Višniaveckis jį nu- sivežė į Valkininkus, kur kitą rytą įsiutusi bajorų minia, nepai- sydama Višniaveckio pasipriešinimo, jį kardais sukapojo (kartu buvo sukapoti dar du belaisviai). Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės plikbajorių, nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir, svarbiausia, turėjo prie šono bajoriškąjį ženklą — kardą, kurį kiekvienu momentu galėdavo vartoti savo pono ar to, kuris gerai užmokėdavo. Tuojau po to žiauraus darbo ta pati bajorija užkapojo kardais bandžiusį pabėgti belaisvį Voiną ir jį gynusį Kuravičių.
Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės plikbajorių,\n nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir, svarbiausia, turėjo prie\n šono bajoriškąjį ženklą — kardą, kurį kiekvienu momentu galėdavo\n vartoti savo pono ar to, kuris gerai užmokėdavo, nuomonei paremti.
Nuo 1919 m. gegužės mėn. vidurio prasidėjo\n planingesnės mūsų kariuomenės operacijos, tačiau mūsų jėgos\n tada dar nebuvo didesnės, kaip 5—6 tūkstančiai durtuvų, 10\n patrankų ir 200 kardų (raitelių).
Lenkas, senas karys,\nirgi ilgai juk neatsiminė, kad turi pistoletą.“\n\n1917 m. modelio lenkiškas kardas, skirtas ulonų,\nartilerijos ir gurguolės puskarininkiams\n\n1920 m.
Žvalgas, pa- matęs smarkai atjojantį raitelį žvilgančiu kardu rankoje, atsigulė grio- vyje. Arklys šoko per griovį, o lenkas dūrė kardu. Lenkas apsisuko ir vėl puolė, ir taip kartojo jis kelis kartus.
Iš priešin gų pusių nuo kalnelių ėmė leistis kariuomenės ir tuoj susitiko. Pirmiausia kautynės prasidėjo ietimis, o paskui į darbą ėjo kir viai, kardai ir kiti ginklai. Tiesa, pačioje mūšio pradžioje kry žiuočiai iššovė porą kartų iš patrankų, bet jos sumišimo sąjun gininkų kariuomenėj nesukėlė.