Lietuvos istorijos žinių lobynas
autorius
19 teiginiai20 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 19 teiginiai ir visi 20 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–21 iš 21 rodomų įrašų
J. Dlugošas aprašė Vorsklos mūšį, kuriame Edigėjaus kariuomenė atrodė akimis neaprėpiama.
PDF 55
1399 m. rugpjūčio 12 d., „dvi valan- dos iki saulėlydžio“ prasidėjo „didžiausias mūšis“. J. Dlugošo žodžiais, Edigėjaus ka- riuomenė buvo akimis neaprėpiama, prieš kurią Vytauto ir krikščionių kunigaikščių pulkai atrodė smulkia saujele.
J. Dlugošas pateikė Dobeslavo Skoračevskio pokalbį su didžiuoju magistru po pasiuntinio vizito Jogailos stovykloje.
PDF 59
Aukštesnio rango kariai\nturėdavo ir puošnius durklus. Rankoje\nkarys laiko to meto Lietuvai būdingą\npusantros rankos kalaviją, prie šono\nįmantriai dekoruotos odinės kalavijo\nmakštys su odoje įspaustais ornamentais\n\nNuo pagoniškosios\niki Vytauto imperijos\n\nLIETUVOS KARIUOMENĖ ŠNIPO AKIMIS\n\nJ. Dlugošas pateikia vengrų didiko Dobeslavo Skoračevskio, Ordino pasiuntinio, at-\nvykusio pas Jogailą į stovyklą derėtis Ordino vardu dėl taikos (tikroji vizito priežastis\n| buvo informacijos rinkimas apie sąjungininkų pajėgas) pokalbį grįžus su didžiuoju\nmagistru.
J. Dlugošas aprašė, kaip Vytautas liepos 5 d. stovykloje rikiavo lietuvių kariuomenę pulkais ir daliniais.
PDF 59
“\n\nVYTAUTAS RIKIUOJA PULKUS\n\nDlugošas aprašo tai, kaip Vytautas žygio metu (liepos 5 d.) stovykloje išrikiavęs tvarkė\nlietuvių kariuomenę:\n\n„Senu Tėvynės papročiu paskirstęs ją raitelių pulkais (pleištais) ir daliniais; kiekviename\npulke raitelius ant žemesnių arklių arba pernelyg menkai apsiginklavusius sustatė viduryje,\no juos supo kiti, jojantys ant stipresnių žirgų ir puikiai ginkluoti.
Petro Dusburgiečio leidinio įvade J. Dlugošas pristatomas kaip autorius, savo Lenkijos istorijos „Analuose, arba kronikose“ panaudojęs Mikalojaus iš Jerošino vertimą.
PDF 20
Su Mikalojaus iš Jerošino eiliuotu vertimu buvo susipažinęs J. Dlugošas, kuris panaudojo\njį savo Lenkijos istorijos „Analuose, arba kronikose“, rašytose 1455—1480 m. 1464 m.\nDlugošo paprašytas mažai žinomas dvasininkas iš Geismaro skubiai išvertė Mikalojaus iš\nJerošino kroniką į lotynų kalbą; Dlugošas, pasinaudojęs rankraščiu, grąžino jį vertėjui.\nSkubotai verstame tekste atsiradusios klaidos pakliuvo ir į Dlugošo veikalą80.
J. Dlugošas tarp Švitrigailos ir Livonijos ordino pajėgų mini apie 100 Prūsijos magistro karių.
PDF 70
Švitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos Švitrigailą remiantys lietuviai, rytinių LDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo, Vitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie 500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos atšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie 500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš už- jūrio“ (J. Dlugošas mini Prūsijos magistro karius), Livonijos samdiniai - apie 4500. Iš viso - apie 11000 žmonių (istoriogra- fijoje šis skaičius kartais padidinamas iki 30 000).
J. Dlugošas tvirtino, kad Vilniaus Žemutinės pilies dvejus vartus padegė kažkurie iš apgultųjų.
PDF 139
29 Įvairios buvo amžininkų nuomonės ta daugybė ten buvusių žmonių/' apie Vilniaus pilių sudeginimą, ta- Mūsų istorikai, būtent Dlugošas, tai iki šiol dar nėra išaiškinta. Jogai- p. 128 ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 20, tą Ia ir lenkai nuolatos tvirtindavo, kad patį tvirtina. Pastarieji dar priduria, papirkti išdavikai sukėlę gaisrą. Do- kad kažkurie iš apgultųjų, ar Vytau- niesienie polskie, anksčiau minėti, Foi to pažadų suvilioti, ar iš neapykan- E, p. 70, regis, taip pat, kaip ir mini- tos Skirgailai, padegę Žemutinės pi nai Naruševičiaus Proces ory- lies dvejus vartus.
J. Dlugošas mini, kad Upytės kraštą niokojęs Livonijos dalinys miške buvo apsuptas, apšaudytas strėlėmis ir priverstas pasiduoti.
PDF 70
Rugpjūčio pabaigoje į Žemaitiją paeiliui įsibrovė trys Livonijos daliniai, jie niokojo Upytės kraštą. Begrįžtantis priešas buvo sumuštas, pirmiausia Kuldigos 40 raitelių ir apie 1000 pėstininkų dalinys. J. Dlugošas mini, kad priešas, jau manęs esąs saugus, viename miške buvo apsuptas ir užblokuo- tas medžių užtvaromis, ir iš už jų priedan- gos gausiai strėlėmis apšaudomas, buvo priverstas pasiduoti. Paimtos 7 livonie- čių vėliavos, kurios buvo nugabentos į Vilniaus šv. Stanislovo bažnyčią - katedrą kaip pergalės simbolis.
J. Dlugošas nurodė, kad Gediminas žuvo pervertas ugninės strėlės.
PDF 119
Rau\ndonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot\nKai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo \nGediminas: Dlugošas Lib. IX, \np. 923, nurodo, kad buvo ugninės \nstrėlės pervertas.
J. Dlugošas nurodė, kad Kęstutis slapta atėjo į Vilnių ir užėmė Jogailą bei Vilniaus pilį.
PDF 51
Tačiau, regis, toks stai gus Vilniaus užėmimas tik dėl Kęs tučio miklumo ir žygio sumanų už- slaptinimo pavyko, ir kad mūsų Lietuvos istorikas stengėsi pagražin ti savaime aiškų dalyką. Dlugošas nieko apie tai neužsimena, tik apie patį Kęstutį, nurodydamas: ad Vilna agmine silenti veniens et JagyelJonem ducem et castrum Vilnense comprehen dit [Į Vilnių su būriu slaptu atėjęs ir kunigaikštį Jogailą, ir Vilniaus pilį užėmė]. X. 63.
Šiame leidinyje J. Dlugošo raštai naudojami aprašant Vytauto kariuomenės rikiuotę ir Žalgirio mūšio aplinkybes.
PDF 268
P. 57 „LIETUVOS KARIUOMENĖ ŠNIPO AKIMIS“, Joannis Dlugosii Opera omnia, cura Alexandri Przedziecki edita, t. x111: Historiae Polonicae libri xu, t. rv: Libri XI, XII, Krakow, 1877, P. 17. Publikacijos internete: http://www.polona.pl/dlibra/ doccontent?id=17339&from=FBC; http://archive.org/details/dzieawszystkieoounkngoog. P. 5% „VYTAUTAS RIKIUOJA PULKUS“ Joannis Dlugosii Opera omnia..., p. 19-20.
J. Dlugošas aprašė, kaip Vytautas liepos 5 d. stovykloje lietuvių kariuomenę paskirstė raitelių pulkais ir daliniais.
PDF 59
“\n\nVYTAUTAS RIKIUOJA PULKUS\n\nDlugošas aprašo tai, kaip Vytautas žygio metu (liepos 5 d.) stovykloje išrikiavęs tvarkė\nlietuvių kariuomenę:\n\n„Senu Tėvynės papročiu paskirstęs ją raitelių pulkais (pleištais) ir daliniais; kiekviename\npulke raitelius ant žemesnių arklių arba pernelyg menkai apsiginklavusius sustatė viduryje,\no juos supo kiti, jojantys ant stipresnių žirgų ir puikiai ginkluoti.
Pasak Dlugošo, lenkų stovykloje buvo didikų, kurie Lucko apsuptiesiems teikė žinių ir maisto.
PDF 435
Žmonės visuomet linkę ką įtari nėti, todėl ir kariai netrukus ėmė burnoti prieš karalių, kad, girdi, sutikdamas su paliaubomis, jis sąmoningai išleidęs iš rankų pergalę, kad jam kur kas labiau rūpi brolis Boleslovas nei karalystės reikalai, tik dėl akių, girdi, supama pilis, o iš tikrųjų sekinamos ir alinamos kariuomenės jėgos. Šitaip priekaištavo karaliui eiliniai kariai, kurie visuomet mėgsta laidyti liežuvį, tačiau, antra vertus, netrūko, pasak Dlugošo, lenkų stovykloje didikų, kurie apsuptiesiems teikė žinių ir maisto. Kol dar Luckas laikėsi, Boleslo- Š v itrig a ila d e d a si vas neprarado vilties užbaigti tro k štą s ta ik o s karą taip, kaip norėjo; nuta ręs pataisyti savo pakrikusius reikalus, jis pasikvietė iš Valachijos bei Skitijos samdi ninkų.
Narbutas nurodo, kad apie Jogailos pasiųstą Teodorą Lenką į Konstancos susirinkimą žinota iš Dlugošo.
PDF 398
Tuometinės Lietuvos bažnyčios būklė ir smulkesnė jos is torija Konstancos susirinkimo tėvams šiaip nebuvo nežinoma, nes Vladislovas Jogaila pasiuntiniu į tą susirinkimą specialiai nusiuntė dominikoną, pramintą Teodoru Lenku (Theodoras Polonus), kad jis išdėstytų skundus prieš kryžiuočius, savo žiau rumais atgrasančius lietuvius veiksmingai priimti šventąjį ti kėjimą. Apie tai žinome iš Dlugošo. Mūsų autorius buvo to paties susirinkimo narys, tad medžiagos savo rašiniui galėjo gauti iš artimų šaltinių.
Narbutas rašo, kad iš senesniųjų istorikų vienas Dlugošas aiškiai pripažino lietuvių genties tautas tikėjus fetišais.
PDF 202
201\n\n## Puslapis 201\n\nmitologas mokėdavo atskirti fetišus nuo kitų dievų, kadangi\ngal ir nežinojo to termino. Iš mūsų senesniųjų istorikų vienas\nDlugošas aiškiai pripažįsta, kad lietuvių genties tautos tikėjo\nfetišais. Lasickis, tiesa, šio termino nenurodo, tačiau dalyką\nišaiškina smulkiau: pasak jo, jokia šventovė, jokia žymesnė gi\nminė, jokie namai, net daug pavienių asmenų negyveno be\nsavo asmeninių fetišų.
„Slavų senienų“ autoriaus nuomone, jau J. Dlugošo laikais slavai lietuvius laikė labai maža ir silpna tauta.
PDF 16
Vis dėlto žmogus, mokantis šias kalbas, ne\nras nieko, kas galėtų jį įtikinti šios hipotezės teisingu\nmu, nes lietuvių, germanų, finų ir slavų kalbos skiriasi\nviena nuo kitos kaip dangus ir žemė\n„Slavų senienų“ autoriaus įsitikinimu, lietuviai iš nie\nkur neatkeliavo, o nuo neatmenamų laikų gyveno prie\nBaltijos jūros kartu su slavų gentimis. Be to, jo nuomo\nne, jau J. Dlugošo laikais slavai lietuvius laikė labai ma\nža ir silpna tauta. Jis rašė: „Senaisiais laikais lietuvių\npadermė ir savo skaičiumi, ir savo jėga buvo maža, ne\nžymi, engiama; kaip lapai ir žiedai krito ant svetimo, vo\nkiečių, jungo, ir, be jokios abejonės, ši ¡padermė svetimu\nkrauju negalėjo nei turtėti, nei augti“1.
Tai, ką tuo klausimu parašė lenkų istorikai Dlugošas ir Mechovita, t.
PDF 117
Tai galima padaryti tiriant šią tautą, ku ri mus stebina savo originalumu ir savo didele giminyste su Lietuva (tuo galima įsitikinti patyrinėjus jų kalbos liekanas). Tai, ką tuo klausimu parašė lenkų istorikai Dlugošas ir Mechovita, t. y. paminklas, kurio užrašą iš šifravo garbusis mūsų tautietis ponas Volianskis, skru pulingo praeities tyrinėtojo pono Jaroševičiaus nuomone, yra tiesa. Taigi daug kas liudija, jog jotvingiai ir jazi- gai priklauso vienai iš lietuvių genčių.
M. Liubavskis rėmėsi Jono Dlugošo duomenimis apie conventio taranim Lithuania et Russiae.
p. 23 (PDF 15)
Svarbiausias naujos parlamentarizmo kokybės po\nžymis M. Liubavskiui buvo sritinės bajorijos atstovavimas, o pagrindi\nnis šaltinis - lenkų kronikininko Jono Dlugošo duomenys apie conven-\ntio taranim \nLithuania et Russiae.
Jono Dlugošo kronika 1445 m. pabaigos suvažiavimą galėtų leisti suvokti kaip LDK žemių suvažiavimą.
p. 24 (PDF 16)
Jono Dlugošo kronikos terminija nagrinėtina LDK diduo menės dokumentų kalbos fone. Turime vienalaikę didikų refleksiją apie minėtą 1445 m. pabaigoje įvykusį suvažiavimą. 1446 m. sausio mėnesį Ordino magistrą aplankę lietuvių pasiuntiniai Sudivojus Valmantaitis ir Jonas Gojcevičius papasakojo jam šio išties svarbaus suvažiavimo aplinkybes. Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30 d.) Vilniuje sušauktame suvažiavime (tag) turėjo būti parengtas lietuvių atsakymas į karūnacinį lenkų pasiūlymą Kazimierui. Pasak lietuvių pasiuntinių, į jį atvyko ku nigaikščiai Švitrigaila, Olelka Vladimiraitis su sūnumis, Vilniaus vys kupas ir „kiti Lietuvos, Rusios ir Žemaitijos kunigaikščiai bei didi kai" 4 3. Vargu ar galime šiuos žodžius interpretuoti kaip LDK žemių suvažiavimą, nors Dlugošo kronika kaip tik sugestijuotų tokį suvoki mą 4 4 .
Jonas Dlugošas ir LDK didikai galėjo skirtingai traktuoti tuos pačius suvažiavimus: pirmasis rėmėsi lenkiška politine tradicija, o pastarieji juos greičiausiai laikė išplėsta tarybos veiklos forma.
p. 25 (PDF 17)
Gali būti, kad len\nkiškos politinės tradicijos tęsėjas Dlugošas ir LDK didikai tuos pačius \nsuvažiavimus traktavo skirtingai. Pastarieji įjuos greičiausiai žvelgė tik \nkaip į tam tikrą išplėstą jų tarybos veiklos formą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
XVI a. 3-ame dešimtmetyje Simonas Grunau Prūsijoje parašė (išplėsdamas 1-ąją dominikonų redakciją, rašytą po 1521 m.) pirmąją ir išsamiausią visos Prūsijos istoriją (nuo legendinių laikų iki 1529 m.), kurioje plačiai remiamasi ir Petru iš Dusburgo81. Pirmąjį Dusburgiečio kronikos leidimą parengė K. Hartknochas (Karaliaučius, 1679 m.)82. Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio variantas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Prietarai, susiję su naminiais žalčiais Lietuvoje, buvo ne paprastai seni, ir apie juos pasakojo ypač keistų dalykų. Gva- ninis8 ta dingstimi pateikia pasakojimą: „Vienas žmogus, tik ras katalikų tikėjimo išpažinėtojas, pirko iš vieno tų žalčių gar bintojų keletą avilių bičių. Vėliau, po ilgos jų bičiulystės, at vertė ir patį šeimininką į Kristaus tikėjimą. Sunkiai, labai steng damasis prikalbino, kad šis užmuštų bjaurų žaltį, kurį gyrė kaip dievą.