Narbutas indus ir kinus vadino seniausiomis žemės tautomis, saugojusiomis senuosius įstatymus, papročius ir visuomenės gyvenimo smulkmenas. Narbutas rašė, kad indų, kinų, chaldėjų, egiptiečių, izraelitų, persų ir graikų padavimai mena palaimingą praeitį. Narbutas buvo įsitikinęs, kad aptariamas kultas kilo iš indų arba iš tautos prie Himalajų kalnų, iš kurios kilo indai.
Kad mums būtų lengviau išsemti visą naudą iš mitologijos\nskaitymo, nepakenks iš pradžių apžvelgti atradimus, galinčius\nmus užvesti ant kelio, kuriuo ėjo tautos savo tikybos klaidžio\njimuose.\nSeniausios žemės tautos - indai ir kinai savo tautiškumo\nsvarbiausiais bruožais laikė ir tebelaiko tvirtą saugojimą se\nnųjų įstatymų, papročių, įpročių ir visokių visuomenės gyve\nnimo smulkmenų. Kaip tik tai yra priežastis amžino sąstingio,\ndėl kurio tos tautos su savo geografine padėtimi ilgai buvo ir\ndabar tebėra to paties apšvietos, politinių institucijų ir religi\njos lygio.
Tačiau tiesa visuomet išliko atmintyje. Senovės isto rija gausi faktų apie žmogaus nuopuolį: indai, kinai, chaldėjai, egiptiečiai, izraelitai, persai, graikai dūsauja prisimindami ge resnę praeitį - visų padavimai primena palaimingus dar nesu gadintos prigimties laikus. Senovės filosofų devizas buvo šie žodžiai: aurea prima sata ėst aetas - pirmasis gimė aukso am žius.
Be jo\nkios abejonės, ne tik patys seniausi, bet ir paskutiniai stabmel\ndžiai Siaurės Europoje buvo samojedai: juk žinome, kad dar\nXVII amžiuje prie Baltosios jūros, tai yra prie Siaurės vandeny\nno, gyveno ši tauta, garbinusi dangaus kūnus .\nTegu mitologai sako ką nori apie senovės egiptiečių religi\nją, mes esame įsitikinę, kad kultas, apie kurį dabar kalbame,\nyra kilęs iš indų, arba iš tautos, gyvenusios seniausiame pasau\nlio kontinente, tai yra prie Himalajų kalnų, iš kur kilo indai.\nTaip pat lietuvių mitologijoje, kalbant apie šio objekto esmę,\npagrindą ištisai sudaro indų padavimai.
Narbutas žalčių garbinimą vadino senovėje visuotiniu ir prie jo priskyrė indus, chaldėjus, egiptiečius, persus, finikiečius, graikus, romėnus ir gotus.
Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldė- jai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietu vių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.
Kaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz. Šventosios upės Senovės religijos pripažino šventumą kai kurių vandenų, tekančių per šalis, įžymias tuo, kad jos buvo pirmoji tautos protėvių tėvynė. Indai svarbiu savo religingumo dalyku laiko tų upių garbinimą.