Riteris kaudavosi po savo vėliava, o jai patekus į priešo rankas galėjo trauktis arba kautis prie kitos vėliavos. Viduramžių kariuomenėje 25-80 lancų sudarydavo būrį, vadinamą vėliava. Dragūnų vėliavą sudarė 100-150 žmonių.
Riteris kaudavosi po savo vėliava ir neturėdavo teisės ją palikęs bėgti; vėliavai patekus į priešo rankas, jis galėjo trauktis arba kautis prie kitos vėliavos.
Vėliava buvo kariuomenės būrio ženklas, apie kurį kariai spiesdavosi.
Aprašoma riterių karybos tvarka Žalgirio mūšio rengimosi kontekste; šaltinis išleistas 1930 m.
Aprašoma viduramžių kariuomenės organizavimo ir mūšio ženklų paskirties kontekste; šaltinis išleistas 1930 m.
Riteriai kovose, bendrai, būdavo mažai varžomi, kiekvienas rūpindavosi savimi ir savo garbe. Kiekvienas riteris kaudavosi po savo vėliava ir neturėdavo teisės ją palikęs bėgti. Jei vėliava patekdavo į priešo rankas, tai riteriui valia būdavo pasielgti savo nuožiūra — ar trauktis, ar kautis prisidėjus prie kitos vėliavos.
Didžiausia buvo didžiojo etmono husarų vėliava, kurią sudarė 200 raitelių. Įprasta vėliava - 100-150 raitelių. Husarų vėliavos pagrindas buvo „draugai“ — turtingi bajorai.
Riteris su savo palydovais sudarydavo tam tikrą vienetą, kuris vadinosi „lance“, arba „kopijo“. 25-80 lancų sudarydavo būrį, kuris buvo vadinamas vėliava. Tokiu būdu vėliavoje būdavo apie 300-400 raitųjų. Tie būriai savo ženklu, apie kurį spiesdavosi, turėjo vėliavą.
Kiekvienas riteris kaudavosi po savo vėliava ir neturėdavo teisės ją palikęs bėgti. Jei vėliava patekdavo į priešo rankas, tai riteriui valia būdavo pasielgti savo nuožiūra — ar trauktis, ar kautis prisidėjus prie kitos vėliavos. Dabar pažiūrėkime, kaip atrodo abiejų pusių kariuomenės, besiruošiančios į Žalgirio mūšį.
Riteris su savo palydovais sudarydavo tam tikrą vienetą, kuris vadinosi „lance“, arba „kopijo“. 25-80 lancų sudarydavo būrį, kuris buvo vadinamas vėliava. Tokiu būdu vėliavoje būdavo apie 300-400 raitųjų. Tie būriai savo ženklu, apie kurį spiesdavosi, turėjo vėliavą.
Kiekvienas riteris kaudavosi po savo vėliava ir neturėdavo teisės ją palikęs bėgti. Jei vėliava patekdavo į priešo rankas, tai riteriui valia būdavo pasielgti savo nuožiūra — ar trauktis, ar kautis prisidėjus prie kitos vėliavos. Dabar pažiūrėkime, kaip atrodo abiejų pusių kariuomenės, besiruošiančios į Žalgirio mūšį.