Tačiau 1323–1324 m. Gedimino krikšto akcija nepavyko dėl žemaičių ir stačiatikių dvariškių pasipriešinimo. Valdovo dvariškiai stačiatikiai, rašto išmokę stačiatikių vienuolynuose, kūrė valdovo raštinę. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pagrįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.
Vilniaus „rusėnų pusėje“ jau Gedimino laikais stovėjo cerkvės: stačiatikės visų pirma buvo kai kurios didžiųjų Lietuvos kunigaikščių žmonos, tačiau stačiatikių būta ir valdovo dvare – Algirdas toleravo stačiatikybę, jei tai neprieštaravo jo, kaip valdovo, interesams. Valdovo dvariškiai stačiatikiai, rašto išmokę stačiatikių vienuolynuo- se, kūrė valdovo raštinę. Vienuolynuose rašoma bulgarų kilmės slavų bažnytine kalba, o LDK raštinėje pradėjo formuotis rusėnų kalba.
Pagal liberum veto teisę bajoriškojo parlamento – Seimo sprendimai turėjo būti priimami vienu balsu, o tai ypač kontrastavo su Vakarų Europos absoliutistinėmis santvarkomis ir trukdė stiprinti bei centralizuoti valstybę. Antra vertus, tokia, moderniuoju žvilgsniu atrodanti anachronistiška, santvarka leido visuomenėje šalia katalikų egzistuoti įvairioms etnokonfesinėms bendri- joms: kalvinistams, liuteronams, stačiatikiams ir unitams, dar vėliau – iš Rusijos atsikeliantiems sentikiams, be to, nuo Vytauto laikų gyvuojan- L I E T U V O S I S T O R I J A 64 tiems karaimams, totoriams ir žydams. Civilizaciniam Lietuvos judėjimui barokine Europos „šalikele“ truk- dė milžiniški kaimynų smūgiai: valdant švedų kilmės Vazų dinastijai (1587–1668), Lietuvą ir Lenkiją ištiko „tvanas“ – Rusijos ir Švedijos in- vazija (1654–1667), o valdant Saksų dinastijai (1697–1763) Lietuva tapo Šiaurės karo (1700–1721) tarp Rusijos ir Švedijos kovų arena.
Nuo 1387 m. LDK yra katalikiška, kaip ir Lenkija, tačiau Lenkijoje apie 1500 m. buvo tik 2 skyrius • L E N K I J O S I R L I E T U V O S VA L S T Y B I Ų J U N G T U V Ė S 71 trys stačiatikių vyskupijos, o LDK – šešios, ir visos jos buvo pavaldžios tai pačiai metropolijai Kijeve, o metropolitas reziduodavo ne tik Kijeve, bet ir Naugarduke bei Vilniuje. Taigi Lenkijos stačiatikiai buvo valdomi iš LDK, kurios stačiatikių svoris nulėmė, kad bent jau bažnytinės unijos įgyvendini- mo klausimu LDK, o ne Lenkija buvo aktualiausia erdvė.
Todėl 1413 m. Vy- tautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. 1418 m. Vytautas siunčia į Konstancą jau minėtą G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pa- grįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.
Katalikams buvo uždraustos mišrios su stačiatikiais vedybos ir, kad jas išlygintų, įsakyta nekatalikiškai pusei pri imti katalikybę. Šiaip stačiatikių neversta būti katalikais, tik jiems nesuteikta jokių teisių ir privilegijų. Tas sulaikė stačia tikybės plitimą ir jos vietoje į rytus plito katalikų tikėjimas.
Lietuvių kalba raštijos tradicijų nebuvo sukūrusi, o stačiatikiai valdiniai jau turėjo kelių šimtmečių bažnytinę rašto tradiciją nuo Kijevo Rusios laikų.
Lietuvių kalba raštijos tradicijų nebuvo sukūrusi, o stačiatikiai valdiniai jau turėjo kelių šimtmečių bažnytinę rašto tradiciją nuo Kijevo Rusios laikų. LDK stačiatikių vienuo- lynuose rašyta bulgarų kilmės slavų bažnytine kalba, o LDK raštinėje pra- dėjo formuotis rašto tradicija, kuri skyrėsi nuo minėtos bažnytinės kalbos. Aiškiai ją skyrė amžininkai.