Tuojau prašyta žynių, kurie netoliese gyveno, at\nskleisti paslaptį. Tuo metu Lizdeika buvo vyriausiasis\nžynys, arba, tėvų kalba, Krivė Krivaitis. Jis, kitados\ndar kūdikis girioje erelio lizde arba, pasak kitų, lop\nšyje, ant medžio pakabintame, paties Vytenio medžio\njant surastas, jo paliepimu dievų tarnybai išauklėtas ir\niš mažens šventąsias tėvų paslaptis pažinęs, tuo metu\nbuvo laikomas geriausiu slėpiningų ženklų aiškintoju.
Straips nyje apie šventyklas skaitėme, kaip keitėsi vyriausiųjų žynių buveinių vietos Lietuvoje. Jokiuose istorijos šaltiniuose neiš liko vardų šių garsių žmonių, kurių būta Lietuvoje, išskyrus vienintelį Lizdeiką, gyvenusį Gedimino laikais, apie 1318 me tus patarusį įkurti Vilnių. Sako, kad jis paskutinis vyriausiasis žynys, kuris dar gyveno, kai buvo griaunama Vilniaus Perkū no šventykla; tai įvyko praėjus 69 metams po minėtosios da tos, todėl turėjo būti jau labai senas.
Strijkovskis, dėstydamas istoriją iki stabmeldystės žlugimo Lietuvoje, nuo lat mini vyriausiojo žynio pareigas ir paskutinį jų eilėje taria buvus Lizdeiką.
Iš istorikų Dusburgietis pirmasis užsimena prūsus turėjus\nvyriausiąjį žynį. Vėlesnieji kronikininkai nė kiek neabejoja šiuo\nautoriaus teiginiu; jo paties žodžius pacitavome. Strijkovskis,\ndėstydamas istoriją iki stabmeldystės žlugimo Lietuvoje, nuo\nlat mini vyriausiojo žynio pareigas ir paskutinį jų eilėje taria\nbuvus Lizdeiką.
2\nTas pats dviejų aukštų pastatas, la\nbai storo mūro sienomis, stovintis \nšalimais katedros bokšto, iki 1832 \nmetų priklausęs diecezijos konsisto\nrijai ir gyvenamas kunigų invalidų, \nminėtais metais, kaip ir daugelis ki\ntų mūrinių pastatų, supančių kated\nros aikštę, buvo nugriautas, kad bū\ntų atvira naujos tvirtovės nuokalnė.\n3\nDabartinė katedros varpinė, anot \nLietuvos kronikininkų ir vietos žmo\nnių padavimų, buvęs tas pats bokš\ntas, iš kurio Lizdeika ir jo pirmtakai \niškilmingai pasirodydavę Vilniaus \npagonims paskelbti blogos ar geros \npranašystės. Tačiau nėra patikimų\ntam įrodymu.