Vilniaus vyskupija būtų metropolija. Tokiems Vytauto planams stojo skersai kelio lenkai. Jų Gniezno metropolijai priklausė Vilniaus vyskupija, o Lvovo ar kivyskupas, kuris jau turėjo savo valdžioj Vladimiro vyskupiją, galėjo dar tikėtis gauti ir Žemaičius, nes jis, kaip Konstancijos susirinkimo įgaliotinis, prisidėjo prie Žemaičių vyskupijos įkū rimo.
Jų\nGniezno metropolijai priklausė Vilniaus vyskupija, o Lvovo ar\nkivyskupas, kuris jau turėjo savo valdžioj Vladimiro vyskupiją,\ngalėjo dar tikėtis gauti ir Žemaičius, nes jis, kaip Konstancijos\nsusirinkimo įgaliotinis, prisidėjo prie Žemaičių vyskupijos įkū\nrimo. Be to, Vytauto noras atimti iš jo Vladimiro vyskupiją\nbuvo sujungtas su ginču dėl Volynijos žemių, kur ta vyskupija\nbuvo įkurta.
Dar\n1392 m. pavasarį niekas negalėjo įspėti tokio Jogailos pasikei\ntimo politikoj, nes dar tų pačių metų bal. 16 d. išdavė Lvove pri\nvilegiją, kuri taip pat, kaip ir N. Korčino aktas, stojo skersai\nkelio Vytauto siekimams Lietuvoj, ypač buvo aiškiai atkreipta\nprieš jo pretenzijas į Lucką^1 ).
Poznanė dar anksčiau už Krokuvą - 1253 metais, Sandomiras - vėliau, 1286 metais, o Liublinas Vladislavo Lo ketkos laikais -1317 metais, ėmė tvarkytis pagal vokiečių miestų teises. Panašiai ir Varšuva, įkurta 1251 metais, o Lvovas po jos - 1280 metais, pastatydintas Leono, Darnios iš Haličo sūnaus. Išsi laisvinę nuo nepakeliamos kašteliono valdžios, Lenkijos mies tai, sykiu su teutonų teise suvieniję atleidimą nuo įvairių duok lių ir krašto teisės prievolių, savo pačių teisėtvarką ir atskirą miesto valdymą, jau buvo galingi ir reikšmingi vietinės civili zacijos požiūriu.
Vy tautas priėmė Jogailą, kaip V y ta u to dosniai ap- dera priimti karalių, o po ke- d o v a n o ja m a s lių dienų pastarojo viešnagės padovanojo skubančiam Kro kuvon į karalienės laidotuves valdovui, be gausybės kitų dovanų, dvidešimt tūkstančių čekiškųjų markių, šimtą grynakraujų žirgų, keturias dešimtis iš sabalo kailio siūtų drabužių ir šimtą persiškųjų apsiaustų, iš siuvinėtų aukso siūlais. S k ita i n io k o ja R usią Tuo metu sugrįžo iš baž nytinio suvažiavimo pasiun tiniai, taip sutvarkę reikalus, kaip norėjo karalius, be to, parsivežu laišką, kuriuo Lvovo arkivyskupui ir Vil niaus vyskupui patikėta uždavinys įsteigti Žemaičių vys kupystę. Vis dėlto šį reikalą teko atidėti, nes dėl kry žiuočių, kaip rašo kai kurie metraštininkai, atsirado vi sai netikėtų ir didelių kliūčių.
Kadangi jo didieji priešai buvo susirišę su Prancūzija, tai jis pats tuojau užmezgė ryšius su Austrų Habsburgais ir iš jų šeimos net vedė žmoną. Kartu su jo viešpatavimu Lenkijoje prasidėjo sunkus ka- ras su Turkais, kuriems pasidavė ir kazokų hetmonas Doro- šenko. Lenkams, netvarkingai kariaujantiems, karas labai ne- sisekė: turkai užėmė stipriausią Podolės tvirtovę Kameniecą ir veržėsi į Lvovo apylinkes.
Tais pačiais metais Lietuvos žemę ištiko baisus ba das, ir paplito žmonėse prancūziškos ligos4 0 . Paskui, sekančių metų vasarą bei rudenį4 I, atėjo Moldavijos vaivada Steponas, o su juo — turkų sultono didysis pa ša, vardu Malkočas 4 2 , vedinas daugeliu žmonių, ir ka riavo po Lenkijos žemę, Kamenecu pradedant, ir ligi Lvovo, ir net ligi Tamovo, už dešimties mylių nuo Kro kuvos 4 3 . Sugrįžo, padarę Lenkijos žemei daug žalos.