beneficijų, mūsų diecezijoje egzistuojančių, būtų paimta tam tikra dalis ar porcija, ir ta dalis, taip išimta, būtų prijungta prie anksčiau minėtos kolegijos ir inkorporuota. Nors, esant dabartinėms nelaimėms, nuolatiniams nuostoliams dėl karo su Maskva, mes neprivalome savęs apsunkinti naujais vargais, atsižvelgdami į savo padėtį, sunkiai galime aprūpinti lėšomis, tačiau tikėdamiesi, kad Viešpaties, kurismeapleidžia gerų darbų, ranka nesutrumpėjusi, paties Viešpaties Dievo vardu nusprendžiame ir funduojame mūsų klierikų kolegiją ir fundavimui bei jos aprūpinimui jai pridedame mūsų patrimonialinį dvarelį Vilniaus paviete, vadinamą Vozgėliškėmis*.
Quod quidem praedium cum kominikus, villis, 426 ## Puslapis 443 IV KNYGA Vardan Kristaus Amen. Amžinai dalykų atminčiai. Šventasis ekumeninis Tridento Sinodas nusprendė, kad norint išlaikyti Dievo garbinimą, išsaugoti ir skleisti katalikiškąjį tikėjimą, nieko vertingesnio negalima padaryti, kaip kiekvienoje krikščioniškojo pasaulio diecezijoje įkurti amžinai gyvuojančią seminariją, iš kur jaunuoliai, nuo jaunystės įgiję dievobaimingumo, išmokyti geriausių menų, išeitų vykdyti bažnytinių pareigų. Taigi, kai mes, Jurgis Radvila, Dievo malone Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, pamatėme, kokią naudą teikia tiek Romos, kitų miestų mokytojos, mieste, tiek ir kitose vietose įsteigtos ir funduotos klierikų seminarijos, šioje mūsų Vilniaus diecezijoje, kurioje pastebėjome, jog yra didelis kunigų ir kitų patarnautojų trūkumas Viešpaties vynuogyne, nusprendėme įsteigti ir funduoti kolegiją, kurioje būtų išlaikomas ir dievobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuolių skaičius.
Taigi, kai mes, Jurgis Radvila, Dievo malone Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, pamatėme, kokią naudą teikia tiek Romos, kitų miestų mokytojos, mieste, tiek ir kitose vietose įsteigtos ir funduotos klierikų seminarijos, šioje mūsų Vilniaus diecezijoje, kurioje pastebėjome, jog yra didelis kunigų ir kitų patarnautojų trūkumas Viešpaties vynuogyne, nusprendėme įsteigti ir funduoti kolegiją, kurioje būtų išlaikomas ir dievobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuolių skaičius. Suprantame, kad mūsų ganytojiškoms pareigoms priklauso pasirūpinti, kad iš bendrų vyskupijos stalo pajamų ir kapitulos, ir visokios rūšies vertybių, personatų, pelno, abatijų turto dalies bei visokių kitokių beneficijų, mūsų diecezijoje egzistuojančių, būtų paimta tam tikra dalis ar porcija, ir ta dalis, taip išimta, būtų prijungta prie anksčiau minėtos kolegijos ir inkorporuota. Nors, esant dabartinėms nelaimėms, nuolatiniams nuostoliams dėl karo su Maskva, mes neprivalome savęs apsunkinti naujais vargais, atsižvelgdami į savo padėtį, sunkiai galime aprūpinti lėšomis, tačiau tikėdamiesi, kad Viešpaties, kurismeapleidžia gerų darbų, ranka nesutrumpėjusi, paties Viešpaties Dievo vardu nusprendžiame ir funduojame mūsų klierikų kolegiją ir fundavimui bei jos aprūpinimui jai pridedame mūsų patrimonialinį dvarelį Vilniaus paviete, vadinamą Vozgėliškėmis*.
Quod quidem praedium cum kominikus, villis, 426 ## Puslapis 443 IV KNYGA Vardan Kristaus Amen. Amžinai dalykų atminčiai. Šventasis ekumeninis Tridento Sinodas nusprendė, kad norint išlaikyti Dievo garbinimą, išsaugoti ir skleisti katalikiškąjį tikėjimą, nieko vertingesnio negalima padaryti, kaip kiekvienoje krikščioniškojo pasaulio diecezijoje įkurti amžinai gyvuojančią seminariją, iš kur jaunuoliai, nuo jaunystės įgiję dievobaimingumo, išmokyti geriausių menų, išeitų vykdyti bažnytinių pareigų. Taigi, kai mes, Jurgis Radvila, Dievo malone Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, pamatėme, kokią naudą teikia tiek Romos, kitų miestų mokytojos, mieste, tiek ir kitose vietose įsteigtos ir funduotos klierikų seminarijos, šioje mūsų Vilniaus diecezijoje, kurioje pastebėjome, jog yra didelis kunigų ir kitų patarnautojų trūkumas Viešpaties vynuogyne, nusprendėme įsteigti ir funduoti kolegiją, kurioje būtų išlaikomas ir dievobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuolių skaičius.
IV KNYGA Tą dvarelį su žmonėmis, namais, laukais, pievomis, ganyklomis, bitynais, miškais, miškeliais, šilais, gojais, krūmynais, kalvomis ir lygumomis, medžiais, vandenimis, upėmis, tvenkiniais, ežerais, upeliais, vandenų srovėmis, malūnais ir jų gaminiais, činšais, pajamomis, pelnu, arklių pašaru, visų laukinių žvėrių ir paukščių medžiokle, rinkliavomis ir žūklavimu, žinoma, su visomis savo teisėmis, priklausomybėmis, visomis apylinkėmis, kokias mes patys turėjome ir iki šiol turime, ir kaip mūsų ranka surašytame ir užantspauduotame sąraše išdėstyta, savo noru priėmę sprendimą ir gerai bei tvirtai apgalvoję, dovanojame neatšaukiamu dovanojimu, užleidžiame ir duodame amžiams turėti, laikyti ir taikiai valdyti minėtai klierikų kolegijai, jai ir kiekvienam, ir visiems būsiantiems klierikams, perimantiems pilną valdžią ir dominijos teisę bei visus mūsų darbus, susijusius su šiuo dvareliu, mums ar paveldėtojams, ar mūsų įpėdiniams jokios teisės į patį dvarelį nepasilikdami ir neišsaugodami. O brangiausius mūsų brolius Viešpatyje, Vilniaus bažnyčios prelatus ir kanauninkus, ir kitus mūsų diecezijos beneficijose ką nors turinčius, raginame, kad kokią nors savo dalį minėtai kolegijai laisvai ir paslaugiai atiduotų ir skirtų. Todėl pagal mūsų tarnybai priklausančias pareigas turėsime rūpintis ir dėti pastangas, kad tiek iš anksčiau paminėtų dalių ir iš tikinčiųjų Kristumi dosnumo, ir iš aukų, tiek taip pat iš bet kokių šviesiausiojo karaliaus mūsų pono Stepono mielaširdingą!
O kadangi norime, kad ši pastatyta ir įkurta seminarija amžinai gyvuotų ir klestėtų, dabar laimingai karaliaujančio šviesiausiojo ir katalikiškiausiojo mūsų kunigaikščio karaliaus Stepono mielaširdingą! prašome, kad laikytų verta prisiimti į savo globą ir gynybą pačią Vilniaus seminariją. Ir mūsų įpėdinius raginame ir prašome, kad, iškilus seminarijoje įvairiems sunkumams, kreiptųsi į pačią karališkąją Didenybę ar į kitus karaliaus įpėdinius ir nieko, kas susiję su seminarijos ir jos turtų valdymu, be jų pritarimo nedarytų. Tai jų sąžinei griežtai pavedame. Klierikų mokymo reikalus ir vadovavimą kolegijai patikime didžiai gerbiamam tėvui Rektoriui ir visai Vilniaus Jėzaus draugijos kolegijai, ir, mielai leidus didžiai* gerbiamam tėvui generaliniam Prepozitui (kuriam dėl šio reikalo nusiuntėme laišką ir neabejojame, kad mums bus palankus), tuos pačius karštai raginame, kad imtų rūpintis šia mūsų seminarija.