Lietuvos istorijos žinių lobynas
grupe
8 teiginiai9 įrašai1 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Ilgiausiai išsilaikė savo srityje Slucko kunigaikščiai, kurie betgi XVI amž. gale išmirė, ir jų žemės su paskutine jų giminės dukteria atiteko galingiausiajai to meto ponų šeimai, būtent Radviloms.
Patikrinti teiginiai
Po Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties kalvinistinei reformacijai vadovavo jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis.
Kalvinizmas vėliau pradėjo nykti, tačiau išliko iki šių dienų. Apie Biržus gyvenantys evangelikai reformatai yra tiesiogi- niai kalvinistinės reformacijos, kuriai po Radvilos Juodojo mirties vado- vavo jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis, palikuonys. Reformacija tapo nauju lenkėjimo postūmiu.
Mikalojus Radvila Juodasis 1553 m. Brastoje įkūrė spaustuvę.
Lietuvoje (Brastoje) dar vieną spaustuvę 1553 m. įkūrė Mikalojus Ra- dvila Juodasis. Tai reformacijos nulemtas įvykis. Po dešimtmečio čia pa- sirodė įspūdingas leidybos kūrinys – „Brastos Biblija“. Vėliau Radvila Juo- dasis įkūrė spaustuvę ir Nesvyžiuje (1562), o 1569 m. su Radvilomis ėmė konkuruoti ir Chodkevičiai: jie įsteigė spaustuvę Zabluduve ir priglobė pirmąjį Maskvos spaustuvininką Ivaną Fiodorovą, nulėmusį stačiatikišką jos pobūdį. Prasidėjus kontrreformacijai į knygų spausdinimą įsitraukė katalikai – Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Ra- dvila-Našlaitėlis, grįžęs į katalikybę, Brastos spaustuvę 1575 m. perkėlė į Vilnių ir atidavė besikuriančiam jėzuitų universitetui.
Vienas iš Radvilų 1615 m. laiške rašė, kad Lietuvoje reikia vartoti lenkų kalbą.
Benneto veikalo „Viešpaties dešinės galybė“, 1674)\n\n2 skyrius • L E N K I J O S I R L I E T U V O S VA L S T Y B I Ų J U N G T U V Ė S\n75\nkų kalbos vaidmenį Lietuvos kultūroje apibendrino vienas iš Radvilų savo \nlaiške, rašytame 1615 m.: „Nors lietuviu esu gimęs ir lietuviu teks man \nmirti, tačiau turime vartoti mūsų tėvynėje lenkų kalbą.“ Lenkų kalba pa-\nmažu įsigalėjo – 1697 m.
Augustas liepė nutiesti takelį iš pilies į Barboros Radvilaitės sodus ir pastatyti tiltuką per Vilnią.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Jaunatviškai lengvabū\ndiškas, be to, iš mažumės\ntaip išauklėtas, kad mėgo\npuotauti, šokti ir visaip link-\n1545 m e ta i\nM iršta A u strijo s k u \nn ig a ik š ty tė\nE lžb ieta ,\nA u g u sto žm on a\n6 7 4\n\n## Puslapis 673\n\nsmintis su moterimis, pradėjo lankyti Barborą Radvi\nlaitę, Vilniaus kašteliono Jurgio dukrą ir Trakų vai\nvados Stanislovo Goštauto našlę. Nors Radvilų rūmai\nbuvo visai netoli karaliaus\nA u g u sta s sla p ta i ve-\npilies, Augustas, trokšdamas\nd a\nB arborą\nR a d vi-\nkada panorėjęs kuo trumpes-\nla itę\nniu keliu ten patekti, palie\npė nukloti iš pilies į Barboros\nsodus takelį ir tiltuką per Vilnios upę. Sklido viso\nkios kalbos ir apie Barborą, ir apie Augustą, gal ir\nneteisingos, bet nesakysi, kad visai be pagrindo.
Šalia aprašyto antspaudo buvo kitas antspaudas su skyde pavaizduotu Vyčiu po karūna ir apačioje esančiu Radvilų Trimitų herbu.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Rašy tas ant storo, lygaus ir gražaus skudurinio popieriaus; antspau das prispaustas prie paties popieriaus ir visiškai ryškus. Ratu einantis užrašas perskaitomas; kai dėl herbo įvedimo datos, atrodo, įtikėtina, kad tai buvo 1325 metais, taigi dar stabmel dystės laikais; todėl pasitvirtina mūsų spėjimas, kad tai milži nas Alcis laikui bėgant virto šventuoju Kristupu. Antrame ant spaude, prispaustame šalia šito, skyde yra Vytis po karūna; apačioje - Radvilų herbas Trimitai*.
Vorobjovo vertinimu, Radvilos kartu su Pacais ir Sapiegomis buvo vietiniai lietuvių didikai, suvaidinę žymų vaidmenį Vilniaus baroko plėtotėje.
Šaltinis: Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas (knyga, 1940 m.)
Lietuvos etmonui Mykolui Pacui išvijus Maskvos kariuomenę, prasideda dar puikesnis bažnyčių ūgis, kuris užtrunka daugiau kaip šimtmetį. Kalbėdami apie Vilniaus baroko charakterį, nepamirškime, kad šito stiliaus plėtotėje, be svetimšalių jėzuitų, žymų vaidmenį suvaidino vietiniai lietu vių didikai, kaip antai Pacai, Sapiega:, Radvilai, kurie nuo seno buvo svarbiausieji Vilniaus architektūros įkvėpėjai. Ir iš viso, nagrinėjant pra eities meną, niekuomet nereikia išleisti iš akių didžiulės užsakovų reikšmės: daugelis jų, būdami šviesūs, humanistiškai išsilavinę žmonės, gerai nusi maną apie meno plonybes ir reiklūs skonio atžvilgiu, meno kūrinių cha rakteriui turėdavo ne menkesnę įtaką, kaip pačių architektorių bei deko ratorių temperamentas ir meninė mąstysena; pastarieji, kaip ir kituose to meto Europos kraštuose, būdavo iš dalies svetimšaliai, iš dalies — iš jų prasimokę vietos meistrai.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Provenansas
| Vidinis šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 3 | 3 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 1 | 2 |
| Didieji medžiokliai Radvilos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: pareigūnai ir geriausi valdovo draugai | — | 1 | 1 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 1 | 1 |
| Vilniaus menas | — | 1 | 1 |
| Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) | — | 1 | 1 |