Santrauka
Taip tad buvo, kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinastija — Jogailos palikuonys, kurių teisės sostams buvo pripažįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo). Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas, Zigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio,.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-007 Nuo Gediminaičių dinastijos išmirimo (1572) « abiejų tautų » (« obojga narodów ») politinė istorija vystėsi bendroje respublikoje (« rzeczpospolita »). | c-001 | |
| t-008 Kiti Gediminaičiai savo žemėse priklausė nuo didžiojo kunigaikščio valios. | c-002 | |
| t-009 Gediminaičiai buvo pasidaliję tarp pagonybės ir graikų krikšto. | c-003 | |
| t-010 Kiti Gediminaičiai buvo aprūpinti valdomis Turovo-Pinsko kunigaikštijoje, Podolėje, Zaslavlyje ir Volinijoje. | c-004 | |
| t-011 Iš lietuvių tautos buvo kilusi ir valdančioji Gediminaičių šeima. | c-005 | |
| t-012 Galima tik spėt: arba Vytautas manė atsikratyti Lenkija su visa jos unija, ėmus valdyti kitai, ne Gedimino dinastijai; arba dar labiau norėjo sustiprinti savo tei ses globoti Lenkiją? | c-006 | |
| t-013 Vienos tų kunigaikštijų buvo valdomos rusų kilmės kunigaikščių (Riurikaičių), kitos Gediminaičių ir pagaliau keletą smulkių kunigaikštijėlių valdė įvairūs lietuvių kilmės kunigaikš čiai, kurių giminių pradžia nyksta amžių glūdumose. | c-007 | |
| t-014 Daugumas Gediminaičių dėl to pasirodė jam nepaklusnūs pa čioje valdymo pradžioje. | c-008 | |
| t-015 Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly ir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik štijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ). | c-009 | |
| t-016 XIII a. pabaigoje į Lietuvos istoriją įžengė lietuvių kilmės valdovų Gediminaičių dinastija. | c-010 | |
| t-017 Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gediminas (valdęs 1316–1341 m.). | c-011 | |
| t-018 Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su Lietuvos istorijos laikotarpiu, istorinėje tautos sąmonėje laikomu šlovingiausiu. | c-012 | |
| t-019 Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono ir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai vesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių dinastija. | c-013 | |
| t-020 Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijų palikuonys perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos monarchijoms ir nuo to mes jaučiamės smagiau. | c-014 | |
| t-022 Kai Gediminaičiai buvo išsi dalinę tarp pagonybės ir graikų krikšto, bereikėjo tik didžiojo kunigaikščio žingsnio, kuriuo butų turėję pasekti lietuvių kilmin gieji ir visa tauta. | c-016 | |
| t-023 Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas, Zigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio, abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus valdovus, kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skirtingų kraštų galėjo. | c-017 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Nuo Gediminaičių dinastijos išmirimo (1572) « abiejų tautų » (« obojga narodów ») politinė istorija vystėsi bendroje respublikoje (« rzeczpospolita »).
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Bet buvo ir dideliai varganų bei sunkių bendrų momentų (karai su švedais, karai su Maskva, kazokų maiš tai). Nuo Gediminaičių dinastijos išmirimo (1572) « abiejų tautų » (« obojga narodów ») politinė istorija vystėsi bendroje respublikoje (« rzeczpospolita »). Jos svarbiausias ir pavojingiausias kaimynas pasidarė didysis Maskvos kunigaikštis Jonas IV-sis, jau 1547 m. priėmęs caro titulą.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kiti Gediminaičiai savo žemėse priklausė nuo didžiojo kunigaikščio valios.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
(^1) PSRL, 18, 93 p.
(^248) n skyrius: valstybės iškilimas kiti Gediminaičiai savo žemėse priklausė nuo didžiojo kunigaikščio valios. Anot Lietuvos Metraščio, Algirdas ir Kęstutis susitarė, jog ateityje bendromis jėgomis įsigytos žemės turės būti pasidalintos pusiau^2. Pagal tą susitarimą Kęstutis buvo Algirdo padėjėjas.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Gediminaičiai buvo pasidaliję tarp pagonybės ir graikų krikšto.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
1387 m. žygis buvo nuostabus, prisimenant, kaip po Kęstučio mirties ant peilio ašmens vartėsi klausimas, ar Lietuva galutinai neapsispręs už stačiatikių tikėjimą. Kai Gediminaičiai buvo išsi dalinę tarp pagonybės ir graikų krikšto, bereikėjo tik didžiojo kunigaikščio žingsnio, kuriuo butų turėję pasekti lietuvių kilmin gieji ir visa tauta. Bet nuolat kabantis vokiečių ordino pavojus per visą XIV amžių buvo buvęs akstinas vesti derybas ir kokiu nors būdu priimti priešo išpažįstamą, t. y. vokiškąjį tikėjimą.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kiti Gediminaičiai buvo aprūpinti valdomis Turovo-Pinsko kunigaikštijoje, Podolėje, Zaslavlyje ir Volinijoje.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Dalimis buvo aprūpinti ir visi kiti Gediminaičiai. Senojoje Turovo — Pinsko kunigaikštijoje, arba Polesėje sėdėjo Algirdo brolio Narimanto sūnus. O Podolėje įsigyveno kito Gediminaičio — Karijoto vaikai. Netoliese nuo ten, būtent, Zaslavlyje (tarp Volinijos ir Podolės) valdė Jaunučio sūnus. Po kietų kovų su Lenkija, Volinijoje (Lucke) išsilaikė senas Gediminaitis Liubartas.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Iš lietuvių tautos buvo kilusi ir valdančioji Gediminaičių šeima.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Iš lietuvių tautos buvo kilusi ir valdančioji Gediminaičių šeima. Įvairiais var dais besivadinančios rytinių slavų kiltys, iš kurių susiformavo vėliau gudų ir ukrainiečių tautos, buvo užimtos ir pajungtos Lietuvos valstybei didžiųjų Vilniaus kunigaikščių (Gedimino, Algirdo). Ypač (^15) Žr. aukščiau 136-137 p.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Galima tik spėt: arba Vytautas manė atsikratyti Lenkija su visa jos unija, ėmus valdyti kitai, ne Gedimino dinastijai; arba dar labiau norėjo sustiprinti savo tei ses globoti Lenkiją?
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Šį sumanymą, kaip sako Prochaska, smarkiai rėmęs ir Vytautas; jis priėmė jauną Fridri ką savo dvare ir jį vaišino. Kuriuo tikslu buvo rodomas toks pa lankumas šiam naujam kandidatui į lenkų karalius ir į Lietuvos siuzerenus, sunku pasakyti. Galima tik spėt: arba Vytautas manė atsikratyti Lenkija su visa jos unija, ėmus valdyti kitai, ne Gedimino dinastijai; arba dar labiau norėjo sustiprinti savo tei ses globoti Lenkiją?
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vienos tų kunigaikštijų buvo valdomos rusų kilmės kunigaikščių (Riurikaičių), kitos Gediminaičių ir pagaliau keletą smulkių kunigaikštijėlių valdė įvairūs lietuvių kilmės kunigaikš čiai, kurių giminių pradžia nyksta amžių glūdumose.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Vienos tų kunigaikštijų buvo valdomos rusų kilmės kunigaikščių (Riurikaičių), kitos Gediminaičių ir pagaliau keletą smulkių kunigaikštijėlių valdė įvairūs lietuvių kilmės kunigaikš čiai, kurių giminių pradžia nyksta amžių glūdumose. Visų tų kunigaikščių priklausomybė didžiajam kunigaikščiui buvo nedi delė.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Daugumas Gediminaičių dėl to pasirodė jam nepaklusnūs pa čioje valdymo pradžioje.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Daugumas Gediminaičių dėl to pasirodė jam nepaklusnūs pa čioje valdymo pradžioje. Bet Vytautas su jais nedarė ilgų ce remonijų. Pritariamas Jogailos, jis pirmiausia atėmė valdomą Sievero žemę iš Dimitro Kaributo, vėliau suvaldė nepaklusnų Podolijos kunigaikštį Karijoto sūnų Teodorą, Volynijos kunigaik štį Liubarto sūnų Teodorą, Kijevo kunigaikštį Algirdo sūnų Vla dimirą ir pagaliau kelis kartus turėjo ramdyti (net laikyti kalė jime) neramųjį Jogailos brolį Švitrigailą^2 ).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly ir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik štijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ).
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Tuo būdu Vytautas panaikino stipriąsias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Sievero, Naugardėlio, Kijevo, Volynijos ir Podolijos kunigaikštijas. Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly ir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik štijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: XIII a. pabaigoje į Lietuvos istoriją įžengė lietuvių kilmės valdovų Gediminaičių dinastija.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Gediminaičių dinastijos iškilimas XIII a. pabaigoje minimi dar šie Lietuvos didieji kunigaikš- čiai: Butigeidis, po jo – šio brolis Butvydas, dar vėliau – Butvydo sūnus Vytenis. Tai buvo naujas reiškinys Lietuvos istorijoje – sostą paveldi tos pačios giminės žmonės – broliai arba sūnūs. Taigi susiformavo sosto
L I E T U V O S I S T O R I J A 32 paveldėjimo principas, o Viduramžiais tai buvo vienas iš svarbiausių valstybės stabilumo požymių. Mat besigviešiantys sosto jau turės pagrįsti savo teises, giminystę arba priklausomybę valdovų dinastijai. XIII a. pa- baigoje į Lietuvos istoriją įžengė garsiausia lietuvių kilmės valdovų – Ge- diminaičių dinastija.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gediminas (valdęs 1316–1341 m.).
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gedimi- nas (valdęs 1316–1341 m.). Gediminas nebuvo pirmas šios dinastijos atsto- vas, tačiau būtent jis istoriniu vaidmeniu užgožė savo pirmtakus.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su Lietuvos istorijos laikotarpiu, istorinėje tautos sąmonėje laikomu šlovingiausiu.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su Lietuvos istorijos laiko- tarpiu, istorinėje tautos sąmonėje laikomu šlovingiausiu. Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių. PAGONIŲ VALSTYBĖ.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono ir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai vesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių dinastija.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono ir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai vesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių dinastija. Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių nacijos“ ponų sluoksnį.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijų palikuonys perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos monarchijoms ir nuo to mes jaučiamės smagiau.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijų palikuonys perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos monarchijoms ir nuo to mes jaučiamės smagiau. Davėme ir daug garsių šeimų, aristokratų, o Amerikai ir Europai – darbščių angliakasių, statybi- ninkų, audėjų, auklių, inžinierių.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kiti Gediminaičiai savo žemėse priklausė nuo didžiojo kunigaikščio valios.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
**
(^248) n skyrius: valstybės iškilimas kiti Gediminaičiai savo žemėse priklausė nuo didžiojo kunigaikščio valios. Anot Lietuvos Metraščio, Algirdas ir Kęstutis susitarė, jog ateityje bendromis jėgomis įsigytos žemės turės būti pasidalintos pusiau^2.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kai Gediminaičiai buvo išsi dalinę tarp pagonybės ir graikų krikšto, bereikėjo tik didžiojo kunigaikščio žingsnio, kuriuo butų turėję pasekti lietuvių kilmin gieji ir visa tauta.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Kai Gediminaičiai buvo išsi dalinę tarp pagonybės ir graikų krikšto, bereikėjo tik didžiojo kunigaikščio žingsnio, kuriuo butų turėję pasekti lietuvių kilmin gieji ir visa tauta. Bet nuolat kabantis vokiečių ordino pavojus per visą XIV amžių buvo buvęs akstinas vesti derybas ir kokiu nors būdu priimti priešo išpažįstamą, t.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas, Zigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio, abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus valdovus, kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skirtingų kraštų galėjo.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas, Zigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio, abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val- dovus, kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir- tingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |