J. Dlugošas

PDF 55

1399 m. rugpjūčio 12 d., „dvi valandos iki saulėlydžio“ prasidėjo „didžiausias mūšis“. J. Dlugošo žodžiais, Edigėjaus kariuomenė buvo akimis neaprėpiama, prieš kurią Vytauto ir krikščionių kunigaikščių pulkai atrodė smulkia saujele.

PDF 59

Aukštesnio rango kariai turėdavo ir puošnius durklus. Rankoje karys laiko to meto Lietuvai būdingą pusantros rankos kalaviją, prie šono įmantriai dekoruotos odinės kalavijo makštys su odoje įspaustais ornamentais Nuo pagoniškosios iki Vytauto imperijos LIETUVOS KARIUOMENĖ ŠNIPO AKIMIS J. Dlugošas pateikia vengrų didiko Dobeslavo Skoračevskio, Ordino pasiuntinio, atvykusio pas Jogailą į stovyklą derėtis Ordino vardu dėl taikos (tikroji vizito priežastis | buvo informacijos rinkimas apie sąjungininkų pajėgas) pokalbį grįžus su didžiuoju magistru.

PDF 59

“ VYTAUTAS RIKIUOJA PULKUS Dlugošas aprašo tai, kaip Vytautas žygio metu (liepos 5 d.) stovykloje išrikiavęs tvarkė lietuvių kariuomenę: „Senu Tėvynės papročiu paskirstęs ją raitelių pulkais (pleištais) ir daliniais; kiekviename pulke raitelius ant žemesnių arklių arba pernelyg menkai apsiginklavusius sustatė viduryje, o juos supo kiti, jojantys ant stipresnių žirgų ir puikiai ginkluoti.

PDF 20

Su Mikalojaus iš Jerošino eiliuotu vertimu buvo susipažinęs J. Dlugošas, kuris panaudojo jį savo Lenkijos istorijos „Analuose, arba kronikose“, rašytose 1455—1480 m. 1464 m. Dlugošo paprašytas mažai žinomas dvasininkas iš Geismaro skubiai išvertė Mikalojaus iš Jerošino kroniką į lotynų kalbą; Dlugošas, pasinaudojęs rankraščiu, grąžino jį vertėjui. Skubotai verstame tekste atsiradusios klaidos pakliuvo ir į Dlugošo veikalą80.

PDF 70

Švitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos Švitrigailą remiantys lietuviai, rytinių LDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo, Vitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie 500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos atšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie 500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš užjūrio“ (J. Dlugošas mini Prūsijos magistro karius), Livonijos samdiniai - apie 4500. Iš viso - apie 11000 žmonių (istoriografijoje šis skaičius kartais padidinamas iki 30 000).

PDF 139

29 Įvairios buvo amžininkų nuomonės ta daugybė ten buvusių žmonių/' apie Vilniaus pilių sudeginimą, ta- Mūsų istorikai, būtent Dlugošas, tai iki šiol dar nėra išaiškinta. Jogai- p. 128 ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 20, tą Ia ir lenkai nuolatos tvirtindavo, kad patį tvirtina. Pastarieji dar priduria, papirkti išdavikai sukėlę gaisrą. Do- kad kažkurie iš apgultųjų, ar Vytauniesienie polskie, anksčiau minėti, Foi to pažadų suvilioti, ar iš neapykanE, p. 70, regis, taip pat, kaip ir mini- tos Skirgailai, padegę Žemutinės pinai Naruševičiaus Proces ory- lies dvejus vartus.

PDF 70

Rugpjūčio pabaigoje į Žemaitiją paeiliui įsibrovė trys Livonijos daliniai, jie niokojo Upytės kraštą. Begrįžtantis priešas buvo sumuštas, pirmiausia Kuldigos 40 raitelių ir apie 1000 pėstininkų dalinys. J. Dlugošas mini, kad priešas, jau manęs esąs saugus, viename miške buvo apsuptas ir užblokuotas medžių užtvaromis, ir iš už jų priedangos gausiai strėlėmis apšaudomas, buvo priverstas pasiduoti. Paimtos 7 livoniečių vėliavos, kurios buvo nugabentos į Vilniaus šv. Stanislovo bažnyčią - katedrą kaip pergalės simbolis.

PDF 119

Raudonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib. IX, p. 923, nurodo, kad buvo ugninės strėlės pervertas.

PDF 51

Tačiau, regis, toks staigus Vilniaus užėmimas tik dėl Kęstučio miklumo ir žygio sumanų užslaptinimo pavyko, ir kad mūsų Lietuvos istorikas stengėsi pagražinti savaime aiškų dalyką. Dlugošas nieko apie tai neužsimena, tik apie patį Kęstutį, nurodydamas: ad Vilna agmine silenti veniens et JagyelJonem ducem et castrum Vilnense comprehendit [Į Vilnių su būriu slaptu atėjęs ir kunigaikštį Jogailą, ir Vilniaus pilį užėmė]. X. 63.

PDF 268

P. 57 „LIETUVOS KARIUOMENĖ ŠNIPO AKIMIS“, Joannis Dlugosii Opera omnia, cura Alexandri Przedziecki edita, t. x111: Historiae Polonicae libri xu, t. rv: Libri XI, XII, Krakow, 1877, P. 17. Publikacijos internete: http://www.polona.pl/dlibra/ doccontent?id=17339&from=FBC; http://archive.org/details/dzieawszystkieoounkngoog. P. 5% „VYTAUTAS RIKIUOJA PULKUS“ Joannis Dlugosii Opera omnia..., p. 19-20.

PDF 59

“ VYTAUTAS RIKIUOJA PULKUS Dlugošas aprašo tai, kaip Vytautas žygio metu (liepos 5 d.) stovykloje išrikiavęs tvarkė lietuvių kariuomenę: „Senu Tėvynės papročiu paskirstęs ją raitelių pulkais (pleištais) ir daliniais; kiekviename pulke raitelius ant žemesnių arklių arba pernelyg menkai apsiginklavusius sustatė viduryje, o juos supo kiti, jojantys ant stipresnių žirgų ir puikiai ginkluoti.

PDF 435

Žmonės visuomet linkę ką įtarinėti, todėl ir kariai netrukus ėmė burnoti prieš karalių, kad, girdi, sutikdamas su paliaubomis, jis sąmoningai išleidęs iš rankų pergalę, kad jam kur kas labiau rūpi brolis Boleslovas nei karalystės reikalai, tik dėl akių, girdi, supama pilis, o iš tikrųjų sekinamos ir alinamos kariuomenės jėgos. Šitaip priekaištavo karaliui eiliniai kariai, kurie visuomet mėgsta laidyti liežuvį, tačiau, antra vertus, netrūko, pasak Dlugošo, lenkų stovykloje didikų, kurie apsuptiesiems teikė žinių ir maisto. Kol dar Luckas laikėsi, BolesloŠ v itrig a ila d e d a si vas neprarado vilties užbaigti tro k štą s ta ik o s karą taip, kaip norėjo; nutaręs pataisyti savo pakrikusius reikalus, jis pasikvietė iš Valachijos bei Skitijos samdininkų.

PDF 398

Tuometinės Lietuvos bažnyčios būklė ir smulkesnė jos istorija Konstancos susirinkimo tėvams šiaip nebuvo nežinoma, nes Vladislovas Jogaila pasiuntiniu į tą susirinkimą specialiai nusiuntė dominikoną, pramintą Teodoru Lenku (Theodoras Polonus), kad jis išdėstytų skundus prieš kryžiuočius, savo žiaurumais atgrasančius lietuvius veiksmingai priimti šventąjį tikėjimą. Apie tai žinome iš Dlugošo. Mūsų autorius buvo to paties susirinkimo narys, tad medžiagos savo rašiniui galėjo gauti iš artimų šaltinių.

PDF 202

201 ## Puslapis 201 mitologas mokėdavo atskirti fetišus nuo kitų dievų, kadangi gal ir nežinojo to termino. Iš mūsų senesniųjų istorikų vienas Dlugošas aiškiai pripažįsta, kad lietuvių genties tautos tikėjo fetišais. Lasickis, tiesa, šio termino nenurodo, tačiau dalyką išaiškina smulkiau: pasak jo, jokia šventovė, jokia žymesnė giminė, jokie namai, net daug pavienių asmenų negyveno be savo asmeninių fetišų.

PDF 16

Vis dėlto žmogus, mokantis šias kalbas, neras nieko, kas galėtų jį įtikinti šios hipotezės teisingumu, nes lietuvių, germanų, finų ir slavų kalbos skiriasi viena nuo kitos kaip dangus ir žemė „Slavų senienų“ autoriaus įsitikinimu, lietuviai iš niekur neatkeliavo, o nuo neatmenamų laikų gyveno prie Baltijos jūros kartu su slavų gentimis. Be to, jo nuomone, jau J. Dlugošo laikais slavai lietuvius laikė labai maža ir silpna tauta. Jis rašė: „Senaisiais laikais lietuvių padermė ir savo skaičiumi, ir savo jėga buvo maža, nežymi, engiama; kaip lapai ir žiedai krito ant svetimo, vokiečių, jungo, ir, be jokios abejonės, ši ¡padermė svetimu krauju negalėjo nei turtėti, nei augti“1.

PDF 117

Tai galima padaryti tiriant šią tautą, kuri mus stebina savo originalumu ir savo didele giminyste su Lietuva (tuo galima įsitikinti patyrinėjus jų kalbos liekanas). Tai, ką tuo klausimu parašė lenkų istorikai Dlugošas ir Mechovita, t. y. paminklas, kurio užrašą iššifravo garbusis mūsų tautietis ponas Volianskis, skrupulingo praeities tyrinėtojo pono Jaroševičiaus nuomone, yra tiesa. Taigi daug kas liudija, jog jotvingiai ir jazigai priklauso vienai iš lietuvių genčių.

p. 23 (PDF 15)

Svarbiausias naujos parlamentarizmo kokybės požymis M. Liubavskiui buvo sritinės bajorijos atstovavimas, o pagrindinis šaltinis - lenkų kronikininko Jono Dlugošo duomenys apie conventio taranim Lithuania et Russiae.

p. 24 (PDF 16)

Jono Dlugošo kronikos terminija nagrinėtina LDK diduomenės dokumentų kalbos fone. Turime vienalaikę didikų refleksiją apie minėtą 1445 m. pabaigoje įvykusį suvažiavimą. 1446 m. sausio mėnesį Ordino magistrą aplankę lietuvių pasiuntiniai Sudivojus Valmantaitis ir Jonas Gojcevičius papasakojo jam šio išties svarbaus suvažiavimo aplinkybes. Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30 d.) Vilniuje sušauktame suvažiavime (tag) turėjo būti parengtas lietuvių atsakymas į karūnacinį lenkų pasiūlymą Kazimierui. Pasak lietuvių pasiuntinių, į jį atvyko kunigaikščiai Švitrigaila, Olelka Vladimiraitis su sūnumis, Vilniaus vyskupas ir „kiti Lietuvos, Rusios ir Žemaitijos kunigaikščiai bei didikai" 4 3. Vargu ar galime šiuos žodžius interpretuoti kaip LDK žemių suvažiavimą, nors Dlugošo kronika kaip tik sugestijuotų tokį suvokimą 4 4 .

p. 25 (PDF 17)

Gali būti, kad lenkiškos politinės tradicijos tęsėjas Dlugošas ir LDK didikai tuos pačius suvažiavimus traktavo skirtingai. Pastarieji įjuos greičiausiai žvelgė tik kaip į tam tikrą išplėstą jų tarybos veiklos formą.

PDF 13

Ši tradicija buvo žinoma ir kaimyniniuose kraštuose. XV a. antrojoje pusėje rašęs J. Dlugošas „Lenkijos istorijoje“ pabrėžia, kad lietuviai panašūs į senuosius jotvingius ir prūsus religija, papročiais, kalba bei kilme44.