Taigi vyko vieningos\ntautybės45 bei baltiškosios Lietuvos valstybės formavimosi procesas46, kurį sustabdė\nvokiečių ir kt. šalių feodalų, katalikų bažnyčios, Kryžiuočių ordino agresija.\n Dusburgiečio kronika ir vaizduoja būtent tą sudėtingą laikotarpį, kai po įtemptų bendrų\nkovų prieš agresiją iš Vakarų buvo pavergti vakariniai baltai, kai Ordinas toliau veržėsi\nį Žemaitiją ir Rytų Lietuvą ir tik milžiniškomis pastangomis ir aukomis buvo sulaikytas\nprie Nemuno, virtusio pagrindine fronto linija.
„Lenkų pradų“ kategorijai priskirta ir Katalikų bažnyčia, tačiau caro valdžia vien tarptautinės politikos sumetimais negalėjo imtis tiesioginės Katalikų bažnyčios likvidavimo akcijos. Tad Bažnyčios veikla varžyta, ka- talikai diskriminuojami ir viliojami į stačiatikybę. „Rusų pradų atkūrimo“ politikos šalininkai ginčijosi dėl taktikos etninių lietuvių atžvilgiu.
Lietuvos TSR istorijos feodalinio laikotarpio XIII—XIV a. epochai, kai vyko sunkus\nkaras prieš Kryžiuočių ordino, Vakarų Europos feodalų ir katalikų bažnyčios agresiją,\nnušviesti svarbios yra Henriko Latvio, Eiliuotoji Livonijos (rašytos XIII a.) bei Petro iš\nDusburgo, Hermano iš Vartbergės, Vygando iš Marburgo (rašytos XIV a.) ir kt. kronikos.\nTarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti\ndaugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir\njo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.).
Bažnyčios su dviem grakščiais, skirtingai \ndekoruotų tarpsnių bokštais tapo neatskiriamu katalikiškojo peizažo bruo-\nžu, žymėjo rytinę katalikybės, kartu ir Vidurio Europos ribą. J.
Aišku, aukštosios mokyklos poreikis brendo visuo- menėje, tokios mokyklos kūrimąsi labai paskatino reformacijos ir kontr- reformacijos konkurencija. Lietuvos katalikai – ir pats Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius – stengėsi užbėgti už akių protestantų ketini- mui įkurti kolegiją. Todėl 1569 m.
Be to, dar bandyta steigti atskirą Lietuvos katalikų bažnyčios provinci- ją, sukurti Lietuvos stačiatikių metropoliją ar vyskupiją ir šią sujungti su Katalikų bažnyčia. Tačiau popiežiai labai atsargiai steigė arkivyskupijas ir bažnytines provincijas, o Rytų ir Vakarų bažnyčių neįstengė sujungti netrukus po Vytauto mirties įvykusi Florencijos bažnytinė unija (1439). Tačiau Vytauto bažnytinė politika padėjo pagrindus tolesniam Lietuvos krikščionėjimui.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)