Mikalojus Radvila Juodasis pastatė kalvinų bažnyčią ir traukė į ją visus vilniečius. Lietuvoje protestantų galva ir uoliausias protestantizmo skleidėjas pasidarė artimiausias Zigmanto Augusto patarėjas Mikalojus Radvila Juodasis. Radvilos Juodojo, suorganizavo mokslintus lietuvius, kurie paskelbė atsakymą Ožechovskiui (1564 m.) knygutėje, pavadintoje „Lenko pasikalbėjimu su lietuviu".
Žygimanto Augusto\nparadiniai šarvai, pa-\n\ngaminti Niunberge meistro\nKunzo Lochnerio, XVI a.\n6 dešimtmetyje\n\n## Puslapis 89\n\nViršutinė Lietuvos didžiojo kanclerio ir\nmaršalkos Mikalojaus Radvilos Juodojo\nšarvų dalis, pagaminta Niurnberge, meis-\ntro Kunzo Lochnerio, apie 1555 m.\n\nŽygimanto Augusto pistoletas su\nratukine spyna (Puffer) su Lenkijos\nereliu ir raide S (Sigismundus)\nVokietija, XVI a.
Žygimanto Augusto\nparadiniai šarvai, pa-\n\ngaminti Niunberge meistro\nKunzo Lochnerio, XVI a.\n6 dešimtmetyje\n\n## Puslapis 89\n\nViršutinė Lietuvos didžiojo kanclerio ir\nmaršalkos Mikalojaus Radvilos Juodojo\nšarvų dalis, pagaminta Niurnberge, meis-\ntro Kunzo Lochnerio, apie 1555 m.\n\nŽygimanto Augusto pistoletas su\nratukine spyna (Puffer) su Lenkijos\nereliu ir raide S (Sigismundus)\nVokietija, XVI a.
O Jurgio brolis, kunigaikštis Mi kalojus Kristupas, Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipo- vo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės. Tą Fi- lipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erd vesnį būstą. Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo.
Nors Viklifo sekėjas buvo ekskomuni kuotas ir priverstas palikti miestą, bet Martyno Liuterio ir Cvinglio mokslas, kur kas giliau įsišaknijęs Vilniuje, buvo stipriai palaikomas Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos, vadinamo Juoduoju. Jo dvaras Lukiškėse, prie Vilijos, nuo renkasi į savo sueigas Lukiškėse, Jo Didenybės Vilniaus vaivados Mika lojaus Radvilos rūmuose; nutaria (savo susirinkime 1557 m. spalio 11 d.) įspėti Vilniaus vyskupą, kaip Ga nytoją, kad pakankamai veiktų pa gal savo pareigas, rašytų karaliui, kad būtų išvengta pikto ir kad viso se viešose pamaldose įsakytų mels tis už Bažnyčios vienybę ir po visą dieceziją būtų rengiamos procesijos su litanijomis". 43 Žr. V priedą. 44 Kojalowicz Histor. Lithu., Pars II, Lib. VIII, p. 428. Rostowski Lithu. Hist. Soc. Jesu, Pars I, p. 5. 45 Bohusz Summaryusz Aktów Kapi tuły Wileń, MSS., p. 5 pasakoja, kad „kapitula, gavusi žinių apie kažko kias naujas sektas: Liuterio, Cvinglio ir naujosios krikščionybės, kad jie 283 ## Puslapis 300 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS 1556 metų tapo visų reformos šalininkų prieglobsčiu ir mo kykla.
O Jurgio brolis, kunigaikštis Mi kalojus Kristupas, Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipo- vo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės. Tą Fi- lipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erd vesnį būstą. Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo.
Testantur id multae bellorum occasio nes contra Tartaros et Mos cbos, in quibus divo Praedecessore Genitore nostro adhuc in vivis agente cum Patruo suo Geor gio ita strenue se gessit, ut fidissimi et amantissimi Patriae Civis, manu consilioque promptissimi Ducis et mi litis no men apud omnes assequeretur; nostra vero etiam aetate, no bis praesentibus et spectantibus tanta virtutis, fortitudinis et — • — 306 ## Puslapis 323 IV KNYGA Vardan Viešpaties Amen. Jei žinios raštais nebūtų per duodamos būsimoms kartoms, žmogiški darbai greitai iš blėstų iš žmonių atminties. Amžinai dalykų atminčiai. Mes, Žygimantas, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lie tuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos bei Mazovijos ir t. t. ku nigaikštis. Ponas ir tėvonis. Šiuo raštu skelbiame visiems ir kiekvienam, kam dabar ar ateityje derės žinoti, kad atidžiau žvelgdami į praeitį ir teisingomis proto svarstyklėmis pa sverdami ištikimą tarnystę karo ir taikos metu, kuria švie susis ir prakilnusis ponas Mikalojus Radvila, Olykos ir Ne svyžiaus kunigaikštis, Vilniaus vaivada, mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis maršalka ir kancleris, Šiaulių, Brastos ir Borisovo seniūnas, mylimiausiam, dieviš kam pirmtakui, mūsų tėvui ir taip pat nemažiau mūsų švie sybei visada stengėsi įtikti, kaip kadaise jo protėviai švie siausiesiems ir brangiausiesiems mūsų pirmtakams buvo didžiai nusipelnę, nes nuolat [jis] mums rodė didelį uolu mą, karštą ištikimybę ir pagarbą, atsidavimą tėvynei, meilę Respublikai, proto apsukrumą, sprendimų drąsą ir svaru mą, patyrė daug sunkumų mūsų siųstuose išbandymuose, teikdamas šlovę ir naudą mums ir Respublikai, pasiekė dau gybę žymių pergalių prieš priešus, gynė nuo jų antpuolių sienas, negailėjo nei savo asmeninių nuolatinių didelių iš laidų, nei pagaliau ir savo gyvybės, kiek tik kartų to reikala vo būtinybė; ir nėra nė vieno, kuris manytų, jog jis (Radvila) nesirūpina Respublikos gerove ir mūsų garbe.
