J. Dlugošas viešuose įrašuose jau minimas kaip istorikas. Šiame leidinyje jis papildomai naudojamas kaip istorinio pasakojimo šaltinis apie Vorsklos mūšį, Vytauto kariuomenės rikiuotę ir Žalgirio mūšio aplinkybes; prieduose nurodoma ir jo raštų publikacija.
Tačiau, regis, toks stai gus Vilniaus užėmimas tik dėl Kęs tučio miklumo ir žygio sumanų už- slaptinimo pavyko, ir kad mūsų Lietuvos istorikas stengėsi pagražin ti savaime aiškų dalyką. Dlugošas nieko apie tai neužsimena, tik apie patį Kęstutį, nurodydamas: ad Vilna agmine silenti veniens et JagyelJonem ducem et castrum Vilnense comprehen dit [Į Vilnių su būriu slaptu atėjęs ir kunigaikštį Jogailą, ir Vilniaus pilį užėmė]. X. 63.
1399 m. rugpjūčio 12 d., „dvi valan- dos iki saulėlydžio“ prasidėjo „didžiausias mūšis“. J. Dlugošo žodžiais, Edigėjaus ka- riuomenė buvo akimis neaprėpiama, prieš kurią Vytauto ir krikščionių kunigaikščių pulkai atrodė smulkia saujele.
Aukštesnio rango kariai\nturėdavo ir puošnius durklus. Rankoje\nkarys laiko to meto Lietuvai būdingą\npusantros rankos kalaviją, prie šono\nįmantriai dekoruotos odinės kalavijo\nmakštys su odoje įspaustais ornamentais\n\nNuo pagoniškosios\niki Vytauto imperijos\n\nLIETUVOS KARIUOMENĖ ŠNIPO AKIMIS\n\nJ. Dlugošas pateikia vengrų didiko Dobeslavo Skoračevskio, Ordino pasiuntinio, at-\nvykusio pas Jogailą į stovyklą derėtis Ordino vardu dėl taikos (tikroji vizito priežastis\n| buvo informacijos rinkimas apie sąjungininkų pajėgas) pokalbį grįžus su didžiuoju\nmagistru.
“\n\nVYTAUTAS RIKIUOJA PULKUS\n\nDlugošas aprašo tai, kaip Vytautas žygio metu (liepos 5 d.) stovykloje išrikiavęs tvarkė\nlietuvių kariuomenę:\n\n„Senu Tėvynės papročiu paskirstęs ją raitelių pulkais (pleištais) ir daliniais; kiekviename\npulke raitelius ant žemesnių arklių arba pernelyg menkai apsiginklavusius sustatė viduryje,\no juos supo kiti, jojantys ant stipresnių žirgų ir puikiai ginkluoti.
Petro Dusburgiečio leidinio įvade J. Dlugošas pristatomas kaip autorius, savo Lenkijos istorijos „Analuose, arba kronikose“ panaudojęs Mikalojaus iš Jerošino vertimą.
Su Mikalojaus iš Jerošino eiliuotu vertimu buvo susipažinęs J. Dlugošas, kuris panaudojo\njį savo Lenkijos istorijos „Analuose, arba kronikose“, rašytose 1455—1480 m. 1464 m.\nDlugošo paprašytas mažai žinomas dvasininkas iš Geismaro skubiai išvertė Mikalojaus iš\nJerošino kroniką į lotynų kalbą; Dlugošas, pasinaudojęs rankraščiu, grąžino jį vertėjui.\nSkubotai verstame tekste atsiradusios klaidos pakliuvo ir į Dlugošo veikalą80.
Švitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos Švitrigailą remiantys lietuviai, rytinių LDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo, Vitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie 500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos atšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie 500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš už- jūrio“ (J. Dlugošas mini Prūsijos magistro karius), Livonijos samdiniai - apie 4500. Iš viso - apie 11000 žmonių (istoriogra- fijoje šis skaičius kartais padidinamas iki 30 000).