Vilnius

PDF 55

Lietuvos gotikinė architektūra perėmė pagrindinius šio stiliaus bruožus – aukštas erdves (Vilniaus Bernardinų bažnyčios centrinė nava) ir grakštumą (Vilniaus Šv. Onos bažnyčia). Tiesa, šias bažnyčias statė aukščiausios klasės meistrai iš užsienio.

PDF 226

Lucke^1 ). (^1) ) Dar prieš Lucko suvažiavimą, 1428 m., Vytauto karūnacijos klausimas buvo pakeltas paties Jogailos, kai jis buvo Vilniuj.

PDF 251

Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės įkūrimas^14. Sėkmingai medžiodamas kalne (Neries ir Vilnelės santakoje), Gediminas nukovęs taurą, o paskni Šventaragio slėnyje (kur vėliau pastatyta katedra) susapnavęs įdomų sapną, kurį tepajėgęs tik vyriausias žynys Lizdeika išaiškinti. Valdovo sapne girdėtas staugimas «geležinio vilko », «lyg jame butų staugę šimtas vilkų », reiškęs, jog toje vietoje busiąs pastatytas miestas, kuris pasieksiąs didelio garso.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Valdovo sapne girdėtas staugimas «geležinio vilko », «lyg jame butų staugę šimtas vilkų », reiškęs, jog toje vietoje busiąs pastatytas miestas, kuris pasieksiąs didelio garso. Geležinio vilko legenda, be abejo, primena Romos vilkę, kai jau lietuviai buvo įsisąmoninę apie savo kilmę iš romėnų. Nuo XIX amž. Vilniaus įkūrimo legenda taip įaugo į savo praeitį pamilusios tautos sąmonę, jog Vilniaus pradžia be «Taurakalnio » (Pilies kalno) medžioklės ir Gedimino « Geležinio vilko » sapno yra nebeįsivaizduojama.

PDF 301

Po Varšuvos seimo atvykęs į Vilnių, jis čia sušaukė vienų lietuvių seimą, kur padėkojęs jiems už uolų dalyvavimą kare, susitarė, kaip toliau veikti. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė (lietuviai dabar davė net 12.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Todėl karalius tuojau grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. Lenkai ir šitam seime nenorėjo duoti daugiau mokesčių, tačiau karaliui vis dėlto pasisekė juos palenkti. Po Varšuvos seimo atvykęs į Vilnių, jis čia sušaukė vienų lietuvių seimą, kur padėkojęs jiems už uolų dalyvavimą kare, susitarė, kaip toliau veikti.

PDF 305

Todėl kai 1578 m. Vilniaus jėzuitai per vysk. Protasevičių ir J. Radvilą paprašė jį leisti įkurti Vilniuje akademiją, Stp. Batoras labai mielai sutiko ir davė privilegijos raštą, kurį jis antrą kartą iškilmingai patvirtino atvykęs į Lietuvą (1579 m.). Netrukus akademijos įkūrimą patvirtino ir popiežius.

PDF 116

Vilniuje pastatyta ir „atstatyta“ (tose vietose, kur jos buvo iki XVII a.) apie dešimt cerkvių. Tuo norėta pademonstruoti, kad Šiaurės Vakarų krašto centras yra ne ką mažiau stačiatikiškas nei katalikiškas.

PDF 350

Todėl suprantama, kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti. Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. rusams užėmus Vilnių, gaisras jame siautė net 17 dienų).

PDF 350

Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. rusams užėmus Vilnių, gaisras jame siautė net 17 dienų). Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti, o jų valstiečiai išbėgioję.

PDF 204

Ši organizacija iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo turėjo atlikti nelegalios Lietuvos vyriausybės funkcijas, vadovauti pasipriešinimo judėjimui ir ginti Lietuvos suvereniteto teises šalies viduje ir užsienyje. Žemesnio rango jaunesnieji karininkai atsargos leitenanto Kazio Veverskio iniciatyva telkėsi slaptoje karinėje organizacijoje Lietuvos laisvės armija (LLA), įkurtoje 1941 m. Vilniuje.

PDF 251

Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės įkūrimas^14. Sėkmingai medžiodamas kalne (Neries ir Vilnelės santakoje), Gediminas nukovęs taurą, o paskni Šventaragio slėnyje (kur vėliau pastatyta katedra) susapnavęs įdomų sapną, kurį tepajėgęs tik vyriausias žynys Lizdeika išaiškinti.

PDF 78

Prieš metus įvykęs jų žygis leido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkėse - tikrajame LDK branduolyje, tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame krašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad sėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.

PDF 143

Tačiau lenkų kariškiai neskubėjo perduoti Vilniaus lietuviams ir pirmi į jį įžengė Raudonosios armijos kavalerijos korpusai, o Lietuvos kariuomenė – tik liepos 15-ąją jau padėjus parašus po sutartimi Maskvoje. Tad Vilnių Lietuvai perdavė ne lenkai, o bolševikai.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Kai lenkų daliniai, spaudžiami bolševikų, ėmė trauktis, konferencijoje Spa 1920 m. liepos 5–16 d. didžiosios valstybės nurodė Lenkijai grąžinti Vilnių Lietuvai ir Varšuva sutiko. Atsirado unikali galimybė atgauti sostinę Antantės padedamiems ir dar pritariant Lenkijai. Tačiau lenkų kariškiai neskubėjo perduoti Vilniaus lietuviams ir pirmi į jį įžengė Raudonosios armijos kavalerijos korpusai, o Lietuvos kariuomenė – tik liepos 15-ąją jau padėjus parašus po sutartimi Maskvoje.

PDF 102

Vykdant šią reformą, įkurta didžiulė Vilniaus švietimo apygarda, kurios valdžioje atsidūrė visos prie Rusijos prijungtos buvusios LLV žemės ir 9 mln. jų gyventojų. Šios apygardos centras – Vilniaus universitetas, 1803 m. reorganizuotas pagal populiariausią Europos universitetų modelį ir gavęs Imperatoriškojo universiteto statusą.

PDF 130

Toje teritorijoje gyveno lenkai, lietuviai, latviai ir baltarusiai. Dar nesusigaudę kur pateko, vokiečiai Vilniuje išplatino atsišaukimą, kuriame Vilnius buvo pavadintas „gražiausiu Lenkijos karalystės perlu“, tačiau, lietuviams užprotestavus, tuos atsišaukimus nudraskė. Vos už pusmečio vokiečiai jau gerai žinojo kur esą.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Kitas valstybės modeliavimo etapas prasidėjo, kai, karo veiksmams nusiaubus Lietuvos žemes, ji pateko į Vokietijos okupaciją – 1915 m. pavasarį vokiečiai be mūšio paėmė strategiškai svarbią Kauno tvirtovę, o rugsėjo 15-ąją įžengė į Vilnių – taip senoji Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritorija, per padalijimus tekusi Rusijai, atsidūrė Vokietijos ir Austrijos kariuomenių kontroliuojamoje zonoje. Toje teritorijoje gyveno lenkai, lietuviai, latviai ir baltarusiai. Dar nesusigaudę kur pateko, vokiečiai Vilniuje išplatino atsišaukimą, kuriame Vilnius buvo pavadintas „gražiausiu Lenkijos karalystės perlu“, tačiau, lietuviams užprotestavus, tuos atsišaukimus nudraskė.

PDF 74

Iš Ketverių metų seimo arba Didžiojo reformų seimo laikotarpio, 1933 m. vasarą prisirinkęs Vilniuje ir archyvinės medžiagos, Šapoka paskelbė keturias studijas (Senovė, 1936; LP, t. 1).

PDF 94

Rimtesnės kautynės vyko birželio 11 dieną prie Myro, tačiau birželio 14-ąją Vilnius buvo atiduotas be kovos. Liepos pabaigoje gynyba jau telkėsi prie Brastos, bet kaip tik tuo metu – liepos 24 dieną atėjo žinia iš Varšuvos apie Stanislovo Augusto kapituliaciją ir prisijungimą prie Targovicos konfederacijos.

PDF 126

Lygia greta Lietuvoje veikė ir lenkų bei lietuvių kultūrinės organizacijos. Kadangi universiteto Vilniuje atkurti nepavyko (nors tokios pastangos 1905 m. dėtos, beje, solidariai lietuvių ir lenkų intelektualų, susitarus, kad jame būtų dėstoma bent trimis kalbomis), įkurtos Lietuvių mokslo draugija, plėtojusi etninių lietuvių tautinį sąjūdį, ir Vilniaus mokslo bičiulių draugija, telkusi lenkiškai kalbančiuosius.

PDF 226

Tais laikais Vilnius pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų. Jame tada buvo pilna italų statybininkų ir mokslininkų humanistų.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

tuvą užėmus rusams, buvo visiškai nugriauti. Tada ir ponai prisistatė Vilniuje daugybę rūmų.

PDF 352

Miestuose, ypač Vilniuje, kur mišrai gyveno katalikai su protestantais, kildavo visokių nesusipratimų ir muštynių. Dažniausiai muštynių atsitikdavo švenčių metu, per procesijas, kada ypatingai vieni kitus gebėdavo įžeisti.

PDF 163

Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – juk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, kokias Europoje jie gavo gerokai vėliau. Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklausomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto paveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai.

PDF 201-202

Bet vis dėlto labai mažai buvo rūpintasi savo kultūros kėlimu. Jo laikais Lietuvoje atsirado daugiau pradžios mokyklų, Vilniuje buvo įsteigta net vidurinė mokykla, bet aukštesniosios mokyklos nebuvo.

PDF 120

Vilnius tuo metu turėjo 155 tūkst. gyventojų (prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau 200 tūkst.), Kaunas – daugiau kaip 70 tūkst. gyventojų.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Nors pastebimas lietuvių veržimasis į prekybą, verslą, gamybą, atskirose srityse pasiekimai dar nedideli – lietuvių pirklių būta tik 14, o žydų – 3 853. Vilnius tuo metu turėjo 155 tūkst. gyventojų (prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau 200 tūkst.), Kaunas – daugiau kaip 70 tūkst. gyventojų.

PDF 35

Tuo tarpu Vilniuje, dar stipri Jogailos partija ir visi Kęstučio priešai apie ją susispietę, pasinaudodami Vytauto iš miesto išvykimu, Jogailos vardu užėmė pilį.

PDF 28

Didžiojo kunigaikščio valdžią Vilniuje, kaip Kęstučio su Algirdu buvo sutarta, užėmė jo vyriausias sūnus Jogaila, Vytauto amžininkas. Jaunam Jogailai tapus didžiuoju kunigaikščiu, Kęstutis vis tiek, kaip ir pirmiau, stengėsi palaikyti gerus santykius su Vilniaus kunigaikščio dvaru ir važinėjo ten į didžiojo kunigaikščio tarybą.

PDF 72

Aleknos mirties vakuojančią visuotinės istorijos katedrą Teologijos-Filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, visą laiką dėstė Lietuvos istoriją, jos šaltinius ir jos istorinę geografiją. Jis tęsė tą darbą po pirmojo bolševikmečio pertraukos Filosofijos fakultete (Kaune) ir Ekonominių mokslų fakultete (Vilniuje) skaitė Lietuvos ūkio istoriją. 1933 m.

PDF 150

Vėliau Vilnių nuo rusų puolimo gynė gen. mjr. Jono Mejeno divizija, kurią sudarė 2-0ji ir 3-ioji Tautinės kavalerijos brigados, mjr. Jozefo Grabinskio Jėgerių batalionas, LDK kariuomenės artileristai prasidėjus sukilimui Vilniuje (2004 m. vykusi 1794 m. sukilimo kovų inscenizacija) du 4-ojo pėstininkų regimento kadriniai batalionai. Iš viso divizijoje buvo 876 péstininkai ir 591 raitelis (1467 kariai). Divizija turėjo 6 pabūklus, kurių dauguma buvo išdėstyta įtvirtinimuose Liepkalnyje. Vilniaus miesto įgulą sudarė nedideli 4-ojo ir 8-ojo pėstininkų regimentų ir raitelių atsarginiai padaliniai - apie 1000 karių, tik 420 turéjo šautuvus, taip pat 7 artilerijos pabūklus. Įguloje taip pat buvo Vilniaus pavieto (žemės gen. mjr. T. Korsako) milicijos batalionas ir keli eskadronai bei keletas kitų smulkesnių sukilėlių padalinių. Gynyboje dalyvavo apie 1500 ginkluotų Vilniaus gyventojų, iš kurių apie 500 turėjo šaunamuosius ginklus, likę buvo ginkluoti specialiai kovai perdarytais dalgiais ir nukaltomis ietimis. Iš viso liepos 19-20 dienomis Vilnių ir jo apylinkes gynė apie 4 tūkstančiai kovotojų su 13 artilerijos pabūklų. Trečiojoje kovų fazėje (rugpjūčio 11 d.) Vilniaus įgula buvo papildyta reguliariais daliniais ir išaugo maždaug iki 5 tūkstančių karių, tačiau Vilniaus gynėjų artilerija nebuvo papildyta.

PDF 14

Gedimino vyriausybės pastangų dėka 1323 m. spalio 2 d. Lietuva sudarė Vilniuje taikos sutartį su Livonijos vyskupais, Revelio žemės danų vietininku, Livonijos ordinu ir Ryga52.

PDF 96-97

Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1794 m. balandžio 16 d. Šiauliuose, sukilėlių vadu tapo Jokūbas Jasinskis. Sukilėliai balandį išvadavo iš rusų Vilnių ir Rotušės aikštėje paskelbė Lietuvos sukilimo aktą, kuriuo

PDF 28

Didžiojo kunigaikščio valdžią Vilniuje, kaip Kęstučio su Algirdu buvo sutarta, užėmė jo vyriausias sūnus Jogaila, Vytauto amžininkas. Jaunam Jogailai tapus didžiuoju kunigaikščiu, Kęstutis vis tiek, kaip ir pirmiau, stengėsi palaikyti gerus santykius su Vilniaus kunigaikščio dvaru ir važinėjo ten į didžiojo kunigaikščio tarybą.

PDF 33

Apie atvykėlius vienuolius jau Gedimino laikais byloja mįslingoji pranciškonų kankinių istorija, davusi pradžią vienai ilgaamžiškiausių Vilniaus legendų. Nuo XIV a. žinoma istorija apie dviejų pranciškonų nužudymą Vilniuje Gedimino valdymo pabaigoje, o XVI a. pradžioje jų palaidojimo vietoje statoma koplyčia (prie kurios vėliau įsikurs Bonifratrų vienuolynas).

PDF 33

Apie atvykėlius vienuolius jau Gedimino laikais byloja mįslingoji pranciškonų kankinių istorija, davusi pradžią vienai ilgaamžiškiausių Vilniaus legendų. Nuo XIV a. žinoma istorija apie dviejų pranciškonų nužudymą Vilniuje Gedimino valdymo pabaigoje, o XVI a. pradžioje jų palaidojimo vietoje statoma koplyčia (prie kurios vėliau įsikurs Bonifratrų vienuolynas).

PDF 295

Paties Jogailos įsakymu Vilniaus pilies papėdėje esančioje alkvietėje ir kitur aplink buvo sunaikinti aukų židiniai. Buvo liepta iškirsti šventais laikomus medžius ir giraites, išmušti namuose gerbiamus žalčius.

PDF 172

1391 m. liepos 22 d. Jogaila išdavė Skirgailai dokumentą, kad Vilniaus ir kitų miestų be jo žinios niekam neatiduos, net ir tikram savo broliui, ir kad Vilnių ir kitus miestus valdys tiesiog pats Jogaila ir jo palikuonys.

PDF 193

1919 m. balandžio pradžioje Lietuvos karinė vadovybė, sužinojusi apie telkiamas lenkų pajėgas, nutarė pulti Vilnių ir pirmiau nei lenkai jį užimti. Balandžio 3-8 d.

PDF 32

Reikšmingiausiu Gedimino politikos atspindžiu yra laikomi jo laiškai. Nors jie dažniausiai siejami tik su pirmu Vilniaus paminėjimu rašto šaltiniuose, kartu rodo, kad Gediminas kūrė nuoseklią Lietuvos europėjimo programą. Iš jų matyti labai platus (turint galvoje tarptautinę Lietuvos izoliaciją) Gedimino politinis akiratis.

PDF 266

Kol buvo gyvas Zigmantas II Senasis, niekas nedrįso Lietuvoje atvirai skelbti protestantizmo. 1538 m. Abraomas Kulvietis buvo atidaręs Vilniuje savo protestantiškąją mokyklą, tačiau veikiai buvo priverstas ją uždaręs pasišalinti. Bet Zigmanto Augusto laikais virto kitaip: tuomet protestantų buvo pilnas Vilnius; jų mokslas buvo skelbiamas net iš didžiojo kunigaikščio koplyčios.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

1538 m. Abraomas Kulvietis buvo atidaręs Vilniuje savo protestantiškąją mokyklą, tačiau veikiai buvo priverstas ją uždaręs pasišalinti.

PDF 190

1324 m. jis derėjosi su totoriais savo naujoje sostinėje Vilniuje. O jau kitais metais Uzbeko kunigaikščiai savo karo žygyje esą Gediminui pridarę daug pikta (mnogo zla) ir su daug belaisvių grįžę atgal (PSRL X, 189).

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Yra žinoma, kad Gediminas turėjo su Volgos totorių chanu Uzbeku rimtai skaitytis. 1324 m. jis derėjosi su totoriais savo naujoje sostinėje Vilniuje.

PDF 130

Dabar jau koordinuotoje akcijoje dalis lietuvių veikėjų deklaravo etnopolitinį lietuvių atskirumą ir kėlė Lietuvos statuso klausimą, Mažosios Lietuvos koziriu bandydami jį internacionalizuoti. Kitas valstybės modeliavimo etapas prasidėjo, kai, karo veiksmams nusiaubus Lietuvos žemes, ji pateko į Vokietijos okupaciją – 1915 m. pavasarį vokiečiai be mūšio paėmė strategiškai svarbią Kauno tvirtovę, o rugsėjo 15-ąją įžengė į Vilnių – taip senoji Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritorija, per padalijimus tekusi Rusijai, atsidūrė Vokietijos ir Austrijos kariuomenių kontroliuojamoje zonoje.

PDF 350

Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. rusams užėmus Vilnių, gaisras jame siautė net 17 dienų). Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti, o jų valstiečiai išbėgioję.

PDF 193

||: Rezalima: 02 di ian enkai nusprendė tuo pasinaudoti: surengti vieną pirmųjų \DVILISI Žo ių a A 4: 7a savo stambesnių puolamųjų operacijų ir užimti Vilnių. 1919 m. balandžio pradžioje Lietuvos karinė vadovybė, sužinojusi apie telkiamas lenkų pajėgas, nutarė pulti Vilnių ir pirmiau nei lenkai jį užimti.

PDF 42

1387 m. Jogaila atvyko į Vilnių krikštyti lietuvių. Kilmingieji bajorai krikštytis kviesti į Vilnių su šeimomis ir kiekvienas atskirai pašlakstytas vandeniu.

PDF 316

Nors 1392 m. dokumentuose niekur nepaminėta, bet Vytautas tada turėjo gauti ir Vilnių^24.

PDF 251

Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės įkūrimas^14. Sėkmingai medžiodamas kalne (Neries ir Vilnelės santakoje), Gediminas nukovęs taurą, o paskni Šventaragio slėnyje (kur vėliau pastatyta katedra) susapnavęs įdomų sapną, kurį tepajėgęs tik vyriausias žynys Lizdeika išaiškinti. Valdovo sapne girdėtas staugimas «geležinio vilko », «lyg jame butų staugę šimtas vilkų », reiškęs, jog toje vietoje busiąs pastatytas miestas, kuris pasieksiąs didelio garso.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Valdovo sapne girdėtas staugimas «geležinio vilko », «lyg jame butų staugę šimtas vilkų », reiškęs, jog toje vietoje busiąs pastatytas miestas, kuris pasieksiąs didelio garso. Geležinio vilko legenda, be abejo, primena Romos vilkę, kai jau lietuviai buvo įsisąmoninę apie savo kilmę iš romėnų. Nuo XIX amž. Vilniaus įkūrimo legenda taip įaugo į savo praeitį pamilusios tautos sąmonę, jog Vilniaus pradžia be «Taurakalnio » (Pilies kalno) medžioklės ir Gedimino « Geležinio vilko » sapno yra nebeįsivaizduojama.

PDF 177

Pagrindinė priešo vora slinko iš Vilniaus pro Trakus, | | Aukštadvarį ir pasiekė Jiezną. Į rinktinę buvo priimami tik tie savanoriai, kurie turėjo bent | | šiek tiek pakenčiamus batus.

PDF 17

Taigi Abiejų Tautų Respublika: • aprūpino Vakarus (per Gdanską į Amsterdamą) javais, • sukūrė Vakarams tuomet beveik nežinomą religinės tolerancijos ir bajoriškosios demokratijos tradiciją, • Vilnius XVI–XVIII a. tapo vienintele stovinčia ant dviejų pasaulių ribos Europos sostine, kurioje sugyveno dešimt konfesijų, o žydų pasauliui tai buvo Vilniaus Gaono miestas ir „Šiaurės Jeruzalė“, • iškėlė plačiausios poveikio erdvės ir vieną seniausių Vidurio Europoje Vilniaus universitetą, turintį savitas misionierių, kankinių ir šventųjų, poetų, retorikų ir logikų tradicijas, • išpuoselėjo europiniu mastu reikšmingą Vilniaus baroko architektūros mokyklą, • sukūrė teisinę tradiciją, kuri XVI a.

PDF 207

Pirmiausia jos tėvas pareikalavo, kad ji liktų pravoslavė; su ja į Vilnių buvo pasiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dvasininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t.t.

PDF 106

1832 m. nutarta uždaryti Vilniaus universitetą, – anot uždarymo iniciatorių, „Lietuvos laisvamanybės lizdą“. Tiesa, tuomet dviejų šio universiteto fakultetų bazėje buvo įsteigtos dvi atskiros, Rusijos vidaus reikalų ministerijai pavaldžios aukštosios mokyklos: Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija ir Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija.

PDF 254

Juos į savo rankas perėmė paskutinieji du pasilikę pagonys, žymiausieji Gedimino sūnūs, būtent: Algirdas ir Kęstutis. Susitaręs su broliu, Kęstutis 1344-1345 m. žiemą užėmė Vilnių, o patį Jaunutį suėmė.

PDF 301

Po Varšuvos seimo atvykęs į Vilnių, jis čia sušaukė vienų lietuvių seimą, kur padėkojęs jiems už uolų dalyvavimą kare, susitarė, kaip toliau veikti. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė (lietuviai dabar davė net 12.

PDF 78-79

Kai Krymo totorių antpuoliai ėmė | | pasiekti Vilniaus apylinkes, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 m. Gardine išleista privilegija nurodė statyti a i miesto gynybinę mūro sieną ## Puslapis 79 Nuo 1466 m.

PDF 144

Nors 1920 m. spalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį susitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietuvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Želigovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos (Litwa środkowa) sudarymą.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Lenkijos valia vykusiuose rinkimuose gen. Liucijano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) užimtoje teritorijoje, vadinamoje „Vidurinė Lietuva“ su Vilniumi, balsuota taip, kad ji taptų Lenkijos dalimi. Savo ruožtu lietuviai buvo apsisprendę kurti Lietuvos valstybę etniniais pagrindais, nebepretendavo į „Minsko Lietuvą“, tačiau neįsivaizdavo savo valstybės be istorinės sostinės Vilniaus. Be to, moderniosios Lietuvos valstybės kūrėjai pretendavo į Mažosios Lietuvos žemes. Tiesa, Versalio taikos konferencija (1919) nuo Vokietijos atskyrė tik dalį Mažosios Lietuvos – Klaipėdos kraštą, tačiau jo neatidavė Lietuvai. Beje, ne visi klaipėdiškiai lietuvininkai norėjo jungtis prie Lietuvos ir siekė „laisvojo miesto“ statuso (panašaus į Dancigo (dabar Gdanskas)).