Vilnius

PDF 78-79

Kai Krymo totorių antpuoliai ėmė\n\n| | pasiekti Vilniaus apylinkes, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tenkinda-\n\nmas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 m. Gardine išleista privilegija nurodė statyti\n\na i miesto gynybinę mūro sieną\n\n## Puslapis 79\n\nNuo 1466 m.

PDF 144

Nors 1920 m. \nspalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį \nsusitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietu-\nvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Že-\nligovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos \n(Litwa środkowa) sudarymą.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Lenkijos valia vykusiuose rinkimuose gen. Liucijano \nŽeligovskio (Lucjan Żeligowski) užimtoje teritorijoje, vadinamoje „Vi-\ndurinė Lietuva“ su Vilniumi, balsuota taip, kad ji taptų Lenkijos dalimi. \nSavo ruožtu lietuviai buvo apsisprendę kurti Lietuvos valstybę etniniais \npagrindais, nebepretendavo į „Minsko Lietuvą“, tačiau neįsivaizdavo savo \nvalstybės be istorinės sostinės Vilniaus. Be to, moderniosios Lietuvos \nvalstybės kūrėjai pretendavo į Mažosios Lietuvos žemes. Tiesa, Versalio \ntaikos konferencija (1919) nuo Vokietijos atskyrė tik dalį Mažosios Lietu-\nvos – Klaipėdos kraštą, tačiau jo neatidavė Lietuvai. Beje, ne visi klaipė-\ndiškiai lietuvininkai norėjo jungtis prie Lietuvos ir siekė „laisvojo miesto“ \nstatuso (panašaus į Dancigo (dabar Gdanskas)).

PDF 19

Petro iš Dusburgo kronikos nuorašas buvo ir Livonijoje, Roneburgo (Raunos, Cėsių rj.)\npilies bažnyčioje. Jį ten XVI a. II-ojoje pusėje rado etmonas Jonas Chodkevičius, kuris\nperdavė kroniką Vilniaus vaitui Augustinui Rotundui (mirusiam 1582 m.).

PDF 21

1323\t\nGediminas perkelia Lietuvos sostinę iš Trakų į Vilnių. \n1385\t\nKrėvos sutartis.

PDF 217-218

– atvykėliai iš SSRS. Rusų tautybės gyventojams keltis į \nnaujuosius LSSR pramonės miestus kliudė psichologinis barjeras: vienas \ndalykas keltis gyventi į Rygą, Taliną, Vilnių, kur vyravo sava, rusakalbė \naplinka („svoji“), visai kas kita – važiuoti į niekada negirdėtus miestelius, \nkur vyresnieji net nekalba rusiškai. Nors sovietmečiu daug rusakalbių apsi-\ngyveno Vilniuje, Klaipėdoje ir Sniečkuje (dabar Visaginas), suindustrintoje\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n218\nLietuvoje, kur buvo ypač išplėtotas pramoninis žemės ūkis, 1990 m.

PDF 140

Etmonas, pama-\ntęs, kad jo kariuomenė supama,\nir kad respublikonai jau užėmė\ngurguolę, nusprendė trauktis į\nVilnių. Kartu su juo pasitraukė\niždininkas B. P. Sapiega ir marša-\nlas A. P. Sapiega bei totorių vėliavos.

PDF 54

Tuoj pat po krikšto LDK šalia jau veikusių stačiatikių vysku-\npijų buvo suformuotos keturios katalikų vyskupijos (Vilniaus, Žemaičių, \nLucko ir Kijevo), steigėsi vienuolijos. Iki XVI a. vidurio susikūrė sep-\ntynios vienuolijos (žymiausios – pranciškonų ir bernardinų), turinčios \n18 vienuolynų – keturi įsikūrė Vilniuje, po du Kaune ir Gardine.

PDF 139-140

Pasitarimai vyko, teikta ir pasiūlymų, tačiau visus \nVilnius 1916 m. – lietuvių ir lenkų disputo epicentras. \nJ. Bulhako nuotrauka\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n140\njuos lenkų delegacija atmetė – nesutarta dėl Vilniaus ir kam turi priklau-\nsyti visa Rytų Lietuva. Lietuviai motyvavo, kad tai yra jų istorinė terito-\nrija, lenkai aiškino, kad Vilnijos gyventojai daugiausia kalba lenkiškai, \no Vilnius – lenkiškas miestas. Kadangi iki XX a.

PDF 70

Dlugošas\nmini, kad priešas, jau manęs esąs saugus,\nviename miške buvo apsuptas ir užblokuo-\ntas medžių užtvaromis, ir iš už jų priedan-\ngos gausiai strėlėmis apšaudomas, buvo\npriverstas pasiduoti. Paimtos 7 livonie-\nčių vėliavos, kurios buvo nugabentos į\nVilniaus šv. Stanislovo bažnyčią - katedrą\nkaip pergalės simbolis.

PDF 70

Paimtos 7 livonie- čių vėliavos, kurios buvo nugabentos į Vilniaus šv. Stanislovo bažnyčią - katedrą kaip pergalės simbolis. Tačiau Ordinas vis dar siekė išlaikyti savo pozicijas Lietuvos ir Lenkijos atžvilgiu.

PDF 17

Taigi Abiejų Tautų Respublika:\n•\t aprūpino Vakarus (per Gdanską į Amsterdamą) javais, \n•\t sukūrė Vakarams tuomet beveik nežinomą religinės tolerancijos ir \nbajoriškosios demokratijos tradiciją, \n•\t Vilnius XVI–XVIII a. tapo vienintele stovinčia ant dviejų pasaulių \nribos Europos sostine, kurioje sugyveno dešimt konfesijų, o žydų pa-\nsauliui tai buvo Vilniaus Gaono miestas ir „Šiaurės Jeruzalė“,\n•\t iškėlė plačiausios poveikio erdvės ir vieną seniausių Vidurio Euro-\npoje Vilniaus universitetą, turintį savitas misionierių, kankinių ir \nšventųjų, poetų, retorikų ir logikų tradicijas,\n•\t išpuoselėjo europiniu mastu reikšmingą Vilniaus baroko architek-\ntūros mokyklą,\n• sukūrė teisinę tradiciją, kuri XVI a.

PDF 63

Jėzuitai, atnešę į Lietuvą atsinaujinančią katalikybę, valstybės palaikomi \npakėlė Lietuvos švietimo lygį į naują pakopą – sukūrė aukštesniųjų moky-\nklų – kolegijų tinklą, o šios sistemos viršūnėje – Vilniaus universitetą (įkur-\ntas 1579 m.). Lietuvos siekis būti integralia Vidurio Europos dalimi lėmė \nsolidžią ir originalią karinės inžinerijos mokyklą, kurios reikšmingiausiu \ndarbu tapo Kazimiero Semenavičiaus veikalas „Artis magnae artilleriae“ \n(„Didysis artilerijos menas“) (1650).

PDF 63

jėzuitų ordino pasirodymą Lietuvoje. \nJėzuitai, atnešę į Lietuvą atsinaujinančią katalikybę, valstybės palaikomi \npakėlė Lietuvos švietimo lygį į naują pakopą – sukūrė aukštesniųjų moky-\nklų – kolegijų tinklą, o šios sistemos viršūnėje – Vilniaus universitetą (įkur-\ntas 1579 m.).

PDF 281

Kai 1382.VI. 12 d. iš Vitebsko atvyko į Vilnių Jogaila, Hanulis jam įteikė pilies raktus^13 , ir Vytautas, atvykęs su savo kariuomene prie pilies mūrų, jau nieko nebegalėjo padaryti.

PDF 185-186

Sutartis fundamentaliai pakeitė Lietuvos tarptautinę padėtį – Lietu-\nva prarado neutralios politikos statusą ir dalį suvereniteto. Tik Vilniaus, \nLietuvos kariuomenė įžengia į Vilnių \n(1939 m. spalio pabaiga)\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n186\nistorinės sostinės, atgavimas buvo šviesos spindulėlis niūrioje situacijoje, \no Lietuva tapo priklausoma nuo SSRS (liaudyje tuojau paplito taiklus po-\nsakis „Vilnius mūsų, o mes rusų“).

PDF 12

Europos žemėlapyje nubrėžus linijas, jungiančias Gibral- tarą su šiaurine Uralo kalnų dalimi, Škotiją su Kaukazo kalnais, pietines Graikijos salas su Norvegijos šiaure, beveik visos šios linijos susikerta Lietuvoje, kurioje ir yra geografinis Europos centras. Visai neseniai Pran- cūzijos nacionalinis geografijos institutas atliko naujus skaičiavimus, pa- gal kuriuos iš 180 km aukščio geografiškai išvestas centro statmuo yra 25 km į šiaurę nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Europos centro koordina- tės 54o55’ šiaurės platumos, 25o19’ rytų ilgumos.

PDF 200

Po pirmųjų SD einzatskomandų akcijų 1941 m. rugpjūčio pradžioje 95 proc. Lietuvos žydų dar buvo gyvi. Tačiau 1941 m. liepą reichskomi- saras Heinrichas Himleris (Heinrich Himmler) pats asmeniškai apke- liavo visą užimtą vakarinę SSRS dalį, perteikdamas einzatsgrupėms (A, veikusiai Kaune, ir B, veikusiai Vilniuje), kad žudyti reikia ne tik žydų vyrus, bet ir moteris, vaikus.

PDF 35

Tą pačią dieną, kada Vilniuje miesčionys užėmė pilį ir iš­\nmušė Kęstučio sargybas, t. y. 1382 m. birželio 12 d., Jogaila su\nta kariuomene, kurią buvo Kęstučiui žadėjęs pagalbai, atėjo nuo\nVitebsko Vilniun ir, šalininkų remiamas, tuojau jį paėmė, o Ry­\ngos pirklys Hanulo įteikė jam pilies raktus^1 ).

PDF 103

Napoleonas leido Vilniuje įkurti savo pareigūnų prižiūrimą Laikinąją LDK vyriausybę, kuri palaikė viešąją tvarką krašte ir įsipareigojo organizuoti karinius dalinius, prisidė- siančius prie Napoleono kariuomenės (trečdalį jos sudarė Varšuvos kuni- gaikštystės pulkai). Liepos mėn. Vilniaus katedroje, dalyvaujant Varšuvos kunigaikštystės delegacijai, deklaruotas noras iš naujo susivienyti su Len- kija, susigrąžinant LDK prarastas žemes.

PDF 42

1387 m. vasario 17 d. Jogaila išleido privilegiją Vilniaus vyskupui, ku-\nria buvo įsteigiama ir aprūpinama vyskupo institucija. Ši privilegija yra \nsvarbiausias krikščionybės įvedimo Lietuvoje aktas.

PDF 284

Įveikti tačiau Vilnių, kur\nVytautas palaikytojų neturėjo, nepasisekė. Bet ir Trakai greit buvo\nprarasti.

PDF 127

Dailės ir vaizduojamojo me- no bei architektūros srityje taip pat pastebėtas draugijų paraleliz- mas. Lietuviai pirmieji Vilniuje įkūrė Lietuvių dailės draugiją, pra- dėjo rengti viešas dailės parodas, bet netrukus tie vietiniai dailininkai, kurie nenorėjo tapatintis su etninių lietuvių tautinio sąjūdžio tikslais, įkūrė atskirą Vilniaus dailės draugiją. Kai kas nelengvai apsispręsdavo, kuriai draugijai priklausyti, nors nebuvo drau- džiama priklausyti ir abiem tuo pat metu.

PDF 35

Tą pačią dieną, kada Vilniuje miesčionys užėmė pilį ir iš­\nmušė Kęstučio sargybas, t. y. 1382 m. birželio 12 d., Jogaila su\nta kariuomene, kurią buvo Kęstučiui žadėjęs pagalbai, atėjo nuo\nVitebsko Vilniun ir, šalininkų remiamas, tuojau jį paėmė, o Ry­\ngos pirklys Hanulo įteikė jam pilies raktus^1 ).

PDF 255-256

Vokie- tija, po Antrojo pasaulinio karo prievarta išstumta iš Rytprūsių (dabar- tinės Kaliningrado srities), neturėdama sienos su Lietuva, nepretendavo į Klaipėdos kraštą, kurio daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Geryn klostėsi santykiai su kaimyne Lenkija, mat Vilniuje per pusę šimtme- L I E T U V O S I S T O R I J A 256 čio demografinė padėtis pasikeitė lietuvių naudai, lenkų Vilniuje liko 20 proc. Nepaisant nepriklausomybės pradžioje susovietintų Vilniaus krašto lenkų komunistinių funkcionierių planų (Maskvos inspiruota akcija) turėti savo, jų supratimu, teritorinę autonomiją (į ją turėjo įeiti Vilniaus apskritis, apimanti lenkiškus Vilniaus ir Šalčininkų rajonus), Lietuvos valdžiai terminuotai įvedus juose tiesioginį valdymą, santykiai su Lenkija nepablogėjo – Varšuva suprato, kas ten suka reikalus.

PDF 61

Lietuva katalikybę priėmė 1000 metų vėliau nei Vakarų \nEuropos šalys, o reformacija vėlavo tik 22 metais: 1539 m. Vilniuje ją pradė-\njo liuteronas Abraomas Kulvietis. Tokia įvykių seka rodė ne tik tai, kad Lie-\ntuva tapo europinės struktūros šalimi, bet ir A.

PDF 58

Prahoje parengęs ir išspausdinęs \npsalmyną ir 22 Senojo Testamento knygas bendru pavadinimu „Rusėnų \nBiblija“. 1522 m. jis įkūrė spaustuvę Vilniuje.

PDF 140

Etmonas, iždininkas ir marša-\nlas vakare pasiekė Vilnių, iš visų savo\nrūmų suvežė svarbiausias vertybes į\ndominikonų vienuolyną, kuriame ir\npernakvojo, o ryte, paskleidę gandą,\nkad vyksta į Drują bei Bychovo tvir-\ntovę, iš tikrųjų suskubo trauktis į\nKuršą - į Bauskę ir Mintaują. Juos\npersekiojęs respublikonų kariuome-\nnės dalinys įžengė į Vilnių Sapiegoms\njau išvykus iš miesto.

PDF 239

Komunistų partijos veiklai didelę įtaką turėjo 1989 m. \ngruodį Vilniuje įvykęs LKP (turėjusios 200 tūkst. narių, iš kurių 70 proc. \nlietuviai) XX suvažiavimas.

PDF 68-69

Lietuvos metraščio liudijimu, „Lietuva\npasodino didįjį kunigaikštį Žygimantą\nKęstutaitį didžiojoje kunigaikštystėje\nVilniuje ir Trakuose rugsėjo 1 d.“ Greitai\n\n## Puslapis 69\n\nŽygimanto Kęstutaičio val- Po pralaimėjimo Lietuvai yr A \\ Vidinė politinė kova Lietuvoje nurimo soste įsitvirtinus 1440 m.

PDF 68-69

Švitrigaila spėjo pabėgti\nį Polocką.\n\nLietuvos metraščio liudijimu, „Lietuva\npasodino didįjį kunigaikštį Žygimantą\nKęstutaitį didžiojoje kunigaikštystėje\nVilniuje ir Trakuose rugsėjo 1 d.“ Greitai\n\n## Puslapis 69\n\nŽygimanto Kęstutaičio val- Po pralaimėjimo Lietuvai yr A \\ Vidinė politinė kova Lietuvoje nurimo soste įsitvirtinus 1440 m.

PDF 150

Lietuvos pajėgos Vilniaus puolime balandžio 23 d. daly- vavo LDK 4-ojo pėstininkų regimento (pulko) dvi sumažintos kuopos, 7-ojo fuzilierių regimento dvi sumažintos kuopos, LDK tribunolo vengrų vėliavos dalinio 50 karių, artilerijos ir inžineri- jos korpusų kariai. Iš viso apie 580 karių ir 20 vienetų artilerijos pabūklų (visi jie buvo pilies arsenale stacionariose po- zicijose). Jiems talkino apie 500 įvairiai ginkluotų civilių Vilniaus gyventojų.

PDF 300-301

Tuo būdu surinkus pinigų, prisi-\nsamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių, prisipirkus ir prisi-\ngaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla),\n\n1579 m.

PDF 140

Etmonas, iždininkas ir marša-\nlas vakare pasiekė Vilnių, iš visų savo\nrūmų suvežė svarbiausias vertybes į\ndominikonų vienuolyną, kuriame ir\npernakvojo, o ryte, paskleidę gandą,\nkad vyksta į Drują bei Bychovo tvir-\ntovę, iš tikrųjų suskubo trauktis į\nKuršą - į Bauskę ir Mintaują. Juos\npersekiojęs respublikonų kariuome-\nnės dalinys įžengė į Vilnių Sapiegoms\njau išvykus iš miesto.

PDF 281

Kai šis kariavo su nepaklusniu sūnėnu, Vilniuje, kuris buvo paliktas saugoti Vytautui, buvo įvykdytas perversmas. Vytautui išvykus į Trakus, Jogailos šalininkai išžudė Kęstučio sargybas ir užėmė pilį. Rygiečio pirklio Hanulio vadovaujami, Vilniaus miesto vokiečiai suvaidino žymų vaidmenį.

PDF 251

Istoriškai yra tikra, kad vėliausiai 1322 m. Gediminas Vilniun\njau buvo perkėlęs savo sostinę^15.

PDF 251

Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės\nįkūrimas^14. Sėkmingai medžiodamas kalne (Neries ir Vilnelės san­\ntakoje), Gediminas nukovęs taurą, o paskni Šventaragio slėnyje\n(kur vėliau pastatyta katedra) susapnavęs įdomų sapną, kurį tepa­\njėgęs tik vyriausias žynys Lizdeika išaiškinti.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės\nįkūrimas^14. Sėkmingai medžiodamas kalne (Neries ir Vilnelės san­\ntakoje), Gediminas nukovęs taurą, o paskni Šventaragio slėnyje\n(kur vėliau pastatyta katedra) susapnavęs įdomų sapną, kurį tepa­\njėgęs tik vyriausias žynys Lizdeika išaiškinti. Valdovo sapne gir­\ndėtas staugimas «geležinio vilko », «lyg jame butų staugę šimtas\nvilkų », reiškęs, jog toje vietoje busiąs pastatytas miestas, kuris\npasieksiąs didelio garso. Geležinio vilko legenda, be abejo, primena\nRomos vilkę, kai jau lietuviai buvo įsisąmoninę apie savo kilmę\niš romėnų. Nuo XIX amž. Vilniaus įkūrimo legenda taip įaugo\nį savo praeitį pamilusios tautos sąmonę, jog Vilniaus pradžia be\n«Taurakalnio » (Pilies kalno) medžioklės ir Gedimino « Geležinio\nvilko » sapno yra nebeįsivaizduojama.

PDF 207

Pirmiausia jos\ntėvas pareikalavo, kad ji liktų pravoslavė; su ja į Vilnių buvo\npasiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dva-\nsininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai\npačiai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokiuos\nsantykius turi palaikyti su katalikais ir t.t.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Kunigaikštienė Ele-\nna tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka. Pirmiausia jos\ntėvas pareikalavo, kad ji liktų pravoslavė; su ja į Vilnių buvo\npasiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dva-\nsininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai.

PDF 223

Mes žinom, kad Lietuvą savo laiku valdė du didžiuoju ku­\nnigaikščiu: Algirdas Vilniuj, Trakuose Kęstutis. Toks Lietu­\nvos žemių dviejų kun.

PDF 54

Po kanonizacijos (1604) šv. Kazimieras tapo svarbiau- siu Lietuvos bei Vilniaus globėju ir pagrindiniu šventuoju, o Kaziuko mu- gės – tai iki šių dienų iš LDK laikų ateinanti tradicija. Lietuvos europėjimas neįsivaizduojamas be bažnytinės organizacijos sukūrimo.

PDF 223

Mes žinom, kad Lietuvą savo laiku valdė du didžiuoju ku­\nnigaikščiu: Algirdas Vilniuj, Trakuose Kęstutis. Toks Lietu­\nvos žemių dviejų kun.

PDF 140

Etmonas, iždininkas ir marša-\nlas vakare pasiekė Vilnių, iš visų savo\nrūmų suvežė svarbiausias vertybes į\ndominikonų vienuolyną, kuriame ir\npernakvojo, o ryte, paskleidę gandą,\nkad vyksta į Drują bei Bychovo tvir-\ntovę, iš tikrųjų suskubo trauktis į\nKuršą - į Bauskę ir Mintaują. Juos\npersekiojęs respublikonų kariuome-\nnės dalinys įžengė į Vilnių Sapiegoms\njau išvykus iš miesto.

PDF 100

Vilnius tuomet turėjo apie 25 tūkst. \ngyventojų, ir tai buvo trečias pagal dydį Rusijos imperijos miestas, nors be-\nmaž 10 kartų mažesnis už Sankt Peterburgą ir Maskvą. Prieš baudžiavos \npanaikinimą Vilniaus gyventojų skaičius priartėjo prie 60 tūkst.

PDF 144

Nors 1920 m. \nspalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį \nsusitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietu-\nvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Že-\nligovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos \n(Litwa środkowa) sudarymą.

PDF 12

Galima sakyti jau nuo XIV amžiaus pirmos pusės į Gedimino\nsostinės Vilniaus ir į Jono Kalitos tvirtovės Kremliaus pamatus\nbuvo įmūrytas tų dviejų valstybių ir jas valdančiųjų dinastijų\n(Gediminaičių-Riurikaičių) _antagonizmas_ (H. Paszkiewicz), pasto­\nviai lydėjęs jas per tolimesnius šimtmečius.

PDF 151

Netekusi Vilniaus, Lietuva atsisuko į Mažąją Lietuvą. Britai tuo tarpu iškėlė idėją, kad Lietuva už prarastą Vil- nių turi gauti Klaipėdą, nors vėliau pasisakė už „laisvojo miesto“ statusą. Lietuviams mainų principas netiko, nes Vilnius – senoji sostinė, tačiau uostas labai rūpėjo.

PDF 142

Tai leido raudoniesiems 1920 m. liepos 14 d. \nokupuoti Vilnių ir permesti per miestą kariuomenę į lenkų frontą – Len-\nkijos ir Sovietų Rusijos kare Lietuva jau nebeatrodė neutrali, kaip skelbė-\nsi, o lenkams ji tapo bendro fronto prieš bolševikus išdavikė – tokią teko \nsumokėti kainą už Vilniaus pripažinimą.

PDF 80

Vilniaus universitetas iki pat uždarymo 1832 m. buvo ne tik pagrin-\ndinė Lietuvos mokykla, bet ir svarbiausias kultūros centras. Baroko \nepochos kultūros turinį nulėmę jėzuitai skleidė savo idėjas per Vilniaus \nuniversitetą.

PDF 316

Nors 1392 m. dokumentuose nie­\nkur nepaminėta, bet Vytautas tada turėjo gauti ir Vilnių^24.

PDF 225

Kol jis pats gyveno\nVilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs,\ntačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palen­\nkėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukursty­\nta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš sep­\ntynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikš­\ntę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti,\ntuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes\nKristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septy­\nnių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės\nvadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo\nstataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vil­\nnią. Šventus nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė surasti\nir palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kris­\ntaus žodį.

PDF 6

Po\nporos metų A. Kojelavičius pasiunčiamas į Nesvyžiaus\nkolegiją tęsti studijų. Jas baigęs, grįžo į Vilnių, į teo­\nlogijos fakultetą. Studijuodamas dėstė retoriką vieti­\nnėje kolegijoje.

PDF 205

Mūsų laikus jis\npasiekė taip viskuo garsėdamas, kad su įžymiaisiais\nmiestais gali lenktyniauti. Savo didumu, turtais, gy­\nventojų gausumu, atvykstančių svetimšalių įvairove ir\ndaugumu, šventovių didybe, universitetu, prekybos\nplatumu ir kitais miestus puošiančiais dalykais Vilnius\nyra garsiausias iš visų sarmatų miestų: jis — valdovų\nbuveinė, teismų, mokslo ir prekybos, bažnytinio ir vals­\ntybinio gyvenimo centras. Nieko jo garbei netrūksta,\nišskyrus tai, ko ir turėjo trūkti tautoje, kuri Laisvę ir\nTaiką užsitikrindavo ne sienomis ir pylimais, o pilie­\nčių narsumu.

PDF 221

Pasiuntinys elgėsi išdidžiai ir atšiauriai: mat ne\ntiek karą skelbė, kiek grasino visokeriopomis bėdo­\nmis. Atnešęs ugnį bei kalaviją, tarė: šių dovanų tegu\nlaukiąs iš jo kunigaikščio Vilniuje per Velykas, kai,\nper metus pavergęs visą Lietuvą, Maskvos valdovas\nten įžengsiąs nugalėtoju. Jeigu norįs laiku išvengti to­\nkio žymaus valdovo rūstybės, tegu pasitraukiąs iš Ru­\nsios, o Lietuvą perleidžiąs Maskvos kunigaikščiui,\ntegu nedelsdamas imąs mokėti duoklę, kokią privalo\nmokėti valdinys.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Pasiuntinys elgėsi išdidžiai ir atšiauriai: mat ne \ntiek karą skelbė, kiek grasino visokeriopomis bėdo­\nmis. Atnešęs ugnį bei kalaviją, tarė: šių dovanų tegu \nlaukiąs iš jo kunigaikščio Vilniuje per Velykas, kai, \nper metus pavergęs visą Lietuvą, Maskvos valdovas \nten įžengsiąs nugalėtoju.