Vasario 2 d. kryžiuočiai susitiko su Kęstučio ir Algirdo kariuomene prie Strėvos, arti Žiežmarių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Vadovavo ordino vyr. maršalas ir Karaliaučiaus komtūras Siegfridas von Dahnenfeld ir didysis komtūras W. von Kniprodė (nuo 1351 m. vyr. magistras). Kryžiuočiai su Kęstučio ir Algirdo kariuomene susitiko vasario 2 d. apie 30 km atstu nuo Kęstučio Trakų, prie dešinio Nemuno prie upio Strėvos (arti Žiežmarių). Tuomet ir Algirdo valdos buvo ak tyviai įsijungusios į vakarų Lietuvos gynybą.
Strėvos kautynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro, Lietuvos Brastos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Tačiau Strėvos kau tynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet. Bras tos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu. Aiškiai perdėtais ordino kronikų duomenimis^11 , lietuvių pusėje esą žuvę keliolika tūkstančių žmonių, o dar keli tūkstančiai esą prigėrę Strėvoje, kai pati upė yra nesunkiai perbrendama.
Prie Strėvos upės Trakų paviete žemaičių būriai tankiame miške iš pasalų apsupo atsitraukiančią kariauną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 154-155
Tačiau atsitraukiant jo laukė nauji pavojai: mat jų kariaunai pri siartinus prie Strėvos upės Trakų paviete, tankiame miške iš pasalų juos apsupo žemaičių būriai ir, prikirtę medžių, 54 Stryjkowski, p. 464, aiškiai nurodo, kad Švitrigaila pilies užėmi mo dėlei turėjo būti pasinaudojęs ru sų vienuolių, vadintų „čiornais", iš davyste; tačiau čia ateina į galvą mintis, kad „čiornų" (prasčiokai) vardu buvo vadinama ir rusų gyven tojų prastuomenė, kurių nemažai anuomet buvo Vilniuje. „MepHbie a k d a h" , „cziomyje ludi" - taip buvo vadinamas Rusios miestuose pats žemiausias miestiečių sluoksnis. Žr. Rakowiecki Prawda Ruška, T. I, p. 108. Dar žr. CAOBapb TeorpcKpu- v p c k u ü PoccuücKaro rocyqapcmßa, coópcLH H biu A(panacheM h UįeKamo- BbiM b, MocKBa, 1805, 4to, prie žodžio Pskov, kur autorius nurodo: „...a nocAeAHHe b MeiųaHCTBe 6bi- AH nepHbie a k >a h , b HHCAe k o h x b HaxoAHAHCb Bee xcHByujHe b ropo- Ae xyAOxcHHKH, peMecAeHHHKH h paöoTHbie a i o a h [ o žemiausi tarp miestiečių buvo čiornyje liūdi (pras tuomenė), kuriems priklausė visi mieste gyvenantys dailininkai, ama tininkai ir darbininkai]. Galbūt Strij kovskis, skaitydamas rusų-lietuvių metraščius, bus vienus su kitais su painiojęs. 138 ## Puslapis 155 Il KNYGA jais užvertė kelią.
Narimantas 1348 m. žuvo Strėvos kautynėse su kryžiuočiais.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 252
Istorijoje niekur daugiau nebesutinkamas Manvydas (Manivydas) savo dalį gavo etnografinėje Lietuvoje — Kernavę, o Juodojoje Rusijoje — Slo nimą. Negalima apibrėžti tiksliai, koks teko Manvydui politinis uždavinys Gedimino valstybėje, ir iš viso keliamas klausimas, gal tokio Gediminaičio nesą buvę^18. Narimantui, kuris 1348 m. žuvo Strėvos kautynėse su kryžiuočiais, buvo tekusios Pinsko ir Turovo kunigaikštijos, t. y. dabartinė Polesė (Pripetės plote).
Strėvos kautynės, kuriose dalyvavo būriai iš kelių rytinių žemių, baigėsi lietuvių pralaimėjimu.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Tuomet ir Algirdo valdos buvo ak tyviai įsijungusios į vakarų Lietuvos gynybą. Tačiau Strėvos kau tynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet. Bras tos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu.
Kryžiuočiai, atsitraukdami nuo Vilniaus, persikėlė per Strėvos upę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 442
Kryžiuočiai su visa stovykla nuo Vilniaus atsitraukė, regis, apie spalio 25dieną**, ramiai keliavo namo per Trakus, persikėlė per Strėvos upę, kai atsitiktinai sugautas kažin koks lietuvis pranešė, kad di dysis kunigaikštis įsakė visur užkirsti kelią, kad kai kuriose vietose yra iškasta apkasų ir visuose perėjimo punktuose pri statyta ginkluotų žmonių