Moks lininkui ir gerbiamam bičiuliui Mikalojui Malinovskiui dėkingas už galimybę lengviau prieiti prie neišpasakytai vertingų istorijos turtų, sudėtų Radvilų archyve Kardinalijoje, o išsamiomis ir vi sapusiškomis mokslo žiniomis pagarsėjęs Pranciškus. Maždaug tuo metu vienas didžiausių Vil niaus namų, iki tol vadintas Kardinalija, statytas kunigaikš čio ir Vilniaus vyskupo kardinolo Jurgio Radvilos lėšomis, iškilo tarp senų mūrinių namų ir medinių dvarų70. O Jurgio brolis, kunigaikštis Mi kalojus Kristupas, Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipovo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo.
## Puslapis 314 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS ir valdant jo pirmtakui, mieste radosi vis didingesnių ir puoš nesnių pastatų. Maždaug tuo metu vienas didžiausių Vil niaus namų, iki tol vadintas Kardinalija, statytas kunigaikš čio ir Vilniaus vyskupo kardinolo Jurgio Radvilos lėšomis, iškilo tarp senų mūrinių namų ir medinių dvarų70. Vietoje senosios medinės buvo užbaigta ir pašventinta maža, bet graži Šv.
Jono bažnyčią, visą mū rinį. O Jurgio brolis, kunigaikštis Mi kalojus Kristupas, Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipo- vo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės. Tą Fi- lipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erd vesnį būstą.
Kardinolas Radvila dalyje, vadinamoje Goštautų mūru, įrengė koplyčią, kurioje ilgai buvo lai komos pamaldos, ir pats kurį laiką gyveno, todėl jam duotas Kardinali jos vardas. Vėliau, apie 1601 metus, abu namai - Goštautų ir Filipovo - kartu sujungti Albrechto Radvilos lai kais, gavo bendrą Kardinalijos pa vadinimą, išlikusį iki mūsų laikų. Tačiau ištisiniai pastatai, kokius ma tome dabar, atsirado jau antrojoje XVIII amžiaus pusėje.
Įgudęs lietuvių istorijos žinovas Ig nacas Onacevičius su retai sutinkamu palankumu atidavė man savo pastabas ir įdomias žinias, tam darbui pritinkančias. Moks lininkui ir gerbiamam bičiuliui Mikalojui Malinovskiui dėkingas už galimybę lengviau prieiti prie neišpasakytai vertingų istorijos turtų, sudėtų Radvilų archyve Kardinalijoje, o išsamiomis ir vi sapusiškomis mokslo žiniomis pagarsėjęs Pranciškus Malevskis, senosios Lietuvos Metrikos padalinio, priskirto Senato Trečiajam departamentui, viršininkas, mano medžiagos rinkiniams iš mi nėtos Metrikos parūpino gausių išrašų apie Vilnių. Negaliu taip pat nutylėti, kad gerbiamas grafas Adomas Chreptavičius, pri gimties apdovanotas paslaugumu ir palankumu visiems, kurie mokslo imasi, iš savo turtingos bibliotekos Ščiorsuose man nešė viską, ko tik reikėjo.