Augustas gavo valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kai karalius dėl metų ir ligų perdavė jam valdymą, o luomai tam pritarė. 1543 m. Krokuvoje Augustas vedė Austrijos kunigaikštytę Elžbietą, Romos karaliaus Ferdinando dukterį. Karalius B resto se im a s atvyko su sūnumi Augustu.
1543 m e ta i \nŽ y g im a n ta s \nA u g u s\nta s v e d a a u strų k u \nn ig a ik š ty tę E lžb ietą\nSugrįžęs į Lenkiją, kara\nlius suskato apvesdinti sūnų \nAugustą. Nutarta susigimi\nniuoti su Austrijos valdovų \nšeima ir paprašyti Augustui \nRomos karaliaus Ferdinando \ndukters Elžbietos rankos. Ir jos tėvas, ir dėdė impera\ntorius Karolis V didžiai pritarė šiai santuokai, įsitikinę, \nkad ji dar labiau sustiprins santarvę ir gerus santy\nkius, kuriems padėta pamatai anksčiau, susigiminiuo\njant su Vladislovu bei Liudviku.
B adas L ie tu v o je Prieš metus bei kelis mė nesius skėrių tumulams išnai kinus javus, visa Lietuva ju to didelę maisto stoką, o labiausiai Vilnius, mat čia suplaukė iš kaimų baisybė alkanų varguolių, kurie kri to it musės pribaigti ligų ir bado, nes per žmonių gau są sunku buvo susirasti maisto. Štai todėl, nutarus tais metais sušaukti lietuvių seimą, bajorai ir didikai rin kosi ne į Vilnių, bet į Brestą. Čia ir sugužėjo gausybė visų luomų atstovų. Karalius B resto se im a s atvyko su sūnumi Augustu. Seimo pradžioje, kai pradė jo dalyti pareigybes, Jurgį Chodkevičių paskyrė vy riausiuoju kunigaikščio miegamojo prižiūrėtoju, kurį žmonės vadina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar- chikamerarij ūmi.
Tuo tarpu Maskvos valdovas atsiuntė įgaliotus legatus neseniai sudarytoms paliauboms patvirtinti, be to, norėdamas įtikinti kara lių, kad, rūpinantis dėl tvir- G in čija m a si su m a sk - tos taikos, ir laiškų rašytojai, v ė n a is d ė l ca ro Ii- ir pasiuntiniai nieku būdu tū lo neturi užmiršti caro titulo. Jam buvo atsakyta, kad žo džiai ciesorius ir caras šiek tiek rodosi panašūs tik ta da, kai juos matai parašytus, bet šiaip visiškai skir tingos reikšmės. Ciesoriumi iš pagarbos kitų šalių val dovai tituluoja tik Romos imperatorių, nes jis — pir mas tarp visų kitų krikščioniškųjų valdovų, be to, pa tys maskvėnai ne kartą pareiškę, jog Ivanas nesiekiąs to titulo.