Tačiau bajorai – dvarininkai sudarė tik ¼ dalį vietos bajorų luomo, dauguma jų – mažažemiai ir bežemiai bajorai, kalbėję daugiausia lenkų kalba ir puoselėję buvusio valstybingumo atminimą ir tradicijas. Nuo Jekaterinos II laikų į vietinio valdymo grandį inkorporuotos ir savivaldos atskirų luomų lygmens institucijos – bajorų dvarininkų susirinkimai gubernijose ir apskrityse, atskirų miestų miestiečių luomų, arba subluomų, savivalda. Balińskio Vilniaus istorijoje luomas taip pat vartojamas aiškinant miestiečių socialinę padėtį: miestiečių luomas pristatomas kaip vėlai susiformavęs, silpnai įsitvirtinęs ir tik atskirais laikotarpiais įgijęs platesnes politines teises.
Vytautas šioje srity padarė tiek, kad suteikė tautos prekybai ir bendrai ekonomiškam inten syvesniam gyvenimui potencijos sudarydamas tam tikrą, iš tos visuomenės produktų cirkuliacijos gyvenantį, visuomenės luomą. Tai buvo žydai ir miestelėnų luomas. Žydai tais laikais visoje vakarų Europoje buvo žinomi kaip tinkamiausi žmonės visoms kredito operacijoms vesti.
Lietuva gi tuo atžvilgiu nebuvo labai laiminga. Vytautas šioje srity padarė tiek, kad suteikė tautos prekybai ir bendrai ekonomiškam inten syvesniam gyvenimui potencijos sudarydamas tam tikrą, iš tos visuomenės produktų cirkuliacijos gyvenantį, visuomenės luomą. Tai buvo žydai ir miestelėnų luomas.
L I E T U V O S I S T O R I J A 100 Nuo Jekaterinos II laikų į vietinio valdymo grandį inkorporuotos ir savivaldos atskirų luomų lygmens institucijos – bajorų dvarininkų susirin- kimai gubernijose ir apskrityse, atskirų miestų miestiečių luomų, arba su- bluomų, savivalda. Tai nesavarankiškos vietinės valdžios šakos, prižiūrimos vietos administracijos, atlikusios iš esmės pagalbines funkcijas. Apskrities bajorų susirinkimas rinko kai kuriuos už viešąją tvarką atsakingus parei- gūnus, žemutinės teismų grandies teisėjus.
L I E T U V O S I S T O R I J A 100 Nuo Jekaterinos II laikų į vietinio valdymo grandį inkorporuotos ir savivaldos atskirų luomų lygmens institucijos – bajorų dvarininkų susirin- kimai gubernijose ir apskrityse, atskirų miestų miestiečių luomų, arba su- bluomų, savivalda. Tai nesavarankiškos vietinės valdžios šakos, prižiūrimos vietos administracijos, atlikusios iš esmės pagalbines funkcijas. Apskrities bajorų susirinkimas rinko kai kuriuos už viešąją tvarką atsakingus parei- gūnus, žemutinės teismų grandies teisėjus.
Dėl tokio prakeikimo ir Dievo pyk\nčio nieko kito nebijok, tik laikinos čia, o paskui amžinos pra\nžūties, nuo kurios malonėk, Viešpatie Dieve, apsaugoti ir \nmalonėk abiejose šiose valstybėse įtvirtinti tai, ką jose per \nmus padarei, malonėk abi šias tautas, vienybėje amžinai su\njungtas tikros meilės, saugoti. Paskui kai kas nors, Dievo \nApvaizda, po mūsų į mūsų sostą įžengs ir taps įpėdiniu, \ntaip pat ir visų abiejų valstybių luomų tarybų prašome, kad \nnetrukdytų ir, priešingai, padėtų padalinti mūsų turtus že\nmiau aprašytu papročiu, be gaišaties, delsimo, pokštų, išsi\nsukinėjimų, vengimo, prasimanymų, nuoširdžiai, ištikimai, \nrimtai šiai mūsų valiai pritardami ir ją pildydami, jos pildy\nmui padėdami, kaip įpareigojame ir įgaliojome, tegu atme\nna tikėjimą, garbę, sąžinę, kad kiekvienam geram žmogui, \no ypač krikščioniui, privalu įvykdyti valią to, kieno keitėjas \narba sprendimo vykdytojas būtų; dėl to, jeigu kiti luomai \ngali tai uždėti savo palikuonims ir vykdytojams, kad jų va\nlią pildytų, tuo labiau mums, kaip valdovui, kuriam Vieš\npats Dievas malonėjo patikėti žmonių valdymo teises ir ku\nris esame laisvas nuo teisių, o vis tiek ir išlaisvinti veikiame \npagal teises, o mūsų valstybės bendros teisės ir papročiai \nskelbia tai, kad kiekvienas gali kam tik nori savo turtus tęs-\n---- • -•\n336\n\n## Puslapis 353\n\nIV KNYGA\ntamentu ar kokiu kitu užrašymu duoti, dovanoti, suteikti, \npripažinti, tą taip pat leidžia krikščioniškoji teisė.
Pagaliau dar pastebėtina, kad Vytauto laikais Lietuvos ba\njorija ne tik išėjo į viešąjį gyvenimą, kaip nauja socialė jėga, ji\ndar įgijo naujų savybių. Ji gavo europeiško nobiliteto pažymius\n— herbus ir nuo tų laikų palengva įgijo luomo savygarbos, at\nsiskyrė nuo kitos visuomenės, iš visuomenės sluogsnio virto\nluomu.\nŽinoma mes negalime patikėti Dlugošu, kad iki 1413 met.
Radvila užsistojo juos, prašydamas karaliaus šiuos muitus atidėti iki būsimo sei mo, ir karalius sutiko. Tačiau Torunės seime, kilus ginčams su Gdansku ir kitiems nesutarimams, jokių rinkliavų nusta tyti nė nemanyta, ir karalius, ne dėl to, kad būtų engęs jam pavaldžius žmones ar norėjęs suvaržyti kurio nors luomo teises bei privilegijas, bet iškilus netikėtiems krašto reika lams, visų pirma dėl Livonijos ir Lietuvos sienų gynybos, norėdamas, kad pirkliai iš nemažų savo prekybos pajamų ką nors kraštui paskirtų, kas jiems su kaupu sugrįš iš užsie nio prekybos, bet nebūtų rizikuojama sienų saugumu, įsakė tuojau pat rinkti muitus. Dėl Vilniaus Batoras pareikalavo iš vaivados Radvilos, kad šis neprieštaraudamas savo auto ritetu paakintų visus mokėti nustatytus muitus, o iš Vilniaus miestiečių, be to, dar išreikalautų Czopowe i Szosowe mokes čius*.