Santrauka
Jis vyriausiais kariuomenės vadais paskyrė LDK etmoną Stanislovą Kišką ir savo favorita, dvaro maršalką, kunigaikštį Mykolą Glinskį, o pats grįžo į Vilnių. Kur kas geriau karybos meną išmanė totorių kilmės Mykolas Glinskis. Tuo pat metu Glinskis išsiuntė žvalgybinį husarų būrį, kuriam pavyko užklupti nedidelį totorių padalinį.
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 Mykolas Glinskis išsiuntė žvalgybinį husarų būrį, kuris užklupo nedidelį totorių padalinį. |
| t-002 Mykolas Glinskis po mūšio rugpjūčio 12 d. triumfuodamas grįžo į Vilnių. |
| t-003 Mykolas Glinskis jaunystėje mokėsi karybos Italijoje, tarnavo imperatoriaus Frydricho dvare ir Lietuvoje formavo husarų dalinius. |
| t-004 Po Aleksandro mirties lietuviai bijojo vežti jo palaikus į Krokuvą dėl pavojingos Mykolo Glinskio puikybės. |
| t-005 Mykolas Glinskis vedė į kovą su priešais paskubomis surinktus 10 000 bajorų, kareivių ir ginkluotų žmonių. |
| t-006 Mykolas Glinskis davė komandą puolimui, po kurios LDK kariuomenė pakilo į ataką. |
| t-007 Mykolas Glinskis kartu su Stanislovu Kiška buvo paskirtas vienu vyriausiųjų kariuomenės vadų. |
| t-008 1506 m. rugpjūtį Mykolas Glinskis vedė apie 10 000 bajorų, kareivių ir ginkluotų žmonių į kovą su Krymo ordos kariais ties Klecku. |
| t-009 Didžioji dauguma Smolensko žemės bajorų atvirai linko į Mykolą Glinskį. |
| t-010 Mykolas Glinskis visą naktį drąsino maskvėnų vadus, žadėdamas lengvą pergalę prieš menkas karaliaus pajėgas. |
| t-011 Pagal sutarties sąlygas Mykolas Glinskis turėjo likti Maskvos kunigaikštystėje kaip tremtinys be vilties sugrįžti. |
| t-012 Vasilijus manė, kad Mykolas Glinskis galėtų padėti maskvėnams užimti pilį, kurios pats Vasilijus neįstengė paimti. |
| t-013 Mykolas Glinskis gailėjosi savo veiksmų ir per giminaitį laišku paprašė karaliaus atleidimo. |
| t-014 Vasilijus įsakė surakinti Mykolą Glinskį grandinėmis ir išvežti iš stovyklos į Viazmą. |
| t-015 Vasilijus grąžino Mykolui Glinskiui laisvę ir pagarbą, o vėliau paskyrė jį savo mažamečio sūnaus globėju. |
| t-016 Ovčina apkaltino Mykolą Glinskį antru mėginimu bėgti į Lietuvą, pasmerkė jį mirti ir įkalino apakintą. |
| t-017 Mykolas Glinskis bodėjosi dabartine padėtimi, kai niekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų barbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų. |
| t-018 Ir didikai, matydami, kad etmonas labai serga ir kad be jo kariuomenėje nebus jokios tvarkos, nutarė ir pa vedė tą sykį etmono pareigas kunigaikščiui Mykolui Glinskiui ir teikėsi būti visi jam paklusnūs. |
| t-019 Kunigaikš tis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuo mene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę. |
| t-020 O tada kunigaikštis Mykolas atskubėjo su kairiuoju sparnu ir, perėjęs per upę, smogė visiems totorių pulkams ir per skėlė juos į dvi dalis. |
| t-021 Kunigaikštis Mykolas Glinskis ir Lietuvos kariuomenė tą dieną pasiliko prie lavonų, vi są dieną jodinėdami ir vaikydamiesi aplink Ceprą ir už Cepros, paėmė arba nukovė daugybą totorių, sugrįžo į kariuomenės stovyklą prie Klecko, vesdamiesi su sa vimi daug. |