Santrauka

Narimantui, kuris 1348 m. žuvo Strėvos kautynėse su kryžiuočiais, buvo tekusios Pinsko ir Turovo kunigaikštijos, t. Kryžiuočiai su Kęstučio ir Algirdo kariuomene susitiko vasario 2 d. apie 30 km atstu nuo Kęstučio Trakų, prie dešinio Nemuno prie­ upio Strėvos (arti Žiežmarių). Tačiau Strėvos kau­ tynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet.

Teiginiai

TeiginysKontekstasPagrindžia
t-001 Narimantas 1348 m. žuvo Strėvos kautynėse su kryžiuočiais.c-001
t-002 Vasario 2 d. kryžiuočiai susitiko su Kęstučio ir Algirdo kariuomene prie Strėvos, arti Žiežmarių.c-002
t-003 Strėvos kautynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro, Lietuvos Brastos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu.c-003
t-004 Atsitraukiančiai kariaunai priartėjus prie Strėvos upės Trakų paviete, ją tankiame miške iš pasalų apsupo žemaičių būriai.c-004

Reikšmingi paminėjimai

c-001

Santrauka: Narimantas 1348 m. žuvo Strėvos kautynėse su kryžiuočiais.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Istorijoje niekur daugiau nebesutinkamas Manvydas (Manivydas) savo dalį gavo etnografinėje Lietuvoje — Kernavę, o Juodojoje Rusijoje — Slo­ nimą. Negalima apibrėžti tiksliai, koks teko Manvydui politinis uždavinys Gedimino valstybėje, ir iš viso keliamas klausimas, gal tokio Gediminaičio nesą buvę^18. Narimantui, kuris 1348 m. žuvo Strėvos kautynėse su kryžiuočiais, buvo tekusios Pinsko ir Turovo kunigaikštijos, t. y. dabartinė Polesė (Pripetės plote).

teiginio_tipasfaktas
patikimumo_lygisaukstas
patikimumo_saltinisai
c-002

Santrauka: Vasario 2 d. kryžiuočiai susitiko su Kęstučio ir Algirdo kariuomene prie Strėvos, arti Žiežmarių.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Vadovavo ordino vyr. maršalas ir Karaliaučiaus komtūras Siegfridas von Dahnenfeld ir didysis komtūras W. von Kniprodė (nuo 1351 m. vyr. magistras). Kryžiuočiai su Kęstučio ir Algirdo kariuomene susitiko vasario 2 d. apie 30 km atstu nuo Kęstučio Trakų, prie dešinio Nemuno prie­ upio Strėvos (arti Žiežmarių). Tuomet ir Algirdo valdos buvo ak­ tyviai įsijungusios į vakarų Lietuvos gynybą.

teiginio_tipasfaktas
patikimumo_lygisaukstas
patikimumo_saltinisai
c-003

Santrauka: Strėvos kautynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro, Lietuvos Brastos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Tačiau Strėvos kau­ tynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet. Bras­ tos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu. Aiškiai perdėtais ordino kronikų duomenimis^11 , lietuvių pusėje esą žuvę keliolika tūkstančių žmonių, o dar keli tūkstančiai esą prigėrę Strėvoje, kai pati upė yra nesunkiai perbrendama.

teiginio_tipasfaktas
patikimumo_lygisaukstas
patikimumo_saltinisai
c-004

Santrauka: Atsitraukiančiai kariaunai priartėjus prie Strėvos upės Trakų paviete, ją tankiame miške iš pasalų apsupo žemaičių būriai.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau atsitraukiant jo laukė nauji pavojai: mat jų kariaunai pri­ siartinus prie Strėvos upės Trakų paviete, tankiame miške iš pasalų juos apsupo žemaičių būriai ir, prikirtę medžių, 54 Stryjkowski, p. 464, aiškiai nurodo, kad Švitrigaila pilies užėmi­ mo dėlei turėjo būti pasinaudojęs ru­ sų vienuolių, vadintų „čiornais”, iš­ davyste; tačiau čia ateina į galvą mintis, kad „čiornų” (prasčiokai) vardu buvo vadinama ir rusų gyven­ tojų prastuomenė, kurių nemažai anuomet buvo Vilniuje. „MepHbie a k d a h” , „cziomyje ludi” - taip buvo vadinamas Rusios miestuose pats žemiausias miestiečių sluoksnis. Žr. Rakowiecki Prawda Ruška, T. I, p. 108. Dar žr. CAOBapb TeorpcKpu- v p c k u ü PoccuücKaro rocyqapcmßa, coópcLH H biu A(panacheM h UįeKamo- BbiM b, MocKBa, 1805, 4to, prie žodžio Pskov, kur autorius nurodo: „…a nocAeAHHe b MeiųaHCTBe 6bi- AH nepHbie a k >a h , b HHCAe k o h x b HaxoAHAHCb Bee xcHByujHe b ropo- Ae xyAOxcHHKH, peMecAeHHHKH h paöoTHbie a i o a h [ o žemiausi tarp miestiečių buvo čiornyje liūdi (pras­ tuomenė), kuriems priklausė visi mieste gyvenantys dailininkai, ama­ tininkai ir darbininkai]. Galbūt Strij­ kovskis, skaitydamas rusų-lietuvių metraščius, bus vienus su kitais su­ painiojęs. 138

Puslapis 155

Il KNYGA jais užvertė kelią.

teiginio_tipasfaktas
patikimumo_lygisvidutinis
patikimumo_saltinisai