Galičo kunigaikštis Vasilka su Švarnu buvo Leono išsiųstas į Ugrovską pakviesti Vaišvilko į Vladimirą. 1247 m. kunigaikštis Vasilka prie Drohičino pasivijo jotvingius ir, Narbuto pasakojimu, kruviname mūšyje iškovojo pergalę. Narbutas nurodė: Mūšyje su jotvingiais Vasilka liko su Ziemovitu, o Lozorius su poloviečiais laukė rezerve, kuris vėliau atvyko į jų kariuomenę.
Patogiau, \ngirdi, šitame mieste susirinkti tokiam skaičiui kuni\ngaikščių su jų palydomis, pasivaišinsią, o beviešint ir \ndraugystė tvirtesnė užsimegsianti. Vaišvilkui pasirodė \nįtartina, kad nesilaikoma sutartos dienos, be to, ne\nįprastas atrodė ir priešo meilumas. Vis dėlto, būdamas \ntikras, jog Vasilka ir Švarnas, su kuriais anksčiau vi\nsada kuo draugiškiausiai bendraudavo, negalvoja apie \njokią klastą, jais pasikliovęs, nusileido jų prašymams.
Vasilka pasiliko su Ziemovitu, o Lozorius lūkuriavo re zerve su poloviečiais. Pastaruosius jotvingiai smarkiai puo lė ir atėmė vado vėliavą. Kai šis rezervas atvyko į Vasil- kos ir Ziemovito kariuomenę, įvyko žiaurus mūšis: iš abie jų pusių krito daug karių, bet Vasilka ir Ziemovitas narsiai kovėsi, kaip Ir Andrius, rūmų urėdas, nors ir ligotas, bet narsus žmogus.
Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiun tė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasi matyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat pas juos atvažiuotų pasitarti.
Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiun\ntė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasi\nmatyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat \npas juos atvažiuotų pasitarti.\nIr Haličo kunigaikštis Vasilka kvietė Vaišvilką, \nkad jis ten pat pas juos atvyktų ir susitiktų su jais. \nVaišvilkas nenorėjo ten dalyvauti, nes gyveno nesan\ntaikoje su kunigaikščiu Levu, ir dėl kunigaikščio Levo \njam nevertėjo ten važiuoti, bet atvažiavo į Vladimiro \nmiestą, pasitikėdamas Vasilkos ir Švarno žodžiu.
Patogiau, \ngirdi, šitame mieste susirinkti tokiam skaičiui kuni\ngaikščių su jų palydomis, pasivaišinsią, o beviešint ir \ndraugystė tvirtesnė užsimegsianti. Vaišvilkui pasirodė \nįtartina, kad nesilaikoma sutartos dienos, be to, ne\nįprastas atrodė ir priešo meilumas. Vis dėlto, būdamas \ntikras, jog Vasilka ir Švarnas, su kuriais anksčiau vi\nsada kuo draugiškiausiai bendraudavo, negalvoja apie \njokią klastą, jais pasikliovęs, nusileido jų prašymams.
Vasilka buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio sąjungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or1 Henning.
Ypač vokiečių godumą skatino tur\ntinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją \nužkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė \ntoks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiau\nsia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, \nsutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemu\nnės kraštais. Buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, \njei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio są\njungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or\n1 Henning.