Zigmantas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot aptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių už­ mačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat pasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinė- jo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp bro­ lių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su karūna pas Vytautą. Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasie­ kė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįsta­ mas karaliaus titulas, atėmė.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Lenkijos bajorai, pasipiktinę tokiu akiplėšišku Švitri­\ngailos elgesiu, susirinkę Varkoje, nusprendė pirmiausia ofi­\ncialiai nusiųsti pas jį pasiuntinius, kurie pareikalautų išlais­\nvinti karalių, o jeigu tai nieko neduotų, - surengti žygį į \nLietuvą susirinkus ties Kijanų kaimu prie Viepšo4. Čia ener­\ngingai reiškėsi popiežius Martynas V. Jis net imperatorių Zig­\nmantą paragino rūpintis Jogailos išlaisvinimu ir pats asme­\nniškai savo autoritetu didžiai prie to prisidėjo5.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Nors iš kailio nėrėsi imperatorius Zigmantas ir di- Jurgis Lengvenaitis (vert. past.). 21 Id., p. 127. Slapt. archiv. 22 Praėjusiais metais aplankę Pabaiską, įsitikinome, kad žmonėse dar gyvi prisiminimai apie šioje vietoje vyku­ sį garsų mūšį ir apie ten žuvusį kaž­ kokį priešų kunigaikštį ar riterį. Kai kurie gyventojai, kad gimtosioms apylinkėms suteiktų daugiau soli­ dumo, dargi įrodinėja, neišmanyda­ mi istorijos, kad anuomet ties Pa­ baisku galvą padėjęs čekų karalius Vaclovas ir pan. Pabaisko vietovė kalvota, tačiau atvira, o ten, kur da­ bar iškilusi nauja mūrinė bažnyčia, netgi gana graži. Žemė derlinga, Viktorijos upelis, nors mažas, bet vertas gražaus vardo. Pabaiskas yra parapijos kaimas, priklausantis vie­ tiniam klebonui ir nutolęs nuo iš Vil­ niaus į Ukmergę einančio pašto trak­ to į kairę per 2 varstus, per pusę mylios už Kščeniškių. I šios knygos priede spausdiname Pabaisko kle­ bonijos fundaciją. 220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nu­ trūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užma­ čios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilga­ laikė taika.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Paskutinieji šio didžio valdovo viešpatavimo \nmetai buvo apnuodyti atkaklių pastangų siekti Lietuvai \nkarūnos. Imperatorius Zigmantas, įsibaiminęs dėl tokio aiš­\nkaus Jogailos valstybės stiprėjimo, be to, svarbiausiu to meto \npolitikos tikslu laikydamas visų krikščioniškųjų kraštų su­\nvienijimą turkams atremti, nusprendė imtis bet ko, kad \ntik sukiršintų Jogailą su Vytautu ir Lietuvą nuo Lenkijos\nTimofiejewicz i Bojar cztoby posłał \nswoich Bojar k Wiłowtu i udariłby \nczołom za Pskowicz: i biasze tohda ie- \nmu brań s Kniazem Juriiem o Welikom \nKniażenii, no obacze o wsem tom ne- \nbreh ureczesia, i na zimu prisła W el.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

5 [apie gotų genties kilmę ir \nkaro žygius]); yra ne kokios nors vie­\nnos tautos nomen gentile [giminės \nvardas], bet toks įvairių tautų sam­\nbūrio nomen sociale [bendruomenės \nvardas], koks yra frankų pavadini­\nmas.\n2\nApie Lietuvos ir Žemaitijos tapatu­\nmą ir apie tą jos dalijimą į aukštuti­\nnę ir žemutinę sužinome iš kuo pa­\ntikimiausio šaltinio, iš didžiojo \nkunigaikščio Vytauto 1420 metais \nRomos imperatoriui Zigmantui ra- \nšvto laiško: Terra Samaytarum, - pa-\n14\n\n## Puslapis 31\n\nI KNYGA\nVisame tame plote, nuo senų senovės apaugusiame girio­\nmis, palei gausių upių, versmių, ežerų krantus, stovėjo var­\nganos medžioklių trobelės.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Nors Vytautas ėmėsi visų priemonių, kurios, jo galva, buvo reikalingos išsaugoti su Zigmantu ir Vaclovu sudarytam susitarimui, tačiau visos jo pastangos nuėjo niekais. Zigmantas, iš pat pradžių pasisakęs negalįs ne­ paisyti kryžiuočių reikalų, vėliau pareiškė, jog niekada nebūsiąs palankus lenkams, jeigu šie pradėsią karą su kryžiuočiais. Po to jis visokiais būdais (netgi žadėdamas karališkąjį vainiką Lietuvai) kurstė Vytautą atsiskirti su visomis Lietuvai priklausančiomis žemėmis nuo Len­ kijos.