Tačiau bajorai – dvarininkai sudarė tik ¼ dalį vietos bajorų luomo, dauguma jų – mažažemiai ir bežemiai bajorai, kalbėję daugiausia lenkų kalba ir puoselėję buvusio valstybingumo atminimą ir tradicijas. Nuo Jekaterinos II laikų į vietinio valdymo grandį inkorporuotos ir savivaldos atskirų luomų lygmens institucijos – bajorų dvarininkų susirinkimai gubernijose ir apskrityse, atskirų miestų miestiečių luomų, arba subluomų, savivalda. Balińskio Vilniaus istorijoje luomas taip pat vartojamas aiškinant miestiečių socialinę padėtį: miestiečių luomas pristatomas kaip vėlai susiformavęs, silpnai įsitvirtinęs ir tik atskirais laikotarpiais įgijęs platesnes politines teises.
Vytautas šioje srity padarė tiek, kad suteikė tautos prekybai ir bendrai ekonomiškam intensyvesniam gyvenimui potencijos sudarydamas tam tikrą, iš tos visuomenės produktų cirkuliacijos gyvenantį, visuomenės luomą. Tai buvo žydai ir miestelėnų luomas. Žydai tais laikais visoje vakarų Europoje buvo žinomi kaip tinkamiausi žmonės visoms kredito operacijoms vesti.
Lietuva gi tuo atžvilgiu nebuvo labai laiminga. Vytautas šioje srity padarė tiek, kad suteikė tautos prekybai ir bendrai ekonomiškam intensyvesniam gyvenimui potencijos sudarydamas tam tikrą, iš tos visuomenės produktų cirkuliacijos gyvenantį, visuomenės luomą. Tai buvo žydai ir miestelėnų luomas.
L I E T U V O S I S T O R I J A 100 Nuo Jekaterinos II laikų į vietinio valdymo grandį inkorporuotos ir savivaldos atskirų luomų lygmens institucijos – bajorų dvarininkų susirinkimai gubernijose ir apskrityse, atskirų miestų miestiečių luomų, arba subluomų, savivalda. Tai nesavarankiškos vietinės valdžios šakos, prižiūrimos vietos administracijos, atlikusios iš esmės pagalbines funkcijas. Apskrities bajorų susirinkimas rinko kai kuriuos už viešąją tvarką atsakingus pareigūnus, žemutinės teismų grandies teisėjus.
L I E T U V O S I S T O R I J A 100 Nuo Jekaterinos II laikų į vietinio valdymo grandį inkorporuotos ir savivaldos atskirų luomų lygmens institucijos – bajorų dvarininkų susirinkimai gubernijose ir apskrityse, atskirų miestų miestiečių luomų, arba subluomų, savivalda. Tai nesavarankiškos vietinės valdžios šakos, prižiūrimos vietos administracijos, atlikusios iš esmės pagalbines funkcijas. Apskrities bajorų susirinkimas rinko kai kuriuos už viešąją tvarką atsakingus pareigūnus, žemutinės teismų grandies teisėjus.
Dėl tokio prakeikimo ir Dievo pykčio nieko kito nebijok, tik laikinos čia, o paskui amžinos pražūties, nuo kurios malonėk, Viešpatie Dieve, apsaugoti ir malonėk abiejose šiose valstybėse įtvirtinti tai, ką jose per mus padarei, malonėk abi šias tautas, vienybėje amžinai sujungtas tikros meilės, saugoti. Paskui kai kas nors, Dievo Apvaizda, po mūsų į mūsų sostą įžengs ir taps įpėdiniu, taip pat ir visų abiejų valstybių luomų tarybų prašome, kad netrukdytų ir, priešingai, padėtų padalinti mūsų turtus žemiau aprašytu papročiu, be gaišaties, delsimo, pokštų, išsisukinėjimų, vengimo, prasimanymų, nuoširdžiai, ištikimai, rimtai šiai mūsų valiai pritardami ir ją pildydami, jos pildymui padėdami, kaip įpareigojame ir įgaliojome, tegu atmena tikėjimą, garbę, sąžinę, kad kiekvienam geram žmogui, o ypač krikščioniui, privalu įvykdyti valią to, kieno keitėjas arba sprendimo vykdytojas būtų; dėl to, jeigu kiti luomai gali tai uždėti savo palikuonims ir vykdytojams, kad jų valią pildytų, tuo labiau mums, kaip valdovui, kuriam Viešpats Dievas malonėjo patikėti žmonių valdymo teises ir kuris esame laisvas nuo teisių, o vis tiek ir išlaisvinti veikiame pagal teises, o mūsų valstybės bendros teisės ir papročiai skelbia tai, kad kiekvienas gali kam tik nori savo turtus tęs- ---- • -• 336 ## Puslapis 353 IV KNYGA tamentu ar kokiu kitu užrašymu duoti, dovanoti, suteikti, pripažinti, tą taip pat leidžia krikščioniškoji teisė.
Pagaliau dar pastebėtina, kad Vytauto laikais Lietuvos bajorija ne tik išėjo į viešąjį gyvenimą, kaip nauja socialė jėga, ji dar įgijo naujų savybių. Ji gavo europeiško nobiliteto pažymius — herbus ir nuo tų laikų palengva įgijo luomo savygarbos, atsiskyrė nuo kitos visuomenės, iš visuomenės sluogsnio virto luomu. Žinoma mes negalime patikėti Dlugošu, kad iki 1413 met.
Radvila užsistojo juos, prašydamas karaliaus šiuos muitus atidėti iki būsimo seimo, ir karalius sutiko. Tačiau Torunės seime, kilus ginčams su Gdansku ir kitiems nesutarimams, jokių rinkliavų nustatyti nė nemanyta, ir karalius, ne dėl to, kad būtų engęs jam pavaldžius žmones ar norėjęs suvaržyti kurio nors luomo teises bei privilegijas, bet iškilus netikėtiems krašto reikalams, visų pirma dėl Livonijos ir Lietuvos sienų gynybos, norėdamas, kad pirkliai iš nemažų savo prekybos pajamų ką nors kraštui paskirtų, kas jiems su kaupu sugrįš iš užsienio prekybos, bet nebūtų rizikuojama sienų saugumu, įsakė tuojau pat rinkti muitus. Dėl Vilniaus Batoras pareikalavo iš vaivados Radvilos, kad šis neprieštaraudamas savo autoritetu paakintų visus mokėti nustatytus muitus, o iš Vilniaus miestiečių, be to, dar išreikalautų Czopowe i Szosowe mokesčius*.
Į Korčino seimą Vytautas iš pradžių nusiuntė Vilniaus vaivadą Goštautą bei Lietuvos maršalą Rumbaudą. Luomų susirinkime jie trumpai, bet aiškiai išdėstė valdovo reikalavimus. Vytautas, Vytauto pasiuntinybė kaip laisvos tautos laisvas valdovas, o ne dėl to, kad žiūri vien savo reikalų, taip ryžtingai reikalaująs, kad karalius bei karalystės luomai pritartų jo vainikavimui.