Narbutas indus ir kinus vadino seniausiomis žemės tautomis, saugojusiomis senuosius įstatymus, papročius ir visuomenės gyvenimo smulkmenas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 80
Kad mums būtų lengviau išsemti visą naudą iš mitologijos skaitymo, nepakenks iš pradžių apžvelgti atradimus, galinčius mus užvesti ant kelio, kuriuo ėjo tautos savo tikybos klaidžiojimuose. Seniausios žemės tautos - indai ir kinai savo tautiškumo svarbiausiais bruožais laikė ir tebelaiko tvirtą saugojimą senųjų įstatymų, papročių, įpročių ir visokių visuomenės gyvenimo smulkmenų. Kaip tik tai yra priežastis amžino sąstingio, dėl kurio tos tautos su savo geografine padėtimi ilgai buvo ir dabar tebėra to paties apšvietos, politinių institucijų ir religijos lygio.
Narbutas rašė, kad indų, kinų, chaldėjų, egiptiečių, izraelitų, persų ir graikų padavimai mena palaimingą praeitį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 81
Tačiau tiesa visuomet išliko atmintyje. Senovės istorija gausi faktų apie žmogaus nuopuolį: indai, kinai, chaldėjai, egiptiečiai, izraelitai, persai, graikai dūsauja prisimindami geresnę praeitį - visų padavimai primena palaimingus dar nesugadintos prigimties laikus. Senovės filosofų devizas buvo šie žodžiai: aurea prima sata ėst aetas - pirmasis gimė aukso amžius.
Narbutas buvo įsitikinęs, kad aptariamas kultas kilo iš indų arba iš tautos prie Himalajų kalnų, iš kurios kilo indai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 185
Be jokios abejonės, ne tik patys seniausi, bet ir paskutiniai stabmeldžiai Siaurės Europoje buvo samojedai: juk žinome, kad dar XVII amžiuje prie Baltosios jūros, tai yra prie Siaurės vandenyno, gyveno ši tauta, garbinusi dangaus kūnus . Tegu mitologai sako ką nori apie senovės egiptiečių religiją, mes esame įsitikinę, kad kultas, apie kurį dabar kalbame, yra kilęs iš indų, arba iš tautos, gyvenusios seniausiame pasaulio kontinente, tai yra prie Himalajų kalnų, iš kur kilo indai. Taip pat lietuvių mitologijoje, kalbant apie šio objekto esmę, pagrindą ištisai sudaro indų padavimai.
Narbutas žalčių garbinimą vadino senovėje visuotiniu ir prie jo priskyrė indus, chaldėjus, egiptiečius, persus, finikiečius, graikus, romėnus ir gotus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldėjai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir daugelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietuvių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.
Narbutas teigė, kad indai svarbia savo religingumo dalimi laikė šventomis pripažintų upių garbinimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 225
Kaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz. Šventosios upės Senovės religijos pripažino šventumą kai kurių vandenų, tekančių per šalis, įžymias tuo, kad jos buvo pirmoji tautos protėvių tėvynė. Indai svarbiu savo religingumo dalyku laiko tų upių garbinimą.
Seniausios žemės tautos - indai ir kinai savo tautiškumo svarbiausiais bruožais laikė ir tebelaiko tvirtą saugojimą se nųjų įstatymų, papročių, įpročių ir visokių visuomenės gyve nimo smulkmenų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 79
Seniausios žemės tautos - indai ir kinai savo tautiškumo svarbiausiais bruožais laikė ir tebelaiko tvirtą saugojimą senųjų įstatymų, papročių, įpročių ir visokių visuomenės gyvenimo smulkmenų.