Visi Vilniaus gyventojai, dar pagonys, buvo pakrikštyti, o po apeigų žmonėms išdalyti balti lininiai marškiniai. Buvo juk to kia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atver čiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dė mesį į savo senosios. Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo ar ba šiaip vietovė kokiam nors dievai čiui pašvęsta.
Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo arba šiaip vietovė kokiam nors dievaičiui pašvęsta. Popiežius šv. Grigalius primygtinai liepia šitaip daryti laiške šv. Augustinui, apaštalavusiam Britanijos salose: „Krikščionys, - rašo jis, - negali skubotai imti naikinti pagonių šventyklų, o privalo tik versti jų dievaičių stabus, ten šlakstyti švęstu vandeniu, statyti altorius ir sudėti į juos šventas relikvijas. Jeigu tos šventyklos būtų labai tvirtai pastatytos, tereikia pakeisti jose garbinamus dalykus ir, vietoj piktųjų dvasių, jų vaizduotėje sukurti tikrojo Dievo paveikslą; ir šitą daryti dėl to, kad žmonės, matydami sunaikintas jų šventoves, laisva valia atsikratytų savo klaidų ir, tikrąjį Dievą pažinę bei garbindami, į tas vietas, prie kurių įpratę, geranoriškai rinktųsi/' Ut dum gens ipsa eadem fana sua non videt destrui, de corde errorem deponat, et deum verum cognoscens ac adorans, ad loca quae consueuit familiarius occurrat. Historia Ecclesiastica gentis Anglorum Venerabilis Bedae Presbyteri, p. 42, ed. 1566. 15 Privilegium Vladislai jagellonis Regis Poloniae et Magni Ducis Lithuaniae super Jus Magdeburgense, civitati Vilnensi Collatum. Datum in Merecz in crastino S. Benedicti Abbatis, Anno Domini 1387. Žr. orig. Viln. miesto arch, ir D u b i ń s k i, Zebranie praw i przywilejów Miastu Stołecznemu V V . X Lit. Wilnowi nadanych, ir t. t., 1788 Vilniuje in f oi. Karalius šią privilegiją suteikė savo apaštališkosios kelionės po Lietuvą metu. 114 ## Puslapis 131 Il KNYGA savo lėšomis turėjo ją vykdyti tol, kol visas miestas nebuvo aptvertas mūro siena.
Gertrūdą. Dar man sako pasiuntinys, kad, pasak Vilniaus gyventojų žodžių, tasai gaisras (dėmė Vörste) Vytautui padaręs nuostolių už 60 000 sidabro luitų. Dinaburgo komtūras (parašas) Originalą atitinka: Dr.
Ta nelaiminga apsuptis Lietuvos sostinei buvo smūgis, ilgam į atmintį įsirėžęs. Didelė dalis gyventojų žuvo per kautynes prie Žemutinės pilies, o kiti, netekę prieglobsčio ir mieste, ir aplinkinėse pilyse, kryžiuočių nuožmiai nudriokotose, išsibėgiojo po visą kraštą36. Pats miestas tiesiog visai sunaikintas, Kreivoji, arba Žemutinė, pilis, išskyrus mūrinę dalį, sudeginta; Aukštutinė tvirtovė pagaliau per daugybę išardų susilpninta; tiktai neįveikiamas Moskoževskis su dar ir Onacevičiaus pastabą, prie Hlebovičiaus Vytauto gyvenimo aprašymo.
Buvo juk tokia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atverčiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dėmesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kaimynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šventės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15.
Nuo įkūrimo laikų ta bažnyčia buvo pavesta klebonams su suteiktais arkipresbiterių titulais, kuriems į pagalbą buvo duota keletas kunigų. Bažnyčios pajamos priklausė: dalis arkipresbiteriui, dalis Vilniaus gyventojams, Šv. Jono brolijai priklausantiems, kurie buvo įpareigoti rūpintis bažnyčios reikmėmis, pastatais ir papuošimu, ad tenorem [pagal] sutartį, 1521 metų balandžio 9 dieną sudarytą Vilniaus miesto su tos bažnyčios arkipresbiterių Leonardu Rodijanu, o šviesiausiojo karaliaus Žygimanto Augusto patvirtintą.
Liūdnas buvo Vilniaus miesto ir jo apylinkių vaizdas 1390 metų pabaigoje, kai karalius Vladislovas Jogaila, nors jau pavėluotai, pagaliau susiruošė gelbėti sielvarto prislėgtos tėvynės ir su gausia kariuomene lapkričio mėnesį iš Lenkijos parvyko į griuvėsiais virtusį gimtąjį miestą. Nemažos maisto ir drabužių atsargos, karaliaus atsigabentos iš Lenkijos ir dosniai dalijamos liaudžiai, pravertė visą turtą praradusiems gyventojams, o karaliaus buvimas stiprino tiekos negandų nualintą jų dvasią. Pamažu ėmė telktis išsisklaidę gyventojai ir statytis namus ant degėsių.
Tuoj pat sušauktas lietuvių kunigaikščių ir bajorų visuotinis seimas paskelbė į sostinę susirinkusiems žmonėms apie didelį ir esminį religijos pokytį. Visi Vilniaus gyventojai, dar pagonys, buvo pakrikštyti, o po apeigų žmonėms išdalyti balti lininiai marškiniai. Iškilmingai užgesinta amžinoji ugnis, iškirstos šventos girios, sugriauta Perkūno šventykla, ir būtent toje vietoje, vidur piliavietės, pradėta statyti Šv.