Didysis magistras šiame įraše žymi Kryžiuočių ordino vyriausiąjį vadovą. Ankstesniame šaltinyje jis rodomas kaip ordino valdžios centras su taryba, o šiame šaltinyje matomas ir tiesiog mūšio sprendimus priimantis karo vadas, konkretizuotas Ulricho fon Jungingeno asmeniu.
Tačiau Vytautas ir Jogaila pasiekė savo strateginį tikslą — vokie- čių karinė mašina buvo sutriuškinta. Žuvo pats didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas, beveik visa likusi Ordino va- dovybė, apie 200 Ordino riterių (trečioji dalis prūsiškųjų kryžiuočių) ir tūkstan- čiai eilinių kryžeivių bei samdinių. Nors Kryžiuočių ordinas nenustojo gyvuoti, bet jam buvo suduotas stiprus smūgis.
Matydamas, kad mūšio sėkmė krypsta ne\njo naudai, didysis magistras į mūšį metė\nrezervą. Kryžiuočiai mėgino apeiti lenkų\n\n64 ŽALGIRIO (GRIUNVALDO) MŪŠIS 1410 m.
Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą,\ndidžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos. Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne\ntik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos,\nKryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą\nprieš Lietuvą.\n Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų\nfeodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.
22\nMiechovita, Strijkovskis \nir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakyda\nmi, esą žygio vadovavimas buvo pa\nvestas Konradui Valenrodui, kurį \njau tuo metu vadina didžiuoju ma\ngistru, kai Konradas Valenrodas \n1382 metais, sekmadienį prieš Šv. \nMykolą paskirtas Ordino didžiuoju \nmaršalu, 1387 metais per Apreiški\nmo Marijai šventę tapo didžiuoju \nkomtūru arba arkikomtūru, 1390 \nrugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro \nKonrado Ciolnerio fon Rotenšteino \nmirties, - ir didžiojo magistro vieti\nninku, iki pat kapitulos suvažiavi\nmo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrink\ntas didž. magistru; mirė 1393 m. \nliepos 25 d.
**Ordino valstybės santvarka.** Savo organizaciją ordinas at- sinešė jau gatavą, susidariusią dar Palestinoje. Jo priešaky sto- vėjo didysis magistras _(Hochmeister)_ su taryba.
130 ## Puslapis 147 Il KNYGA vanoriais daugelį vokiečių riterių būrių, kurie, susirinkę Ka raliaučiuje, prie riterių garbės puotos stalų40, valiodavo už miršti apie sunkumus ir nesėkmes, patirtas per praėjusių me tų žygį. Pasitikėjimas tokia didžiule Ordino kariuomenės galybe buvo taip visus pakerėjęs, jog ir didysis magistras, ir jo svita, dar žygiui neprasidėjus, Lietuvą jau manė esant nukariautą. Tačiau netrukus Karaliaučiuje prasidėję anglų vaidai su škotais, Vilhelmo Douglo, įžymaus škoto, žuvu sio dvikovoje, mirtis, vėlei škotų nesutarimai su prancū zais - tai vis bloga lemiantys ženklai, kurie net didįjį ma gistrą privertė baigti karo puotą, kariuomenei dar nepasiekus pagonių šalies sienų. Toji armija kartu su į pa galbą atėjusiais Vytauto pulkais sudarė aniems laikams milži nišką ginkluotų žmonių minią - 46 00041. 1392 metų rugsėjo pirmąją didysis magistras su visomis pajėgomis sustojo prie šais Kauną ir ten, kaip buvo žadėta, suruošė atidėtas iškilmes, jau tokias prašmatnias ir prabangias, kokių prie jokio magist ro niekas nebuvo matęs. Tų anuomet garsių vaišių parengi mas ir žygio išlaidos, pasak kai kurių metraštininkų, siekė maž ne penkiskart po šimtą tūkstančių prūsiškų grive'nų42. Skubinai persikėlus per Nemuną, kryžiuočių kariuomenė prie Strėvos upės išsiskyrė į du didelius dalinius. Pirmasis, kurį sudarė vien svetimšaliai riteriai, vadovaujami didžio jo magistro, nužygiavo Trakų link, bet tą miestą radę Skir gailos sudegintą, pasuko atgalios ir susijungė su kitu dali niu, kuris, vadovaujamas Vytauto ir Ordino maršalo, 40 kus darbus gaudavo vietą prie stalo Viduramžiais Vokietijoje prieš kiek- ir būdavo pagerbiamas, vieną karo žygį riteriai, susiruošę į 41 kovą, kariautojus, prisijungusius Schütz Chroń.