Taip tad buvo, kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinastija — Jogailos palikuonys, kurių teisės sostams buvo pripažįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo). Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas, Zigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio,.
Taip tad buvo, kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinastija — Jogailos palikuonys, kurių teisės sostams buvo pripažįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo).
Šį sumanymą, kaip sako Prochaska, smarkiai rėmęs ir Vytautas; jis priėmė jauną Fridri ką savo dvare ir jį vaišino. Kuriuo tikslu buvo rodomas toks pa lankumas šiam naujam kandidatui į lenkų karalius ir į Lietuvos siuzerenus, sunku pasakyti. Galima tik spėt: arba Vytautas manė atsikratyti Lenkija su visa jos unija, ėmus valdyti kitai, ne Gedimino dinastijai; arba dar labiau norėjo sustiprinti savo tei ses globoti Lenkiją?
Šį sumanymą, kaip sako\nProchaska, smarkiai rėmęs ir Vytautas; jis priėmė jauną Fridri\nką savo dvare ir jį vaišino. Kuriuo tikslu buvo rodomas toks pa\nlankumas šiam naujam kandidatui į lenkų karalius ir į Lietuvos\nsiuzerenus, sunku pasakyti. Galima tik spėt: arba Vytautas\nmanė atsikratyti Lenkija su visa jos unija, ėmus valdyti kitai, ne\nGedimino dinastijai; arba dar labiau norėjo sustiprinti savo tei\nses globoti Lenkiją?
Tuo būdu Vytautas panaikino stipriąsias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Sievero, Naugardėlio, Kijevo, Volynijos ir Podolijos kunigaikštijas. Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly ir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik štijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ).
Tuo būdu Vytautas panaikino stipriąsias Polocko, Vitebsko,\nSmolensko, Sievero, Naugardėlio, Kijevo, Volynijos ir Podolijos\nkunigaikštijas. Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly\nir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik\nštijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ).\nValdant sritis per savo vietininkus Vytautui laikyti jas sa\nvo žinioje buvo daug lengviau, nors sričių savarankiškumas ir\nnebuvo naikinamas. Didžiojo kunigaikščio valdžia tapo nepa\nlyginamai stipresnė, gavo daugiau medžiaginių išteklių palai\nkyti valstybės vidaus vienybei bei vienodumui.
Tuo būdu Vytautas panaikino stipriąsias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Sievero, Naugardėlio, Kijevo, Volynijos ir Podolijos kunigaikštijas. Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly ir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik štijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ).
Tuo būdu Vytautas panaikino stipriąsias Polocko, Vitebsko,\nSmolensko, Sievero, Naugardėlio, Kijevo, Volynijos ir Podolijos\nkunigaikštijas. Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly\nir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik\nštijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ).
Daugumas Gediminaičių dėl to pasirodė jam nepaklusnūs pa čioje valdymo pradžioje. Bet Vytautas su jais nedarė ilgų ce remonijų. Pritariamas Jogailos, jis pirmiausia atėmė valdomą Sievero žemę iš Dimitro Kaributo, vėliau suvaldė nepaklusnų Podolijos kunigaikštį Karijoto sūnų Teodorą, Volynijos kunigaik štį Liubarto sūnų Teodorą, Kijevo kunigaikštį Algirdo sūnų Vla dimirą ir pagaliau kelis kartus turėjo ramdyti (net laikyti kalė jime) neramųjį Jogailos brolį Švitrigailą^2 ).
Daugumas Gediminaičių dėl to pasirodė jam nepaklusnūs pa\nčioje valdymo pradžioje. Bet Vytautas su jais nedarė ilgų ce\nremonijų. Pritariamas Jogailos, jis pirmiausia atėmė valdomą\nSievero žemę iš Dimitro Kaributo, vėliau suvaldė nepaklusnų\nPodolijos kunigaikštį Karijoto sūnų Teodorą, Volynijos kunigaik\nštį Liubarto sūnų Teodorą, Kijevo kunigaikštį Algirdo sūnų Vla\ndimirą ir pagaliau kelis kartus turėjo ramdyti (net laikyti kalė\njime) neramųjį Jogailos brolį Švitrigailą^2 ).
Gediminaičių dinastijos iškilimas XIII a. pabaigoje minimi dar šie Lietuvos didieji kunigaikš- čiai: Butigeidis, po jo – šio brolis Butvydas, dar vėliau – Butvydo sūnus Vytenis. Tai buvo naujas reiškinys Lietuvos istorijoje – sostą paveldi tos pačios giminės žmonės – broliai arba sūnūs. Taigi susiformavo sosto L I E T U V O S I S T O R I J A 32 paveldėjimo principas, o Viduramžiais tai buvo vienas iš svarbiausių valstybės stabilumo požymių. Mat besigviešiantys sosto jau turės pagrįsti savo teises, giminystę arba priklausomybę valdovų dinastijai. XIII a. pa- baigoje į Lietuvos istoriją įžengė garsiausia lietuvių kilmės valdovų – Ge- diminaičių dinastija.
XIII a. pa-\nbaigoje į Lietuvos istoriją įžengė garsiausia lietuvių kilmės valdovų – Ge-\ndiminaičių dinastija. \nDinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gedimi-\nnas (valdęs 1316–1341 m.). Gediminas nebuvo pirmas šios dinastijos atsto-\nvas, tačiau būtent jis istoriniu vaidmeniu užgožė savo pirmtakus.
Tuo būdu,\nbe jokių sutarčių, tarp abiejų valstybių faktiškai buvo perso-\nnalinė unija.\n\nTaip tad buvo, kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinas-\ntija — Jogailos palikuonys, kurių teisės sostams buvo pripa-\nžįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėja-\nmojo įstatymo). Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas,\nZigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio,\nabi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val-\ndovus, kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir-\ntingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus.
Taip tad buvo, kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinas-\ntija — Jogailos palikuonys, kurių teisės sostams buvo pripa-\nžįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėja-\nmojo įstatymo). Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas,\nZigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio,\nabi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val-\ndovus, kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir-\ntingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus.\nTuo būdu abi valstybės galėjo nueiti visiškai skirtingais keliais.
