Mykolas Glinskis išsiuntė žvalgybinį husarų būrį, kuris užklupo nedidelį totorių padalinį. Mykolas Glinskis po mūšio rugpjūčio 12 d. triumfuodamas grįžo į Vilnių. Mykolas Glinskis jaunystėje mokėsi karybos Italijoje, tarnavo imperatoriaus Frydricho dvare ir Lietuvoje formavo husarų dalinius.
Totoriai sučiupo pono Zaberezinskio raštininką Koptį ir, nukirtę jam galvą, nešiojo pasityčiojimui pasmeigę ant ieties. Kunigaikš tis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuo mene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę.
Totoriai sučiupo pono Zaberezinskio raštininką Koptį ir, nukirtę jam galvą, nešiojo pasityčiojimui pasmeigę ant ieties. Kunigaikš tis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuo mene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę.
Dešiniojo sparno kariuomenė paskubėjusi \npirmoji įveikė perėją ir atsidūrė už upės. Totoriai ma\ntė, kad lietuviai ne visi kartu keliasi per upę, patys \nnarsiausieji iš jų tarpo puolė lietuvius ir daugelį iš to \ndešiniojo sparno nukovė ir vos jų nesumušė. O tada \nkunigaikštis Mykolas atskubėjo su kairiuoju sparnu ir, \nperėjęs per upę, smogė visiems totorių pulkams ir per\nskėlė juos į dvi dalis.
Tuo metu popiežiaus \nlegatas Pisonas, pasiųstas iš Romos sutaikyti Žygiman\ntą su Vasilijumi, sustojo Vilniuje, ketindamas netrukus \nleistis į Maskvą, kur jo diena iš dienos laukė. Dėda\nmasis jo žygūnu, lenkų bajoras Trepka, mokėjęs italų \nbei vengrų kalbas, išvyko kelionėn, pasižadėjęs akis į \nakį pranešti Glinskiui karaliaus valią. Pakelėje suimtas\nir siaubingai kankinamas, jis \nP u ik u s ištv e r m ė s p a - \nnieko nepasakė ir neišdavė \nv y z d y s \nkaraliaus jam patikėtos pas\nlapties.
Tuo \ntarpu kitas žygūnas elgėsi perdėm neatsargiai: iš jo \natimtas karaliaus laiškas Glinskiui viską maskvėnams \natskleidė. Vasilijus įsakė surakinti Glinskį grandinėmis \nir išvežti iš stovyklos. Jį nugabeno į Viazmą, kur vy\nriausiasis karo vadas, mesdamas jam po kojomis gran\ndines, teisme tarė: „Mykolai, tu gerai žinai, kiek gera \ntau padarė didysis kunigaikštis, kol buvai jam ištiki\nmas.
Kur kas geriau karybos meną išmanė totorių kilmės Mykolas Glinskis. Savo jaunys- tės metais jis karybos pagrindų išmoko Italijoje - krašte, kur tuo metu vyko svar- biausi Europos karai. Paskui keletą metų tarnavo vokiečių imperatoriaus Frydricho il dvare ir turėjo gausybę progų daly- vauti karinėse operacijose prieš fryzus, prieš Ispanijos musulmonus ir kt. Grįžęs į gimtuosius kraštus, jis ėmėsi kavalerijos reformos: 1501 m. su diplomatine misija apsilankęs Vengrijoje, iš ten jis atsinešė rei- kiamą pavyzdį ir ėmėsi Lietuvoje formuoti rytietiškais ginklais ginkluotus ir kovoms su turkais ypač tinkančius samdytos kava- lerijos dalinius - husarus. Glinskis neblo- gai išmanė ir antikos karybos autoritetus, iš kurių tais laikais mokėsi naujovėms atviri Europos šalių valdovai ir jų geriausi karvedžiai.
Tada Glinskis davė komandą puolimui ir nuaidėjus trimitų garsams LDK kariuomenė pakilo į ataką. Pirmoji upę forsavo dešinioji kolona, kuri turėjo užkirsti pagrindinį totorių at- sitraukimo kelią. Įkalnėn judančią lietu- vių koloną totorių pagrindinėms pajėgoms pavyko sustabdyti. Apsupti lietuviai iš visų jėgų gynėsi nuo juos apspitusių totorių. Tuo metu Glinskis metė atakon kairiąją koloną, kuri pralaužė nestiprią priešais ją stovėju- sių totorių užtvarą. Su šia kolona Glinskis, padarydamas 700 m lankstą, apėjo lietu- vių dešiniąją koloną spaudusius totorius iš kairės ir visu ypu įsirėžė į jų dešinįjį flangą.
Tuo tarpu Glinskis suvo-\nT ia g išk a s\nM y k o lo\nkė, jog visos jo viltys bergž-\nG lin sk io g a la s\ndžios ir tuščios, nes Vasili\njus, žodžiu pažadėjęs jam ati\nduoti Smolenską ir šitaip atsilyginti už paramą, nė\nnesirengė to daryti. Atsimindamas, kokia sėkmė jį\nanksčiau lydėjusi, jis bodėjosi dabartine padėtimi, kai\nniekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų bar\nbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų. Kiek\nvieną dieną krūtinę plėšė be paliovos stiprėjantis tė\nvynės ilgesys ir didėjo viltis, jog karalius gali viską\natleisti. Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką ka\nraliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas\ništikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, ku\nria atnešęs tėvynei tiek skausmo.
Iš dalies priešą sumušęs, iš dalies išvaikęs, Kiška, di\ndžiuodamasis savo žygiu ir gausiu grobiu, bet nenorė\ndamas, kad jam išeitų taip, kaip atsitiko Ostrogiškiui \nprie Vedrošos, tai yra vengdamas traukti atviromis vie\ntomis ir bėgančiam priešui rodyti, kokia maža jo ka\nriauna, nuvedė visus savo \nM a sk v o s \nk u n ig a ik š- \nvyrus atgal pas karalių. Va\nžis \nV a siliju s \npra šo \nsilijus, Maskvos kunigaikštis, \nta ik o s \nišgąsdintas \nšitokios \nnesėk\nmės, o labiausiai Viazmos, \nMožaisko, Belajos, Riazanės ir Rževo apylinkių nunio\nkojimo, bematant primiršo buvusį narsumą. Neilgai \ntrukus pasiuntęs tarpininką, jis pareiškė karaliui norįs \nsu juo sudaryti taiką ir dėl to galįs atsiųsti didesnių \nįgaliojimų turinčius legatus, jeigu karalius sutinkąs \ndaugiau nebelieti krikščionių kraujo.