Jotvingiai

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Vėliau, \nI tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi ryti-\nnių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prū-\nsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių \ntautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir \nvėliau įkūrė Prūsijos valstybę.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Priimant dėmesin ir šitas istorines aplinkybes, nega­\nlima tačiau samprotauti, kad lietuvių gyvenamame plote tada būtų\nbuvę daugiau kaip 5 gyventojai 1 km^2. Jeigu lietuvių skaičius\nnebūtų siekęs nė poros šimtų tūkstančių, badmečiai, marai ir žiaurus\nto laiko karai būtų galėję tautą privesti prie sunykimo, kaip yra\natsitikę su jotvingiais.\nKai IX-XII amž. ariamoji žemdirbystė visame Pabaltijyje\npadarė pažangą, tuo pačiu galėjo didėti ir gyventojų skaičius.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tai lėmė, kad galindai ir jotvingiai drauge perėjo lenkų kunigaikščių, Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero, protekcijon, o jie išsiuntė pranešimus apie tai popiežiui. Iš to atsira­ do 1253 metų bulė, kuri leido kunigaikščiams priimti sau­ goti ir globoti pagonių gentis, jei jos geranoriškai ir be mažiausios prievartos priims krikščionių tikėjimą; šioje bulėje buvo sąlyga, kad teisė atversti užsispyrusius pa­ gonis su kalavijais priklauso vokiečių ordino riteriams, lenkų kunigaikščiai neturi į tai įsipainioti nei išplėtoti savo valdžią žemėse, kurios įėjo į naujų diecezijų ribas; be kita ko, popiežius garantavo kunigaikščiams valdžią savanoriškai pasiduodančiose žemėse ir gentyse nuo bet kokių tolesnių kryžiuočių pretenzijų1. 124 Tokiu popiežiaus nutarimu remdamasis, Kujavijos ku­ nigaikštis sudarė krikščionišką Jotvingių provinciją.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tai lėmė, kad galindai ir jotvingiai drauge perėjo lenkų kunigaikščių, Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero, protekcijon, o jie išsiuntė pranešimus apie tai popiežiui. Iš to atsira­ do 1253 metų bulė, kuri leido kunigaikščiams priimti sau­ goti ir globoti pagonių gentis, jei jos geranoriškai ir be mažiausios prievartos priims krikščionių tikėjimą; šioje bulėje buvo sąlyga, kad teisė atversti užsispyrusius pa­ gonis su kalavijais priklauso vokiečių ordino riteriams, lenkų kunigaikščiai neturi į tai įsipainioti nei išplėtoti savo valdžią žemėse, kurios įėjo į naujų diecezijų ribas; be kita ko, popiežius garantavo kunigaikščiams valdžią savanoriškai pasiduodančiose žemėse ir gentyse nuo bet kokių tolesnių kryžiuočių pretenzijų1. 124 Tokiu popiežiaus nutarimu remdamasis, Kujavijos ku­ nigaikštis sudarė krikščionišką Jotvingių provinciją.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Lietuvių—prūsų bendradarbiavimą\nliudija 1245 m. dokumentai. Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir\nlietuviai29.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Prūsai - apie jų kalbą pasakytina,\nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu\npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu­\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija,\niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras,\nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, ku­\nrį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino guberni­\njų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lie­\ntuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba\nžemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Mindaugas buvo pasiruošęs, bet nutarė su jais at­\nvirame lauke nesikauti. Užsidarė pilyje-vorutoje2 3 , ir\n55\n\n## Puslapis 51\n\n(naktį) 2A išsiuntė savo svainį2 5 , ir tas išvaikė ir rusus, \nir jotvingius. O rytojaus metą prieš vokiečius išjojo \n[Mindaugo kariai), ginkluoti arbaletais; ir jodinėjo ru­\nsai bei poloviečiai su strėlėmis, o jotvingiai su trumpo­\nmis ietimis, ir vaikėsi po lauką, tarytum turnyre.