Dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės užėmė Filipovo namai, kurių savininku tapo Mikalojus Kristupas Radvila.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 314
Jono bažnyčią, visą mūrinį. O Jurgio brolis, kunigaikštis Mikalojus Kristupas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipovo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės. Tą Filipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erdvesnį būstą.
Apie 1601 metus Goštautų ir Filipovo namai, sujungti Albrechto Radvilos laikais, gavo bendrą Kardinalijos pavadinimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 314
Kardinolas Radvila dalyje, vadinamoje Goštautų mūru, įrengė koplyčią, kurioje ilgai buvo laikomos pamaldos, ir pats kurį laiką gyveno, todėl jam duotas Kardinalijos vardas. Vėliau, apie 1601 metus, abu namai - Goštautų ir Filipovo kartu sujungti Albrechto Radvilos laikais, gavo bendrą Kardinalijos pavadinimą, išlikusį iki mūsų laikų. Tačiau ištisiniai pastatai, kokius matome dabar, atsirado jau antrojoje XVIII amžiaus pusėje.
Kardinalija buvo vienas didžiausių Vilniaus namų, statytas kardinolo Jurgio Radvilos lėšomis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 314
## Puslapis 314 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS ir valdant jo pirmtakui, mieste radosi vis didingesnių ir puošnesnių pastatų. Maždaug tuo metu vienas didžiausių Vilniaus namų, iki tol vadintas Kardinalija, statytas kunigaikščio ir Vilniaus vyskupo kardinolo Jurgio Radvilos lėšomis, iškilo tarp senų mūrinių namų ir medinių dvarų70. Vietoje senosios medinės buvo užbaigta ir pašventinta maža, bet graži Šv.
Radvilų archyve Kardinalijoje buvo saugomi vertingi istorijos šaltiniai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 27
Įgudęs lietuvių istorijos žinovas Ignacas Onacevičius su retai sutinkamu palankumu atidavė man savo pastabas ir įdomias žinias, tam darbui pritinkančias. Mokslininkui ir gerbiamam bičiuliui Mikalojui Malinovskiui dėkingas už galimybę lengviau prieiti prie neišpasakytai vertingų istorijos turtų, sudėtų Radvilų archyve Kardinalijoje, o išsamiomis ir visapusiškomis mokslo žiniomis pagarsėjęs Pranciškus Malevskis, senosios Lietuvos Metrikos padalinio, priskirto Senato Trečiajam departamentui, viršininkas, mano medžiagos rinkiniams iš minėtos Metrikos parūpino gausių išrašų apie Vilnių. Negaliu taip pat nutylėti, kad gerbiamas grafas Adomas Chreptavičius, prigimties apdovanotas paslaugumu ir palankumu visiems, kurie mokslo imasi, iš savo turtingos bibliotekos Ščiorsuose man nešė viską, ko tik reikėjo.