Vilnius

PDF 327

Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo vyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik neginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė ir po pergalės sugrįžo pas saviškius. Išsiuntęs žygūną, turintį Olesnickiui pranešti apie jo atvykimą, patraukė liesiai į Vilnių. Olesnickis, iš anksto gavęs karaliaus nurodymus, nerimastingai visą laiką laukė Vytauto, dabar, rodydamas atvykusiam visokiausią prielankumą, įlydėjo jį į miestą.

PDF 344

Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos, pilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietuvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimyna išgabeno į Vilnių. Po šio Su len k a is tariasi d ė l žygio smarkiai sunerimo lenP o d o lės v a ld y m o kai, būgštaudami, kad Vytauto pergalės nepaverstų niekais jų senų ketinimų valdyti Podolę, ypač dėl to, kad Vytautas, gerai prisimindamas karus, kuriuos vedė Algirdo vadovaujami lietuviai, vydami iš Podolės skitus, neslėpė, jog šią žemę jis imąs į savo rankas ne tik kaip karo laimikį, atitekusį po pergalingo karo, bet ir kaip seną, teisėtai jam priklausančią valdą.

PDF 424

Lenkams rodėsi įtartinas šitoks netikėtas Vytauto nuolankumas, todėl dabar, kaip ir anksčiau, ryžtingai nepritarė karaliaus kelionei į Lietuvą; kai šis galop susiruošė į kelią, priskyrė jam kelis senatorius, garsėjusius tvirtumu bei atkaklumu. Iškilmingai sutiktas prie Lietuvos sienų, karalius buvo iškilmingai palydėtas į Vilnių. Po kelias dienas užP rašo ir k u rsto trukusių pobūvių ir priėmimų, surengtų karaliui bei lenkų didikams, Vytautas, pasikvietęs valdovą vienui vieną, be palydovų, pats užvedė kalbą apie tai, kas neseniai dėjosi, ir išklojo, kas jam gulėjo ant širdies.

PDF 468

Patekęs į tokią neaiškią padėtį, jis, be galo išsigandęs ir nė nemėginęs bėgti, nes šitaip dar labiau būtų pabloginęs savo padėtį, nušoko nuo žirgo ir, puolęs Kazimierui po kojų, jį pasveikino kaip Lietuvos didįjį kunigaikštį bei nuolankiai paprašė nubausti jo tėvo žudikus, o jo paties, visiškai atsiduodančio valdovo malonei, neatiduoti žmogžudžiams. Kazimieras, maloniai priėmęs ir atidžiai išklausęs, leido jam, pažadėjęs savo malonę, laisvai toliau žygiuoti, o pats patraukė į Vilnių ir netrukus atvyko į miestą sveikinamas didžiulės minios žmonių, karštai trokštančių jį išvysti ir puoselėjančių viltį, jog štai galop įsiviešpataus ramybė. Čia lenkai ir lietuviai vėl pradėjo nesutarti, nes pirmieji atkakliai laikėsi nuomonės, jog Kazimieras negalįs būti, nepažeidžiant susitarimo, išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nes negalima pakelti į sostą to, kuriam karalius Vladislovas leidęs valdyti Lietuvą kaip savo vietininkui.

PDF 469

Štai todėl, pasitaręs su Lietuvos senatu, Kazimieras išsiuntė į Lenkiją šio krašto didikus gausiai juos apdovanojęs ir dar daugiau dovanų pažadėjęs. S u šau kia se im ą Po to, nutaręs deramai sutvarkyti valstybės reikalus, sušaukė Vilniuje seimą pasistengęs, kad jame dalyvautų kuo daugiau žmonių. Tuo tarpu rūmų maršalui Jonui Goštautui įsakė apvalyti Palenkę nuo priešų.

PDF 537

Įžeistos širdys visur pradėjo matyti įžeidinėjimą ir godžiai klausytis tų, kurie patarė atsiskirti. Visa tai, kas tarp jų ir kitų Lietuvos didikų Vilniuje dėjosi, nors šitaip n eišv en g iam ai ir turėjo dėtis tarp skirtingo tikėjimo bei auklėjimo žmonių, jie d a b a r suprato kaip sav ęs niekinimą ir pradėjo taip nekęsti Lietuvos, kad n e t įniko veidmainingai skųstis, jog, juos priimant, buvęs užgautas jų orumas. Beje, d a r vienas dalykas užgavo jiems širdis: k a raliu s mat buvo išleidęs Rusai v e r č ia m i prigriežtus potvarkius, k u riais p a žin ti u n iją su Rosakėsi remiąs Florencijoje m o s b a žn y č ia sudarytą Romos bažnyčios susitarimą su Rytų bažnyčia tikėjimo reikalais, tuo užgaudamas p ase k ėju s Rytų schizmos, kurios atkakliai laikėsi Seversko didikai.

PDF 583

Žmonės pasakojo, kad šimtą tūkstančių žmonių, jaunų ir stiprių, priešas išsivarė iš Baltarusijos ir Lietuvos į nelaisvę, neskaitant žuvusių visokiausiose skerdynėse nuo kardo senių bei vaikų. Po priešo niokojamo antpuolio Minske ir kituose miestuose užėjo maras. Dažni skitų žygiai į Lietuvos gilumą paskatino luomus geriau sutvirtinti Vilnių.

PDF 652

Kai Vasilijaus legatai patvirtino šį susitarimą karaliaus bei senato M a sk v o s v a ld o v a s tiakivaizdoje, susiderėjo, kad tu lu o ja m a s d id žiu o ju pasieniuose kylantiems ginv is o s R u sios v a ld o v u čams spręsti abi šalys paskirsiančios nepaprastus teisėjus, kurie ir teis kaimynystėje gyvenančius žmones. Ta pati pasiuntinybė pareikalavo, kad po visą Lietuvą išmėtyti maskvėnų belaisviai būtų suvaryti į Vilnių ir geriau užlaikomi. Šios paliaubos iš tiesų laiku sudarytos, nes tuo metu karalius Ž ū sta L iu d vik a s, didžiai liūdėjo dėl jo šeimą V e n g rijo s ka ra liu s ištikusios nelaimės.

PDF 655

Galop jis paprašė leisti laisvai sugrįžti į Maskvą tiems pirkliams ir žygūnams, kurie buvo sulaikyti, kai maskvėnai suėmė karališkuosius teisėjus. Sugrįžęs iš Maskvos, Jesmanas išvydo karalių bei karalienę Vilniuje. Karalius, sulaukęs senyvo amžiaus, nuogąstavo, kad, jam staiga mirus, jo sūnus Augustas, dar visai vaikas, beje, tokio amžiaus, kada nepajėgiama valdyti valstybės, gali netekti Lenkijos sosto, o sudarius lenkams bei lietuviams naują susitarimą,— ir Lietuvos kunigaikštystės.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

kad karalius įsakytų juos atgal pasiųsti. Galop jis paprašė leisti laisvai sugrįžti į Maskvą tiems pirkliams ir žygūnams, kurie buvo sulaikyti, kai maskvėnai suėmė karališkuosius teisėjus. Sugrįžęs iš Maskvos, Jesmanas išvydo karalių bei karalienę Vilniuje.

PDF 682

Stanislovo bazilikoje. Tuo tarpu Lietuvą užgriuvo siaubingas badas, o Volynę nusiaubė skitai, kurie staigiu antpuoliu nuniokojo didelius plotus, užėmė ir sudegino Braclavą ir nebaudžiami išsigabeno didžiulį grobį bei išsivarė daugybę belaisvių. Rugsėjo pabaigoje luomai susirinko Vilniuje į seimą, kuriame karalius pareikalavo, kad liautųsi pavojingai kivirčijęsi Trakų vaivada Mikalojus Radvila ir Vitebsko Stanislovas Kiška, nes gerai žinojo, kad niekas taip nekenkia visuomenės reikalams, kaip asmeniniai atskirų didikų nesutarimai.

PDF 701

Patyrinėjęs, ką šiuo reikalu mano lenkai, ir sužinojęs, jog jiems visai nerūpi Livonija, karalius, šiek tiek padrąsinęs Gotardą, nusiuntė jį į Lietuvą, sakydamas, kad ten ir bus dėl visko susitarta. Kadangi žmogus kur kas žvaliau imasi to reikalo, kurį laisva valia pats pasiūlo, karalius sušaukė Vilniuje bajorų seimą, norėdamas deramai nuteikti lietuvius. Sako, suvažiavo į seimą galybė baL ie tu v ia i k e tin a ginjorų, kurie daug ką jame laiti L iv o n iją mėjo, nes karalius visa ko prižadėjo ir visus pažadus ištesėjo, trokšdamas, kad šie pritartų jo sumanymams.

PDF 77

Kunigaikštis Jogaila ir kunigaikštis Vytautas, jų tėvams dar gyviems esant, buvo labai susidraugavę. O paskui didysis kunigaikštis Algirdas 1377 metais3 5 pasimirė. Didysis kunigaikštis Kęstutis, atsižvelgdamas j susitarimą bei savo brolišką meilę ir santarmę, kurios ligi jo mirties buvo laikęsis, pripažino didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje jo sūnų, didįjį kunigaikštį Jogailą, ir ėmė pas jį važinėti tartis dėl reikalų, kaip anksčiau, būdavo, atvažiuoja pas vyriausiąjį brolį.

PDF 77

O paskui didysis kunigaikštis Algirdas 1377 metais35 pasimirė. Didysis kunigaikštis Kęstutis, atsižvelgdamas j susitarimą bei savo brolišką meilę ir santarmę, kurios ligi jo mirties buvo laikęsis, pripažino didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje jo sūnų, didįjį kunigaikštį Jogailą, ir ėmė pas jį važinėti tartis dėl reikalų, kaip anksčiau, būdavo, atvažiuoja pas vyriausiąjį brolį. Buvo vienas žmogus36, didžiojo kunigaikščio Algirdo tarnas, vergas, vardu Vaidila37; iš pradžių buvo kepėju, paskui kunigaikštis pristatė jį kloti patalą ir padavinėti jam geriamą vandenį, o ilgainiui didysis kunigaikštis jį net labai pamėgo ir davė jam valdyti Lydą34 ir išvedė į žmones.

PDF 173

Ir paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vilnių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė. Tačiau mūsų tėvas, vengdamas apie save piktų kalbų ir nenorėdamas nieko iš savo giminės išvyti, sugrąžino jam visą jo tėvo dalį — Vitebską ir kitas sritis, kurios buvo jo tėvo,— ir auksą, ir iždą, ir žirgyną, o kunigaikštis Jogaila prižadėjo mūsų tėvui su savo motina ir savo broliais ir prisiekė ištikimybę, sutvirtindamas tai raštais ta prasme, kad jis Vilniaus niekados nebereikalaus ir bus mūsų tėvui paklusnus savo tėvo dalyje Vitebske.

PDF 305

1 Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandrų patvtitino visų LDK žemių seimas Vilniuje, 1492.VII.18.

PDF 6

Išsamesnėms krašto praeities studijoms istoriką galėjo paskatinti pusbrolio Justino parašyta nedidelė knygelė „Trumpa lietuvių tautos istorijos bruožų apybraiža“. Tuo metu susidomėjimas istorija buvo didelis, Vilniaus universitete dėstė Joachimas Lelevelis, Ignotas Danilavičius, Ignotas Onacevičius. Adomo Mickevičiaus draugai filomatai ir filaretai susirinkimuose diskutavo apie krašto praeitį, liaudies padavimus ir dainas, kuriose jie atsekdavo sustingusius praeities pėdsakus.

PDF 6

Vilniuje buvo rengiamas spaudai XVI a. kronikininko Motiejaus Strijkovskio veikalas. Vilniaus universiteto auklėtiniai vertė žymiausių XVIII-XIX a. Europos istorikų Vilhelmo Robertsono, Adomo Fergusono, Pranciškaus Petro Vilhelmo Gizo, Johano Miulerio - darbus.

PDF 13

Rusijos valdžia Saurų dvarą sekvestravo. Knygas, archyvus, muziejaus eksponatus suvežė į vieną iš Vilniaus bažnyčių, iš kurios, pasakojama, už rublio mokestį sargas leisdavo ten saugomą biblioteką ir rankraščius išgabenti. Taip nyko dešimtmečius kaupta biblioteka, istorijos dokumentų archyvas, nespausdinti darbai.

PDF 304

Anksčiau sakėme, kad žyniai stebėdavo dangaus kūnų judėjimą, norėdami padalyti laiką į atkarpas, bet kadangi su jų padėtimi pynėsi mitologija, tai turėjo būti žinomas ir pranašavimas iš žvaigždžių; kaip tik todėl liaudies padavimuose žodis žvaigždininkas (Zwajždinikas) - astronomas - turi tą pačią prasmę kaip juodaknygininkas (Juodukniginikas). Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvusią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pranašystėmis tikėta.

PDF 115

Strijkovskis, pasakodamas apie kunigaikščio Kęstučio ir Birutės vedybas, aiškiai mini ją buvus panašia žyne, arba vestale. Mat ant švento kalno prie Palangos, prie Nevėžio upės, Vilniuje ir kitose vietose būta aukurų, kuriuose degė Amžinoji ugnis, saugoma mergelių. Jos visuotinai buvo vadinamos vaidilutėmis, lietuviškai Wejdalotenie.

PDF 304

Anksčiau sakėme, kad žyniai stebėdavo dangaus kūnų judėjimą, norėdami padalyti laiką į atkarpas, bet kadangi su jų padėtimi pynėsi mitologija, tai turėjo būti žinomas ir pranašavimas iš žvaigždžių; kaip tik todėl liaudies padavimuose žodis žvaigždininkas (Zwajždinikas) - astronomas - turi tą pačią prasmę kaip juodaknygininkas (Juodukniginikas). Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvusią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pranašystėmis tikėta.

PDF 226

Tokie yra praamžių padavimai. XIII amžiuje, vyriausiesiems žyniams persikėlus į Lietuvą, didžioji šventykla buvo įvairiose vietose, vėliau Kernavėje, pagaliau Vilniuje, joje panašiai degė šventoji ugnis. 4.

PDF 243

242 ## Puslapis 242 je. Vilniuje praeito amžiaus pabaigoje kasant duobes katedros bažnyčios pamatams, žemėje buvo rastas rūsys, kuris buvo pilnas panašių dalykų. Tokie atradimai primena paprotį užkasti žemėje aukų likučius požemio dievų garbei.

PDF 304

Anksčiau sakėme, kad žyniai stebėdavo dangaus kūnų judėjimą, norėdami padalyti laiką į atkarpas, bet kadangi su jų padėtimi pynėsi mitologija, tai turėjo būti žinomas ir pranašavimas iš žvaigždžių; kaip tik todėl liaudies padavimuose žodis žvaigždininkas (Zwajždinikas) - astronomas - turi tą pačią prasmę kaip juodaknygininkas (Juodukniginikas). Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvusią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pranašystėmis tikėta.

PDF 244

Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz­ 243 ## Puslapis 243 duotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno šventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Tačiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.

PDF 304

Anksčiau sakėme, kad žyniai stebėdavo dangaus kūnų judėjimą, norėdami padalyti laiką į atkarpas, bet kadangi su jų padėtimi pynėsi mitologija, tai turėjo būti žinomas ir pranašavimas iš žvaigždžių; kaip tik todėl liaudies padavimuose žodis žvaigždininkas (Zwajždinikas) - astronomas - turi tą pačią prasmę kaip juodaknygininkas (Juodukniginikas). Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvusią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pranašystėmis tikėta.

PDF 373

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kapas yra prie Vilniaus, dešiniajame Vilnios krante, į kairę nuo kelio, 1 Principum viromm tumulis injiciunt omnes humum urtatim, et avide cupientes tumulos, quam maximos efficere (Herodotas). Lukanas apie juos sako: Regum cineres extmcto monte quiescunt (Karalių pelenai ilsisi supiltame kalne). 2 Straipsnį apie tai paskelbiau viename buvusio Tygodnik Wilenski numeryje**. 372 ## Puslapis 372 vedančio iš Užupio į Antakalnį.

PDF 379

Pagaliau panašių atradimų retumas mūsų krašte verčia daryti išvadą, kad mirusiųjų kūnai būdavo deginami retai arba kad pelenus dažniausiai užkasdavo induose iš medžiagos, neatsparios puvimui. Vilniuje, kaip spėjama, kunigaikščių pelenai turi būti pakasti Pilies kalne iš saulėtekio pusės, ir jei jie buvo supilti į patvarias urnas, tai turėtų gulėti giliai kalne. Mano kaimynystėje, prie Nočios miestelio, atsitiktinai atkasus vieną kapą, rastas akmeninis kirvukas, padarytas iš kietos geležies.

PDF 304

304 ## Puslapis 304 tinai turi išaugti į didelį miestą, kadangi tą nuostabiai skatino ir vietos padėtis. Lizdeika išaiškino sapną Gediminui po to, kai jis, nukovęs didžiulį taurą ant aukščiausio kalno, stūksančio Antakalnio link, - išmanantys tėvynės istoriją dabar jį vadina Tauro kalnu - nakvojo šventajame miške prie Vilnios ir Neries santakos, vadintame Šventaragiu; jam prisisapnavo, kad matęs milžinišką vilką, visą šarvuotą geležiniais šarvais, o jo viduje staugę šimtas kitų vilkų. Tą naktį gretimame miške tikrai galėjo kaukti vilkai, tad nedaug reikėjo, kad medžiotojui - kunigaikščiui - kas nors panašaus prisisapnuotų.

PDF 449

Sunku identifikuoti ir recenzijos autorių.,,Wizerunki i Roztrząsania Naukowe“ puslapiuose anonimiškumas buvo įprastas reiškinys. Šio leidinio, kuris buvo sumanytas kaip šubravcų tradicijų tęsėjas, autoriai buvo aštuoniolika buvusių Vilniaus universiteto profesorių, astuoni su šia įstaiga nesusiję mokslininkai ir devyniolika literatų, kurių dauguma buvo to universiteto absolventai.

PDF 479

Kaip buvo įsišaknijęs tikėjimas žalčiais, kaip dievais-globėjais, užtenka pateikti pavyzdį iš jėzuitų pastebėjimų XVII amžiaus pradžioje. Šie kunigai vienoje greta Vilniaus esančio kaimo mokykloje, mokydami vaikus katekizmo, ant vieno mokinio kaklo pastebėjo kabantį maišelį. Vaikas, paklaustas, kas ten yra, atsakė: „Mano dievas, kurį man davė motina“.

PDF 510

Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvaru Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais. Datuotas Vilniuje 1354 metų rugpjūčio 7 dieną.

PDF 303

Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius, norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais, atsikvietė į Vilnių jėzuitų; jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje, vadinamą kolegija (žiūr. 254 psl.). Maža to, vyskupas Protasevičius, nesigailėdamas savo turtų, rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams.

PDF 350

Daugelis brangenybių buvo išvežta į Maskvą ir į Švediją. Rusai iš Vilniaus į Maskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus, o švedai vežėsi į Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultūros turtų. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta, bet vis dėlto daug kas buvo išvežta, o kai kas tenai tebėra dar ir šiandien.

PDF 353

Tam pačiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. Čia jie pirmiausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją, o vėliau ir akademiją. Nesitenkindami Vilnium, jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr.

PDF 589

Kai žinia apie šią pergaK a ia liu s, g a v ę s žin ią lę pasiekė Vilnių, karalius a p ie p e rg a lę, m iršta Aleksandras jau buvo beveik be žado. Apsipylęs ašaromis, pakėlė akis bei rankas į dangų ir padėkojo aukščiausiajam už sėkmę, kurios sulaukė valstybė. Po to, pralinksmėjusiu veidu, nušvitusiomis akimis pasigręžęs į aplinkui stovinčius, be žodžių, nes negalėjo kalbėti, kiekvienam paspaudė ranką, nelyginant atsisveikindamas su gyvaisiais, ir, šitaip parodęs artimiesiems meilumą, pasitraukė iš gyvenimo.

PDF 250

Planinės ekonomikos metais Lietuvos visuomenėje vyravo nuostata, kad, paėmus į savo rankas gamybą, bus galima ją pasiskirstyti pagal savo poreikius Pirmasis Prancūzijos prezidento Fransua Miterano vizitas į Lietuvą. Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis su svečiu Vilniaus senamiestyje prie Aušros vartų. Vilnius, 1992 m.

PDF 513

Atvirkščiai, visi prieinami tyrinėjimai rodo, kad toji tauta skyrėsi nuo lietuvių. Yra dokumentinių įrodymų, jog teismuose XVI amžiuje nuosprendžius sakydavo lietuviškai, o į knygas įrašydavo rusiškai, lotyniškai arba lenkiškai1. Vilniuje lietuviškus pamokslus kunigai iš ambonų sakydavo iki XVII amžiaus pirmojo ketvirčio2.

PDF 270

Reikią dar kelių valandų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų atidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausimų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje toliau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį pailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pradžią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią tartis. Ir Kęstutis, ir Vytautas, ir keli didikai, kurie ten buvo atlydėję kunigaikščius, pajuto, kur sukama, suprato, ką galvoja Jogaila, sakydamas tuos žodžius, tačiau dabar jie galėjo tik smerkti savo aklą neapdairumą, atvedusį juos į šias pasalas, nes nieko nebuvo galima atitaisyti.

PDF 320

Taip jau esti, kad ir žmogaus dvasią, ir kūną purto nelyginant kokia karštligė, kai jis, nepaprastų įgeidžių deginamas, vaizduotėje mato nesamus džiaugsmus. Iš neapsakomo troškimo valdyti Vytautas įsivaizdavo, jog Skirgaila esąs Vilniuje, jog Vilnius paliktas be įtvirtinimų. Tuo tarpu Skirgaila jau gyveno Kijeve. Olesniakis, sudeginęs papilyje namus, priėmė visą prastuomenę į Žemutinės pilies aptvarą, pačią pilį sustiprino visokiausiais įtvirtinimais.

PDF 589

Kai žinia apie šią pergaK a ia liu s, g a v ę s žin ią lę pasiekė Vilnių, karalius a p ie p e rg a lę, m iršta Aleksandras jau buvo beveik be žado. Apsipylęs ašaromis, pakėlė akis bei rankas į dangų ir padėkojo aukščiausiajam už sėkmę, kurios sulaukė valstybė. Po to, pralinksmėjusiu veidu, nušvitusiomis akimis pasigręžęs į aplinkui stovinčius, be žodžių, nes negalėjo kalbėti, kiekvienam paspaudė ranką, nelyginant atsisveikindamas su gyvaisiais, ir, šitaip parodęs artimiesiems meilumą, pasitraukė iš gyvenimo.

PDF 655

Reikėjo prikalbėti didikus, senatą ir bajorus, kad kuo greičiausiai paskelbtų Žygimantą Augustą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tartasi šiais klausimais uždaruose pasitarimuose, slaptai sukviečiant žmones, kad apie tai nesužinotų lenkai ir nepaverstų niekais viso sumanymo. Kai valdovas tvarkė Vilniuje šiuos reikalus, atvyko Maskvos kunigaikščio legatas, atsiųstas labai įdomia dingstimi.

PDF 77

O paskui didysis kunigaikštis Algirdas 1377 metais35 pasimirė. Didysis kunigaikštis Kęstutis, atsižvelgdamas j susitarimą bei savo brolišką meilę ir santarmę, kurios ligi jo mirties buvo laikęsis, pripažino didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje jo sūnų, didįjį kunigaikštį Jogailą, ir ėmė pas jį važinėti tartis dėl reikalų, kaip anksčiau, būdavo, atvažiuoja pas vyriausiąjį brolį. Buvo vienas žmogus36, didžiojo kunigaikščio Algirdo tarnas, vergas, vardu Vaidila37; iš pradžių buvo kepėju, paskui kunigaikštis pristatė jį kloti patalą ir padavinėti jam geriamą vandenį, o ilgainiui didysis kunigaikštis jį net labai pamėgo ir davė jam valdyti Lydą34 ir išvedė į žmones.

PDF 58

Šio leidinio, kuris buvo sumanytas kaip šubravcų tradicijų tęsėjas, autoriai buvo aštuoniolika buvusių Vilniaus universiteto profesorių, aštuoni su šia įstaiga nesusiję mokslininkai ir devyniolika literatų, kurių dauguma buvo to universiteto absolventai. Sunku tarp jų būtų pažinti recenzijos autorių. Vis dėlto straipsnio stilius, maniera, kandumas, dalyko išmanymas, profesionalumas labai primena kitą rašinį, tiksliau sakant, straipsnių ciklą „Laiškai nuo Kražantės krantų“, kuris trejus metus buvo spausdinamas „Gazeta Warszawska“ puslapiuose25.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

„Wizerunki i Roztrząsania Naukowe“ puslapiuose anonimiškumas buvo įprastas reiškinys. Šio leidinio, kuris buvo sumanytas kaip šubravcų tradicijų tęsėjas, autoriai buvo aštuoniolika buvusių Vilniaus universiteto profesorių, aštuoni su šia įstaiga nesusiję mokslininkai ir devyniolika literatų, kurių dauguma buvo to universiteto absolventai.

PDF 167

Tačiau tai ir vieni, ir kiti darė savanaudiškai, nenumatydami bendros strateginės partnerystės. Galima sakyti, kad dvi svarbiausios užsienio politikos problemos – Vilniaus ir Klaipėdos, – lėmė ir Lietuvos žydų bei lenkų padėtį. Neturinčią savo stiprios vadovaujančios vidurinės klasės, nedidelę lietuvių inteligentijos grupę domino žydų parama, ypač jeigu Lietuva atsikurtų su sostine Vilniumi.

PDF 91

Kunigaikštis Vytautas su visomis pajėgomis vėl išžygiavo ir apgulė Vilniaus miestą, ir pradėjo šturmuoti Kreivąją pilį bei šaudyti iš patrankų. Paėmė Kreivąją pilį *°, o lenkų [įgula 2I], buvusi tuomet Aukštojoje pilyje, pasiliko ir kunigaikščio Vytauto22 į pilį neįsileido. Didysis kunigaikštis Vytautas, paėmęs Kreivąją pilį ir nuniokojęs kraštą, sugrįžo pas vokiečius.

PDF 204

Lietuviai tam tikriems burtams naudodavo žvakes, pagamintas iš žalčio taukų, nes, tokią žvakę uždegus, atvykdavo žalčių karalius su visa didžiule roplių svita. Burtininkių visuomet į naudą išeidavo šios rūšies fetišų vartojimas. Kaip buvo įsišaknijęs tikėjimas žalčiais, kaip dievais-globėjais, užtenka pateikti pavyzdį iš jėzuitų pastebėjimų XVII amžiaus pradžioje. Šie kunigai vienoje greta Vilniaus esančio kaimo mokykloje, mokydami vaikus katekizmo, ant vieno mokinio kaklo pastebėjo kabantį maišelį.

PDF 78

Todėl 1569 m. Vilniuje vyskupo kvietimu pasirodę jėzuitai gavo lėšų savo kolegijai, ateityje buvo numatę ją pertvarkyti į universitetą. Oficialiai kolegija buvo atidaryta 1570 m. liepos 17 d.

PDF 123

Netrukus iš Volynės atvyko kunigaikščiai Sanguškos1 ir visi kiti Volynės kunigaikščiai bei bajorai ir nusilenkė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, prisiekdami jam ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ištikimai tarnauti2. Ir didysis kunigaikštis Kazimieras priėmė volyniečius, ir su visais tais Lietuvos kunigaikščiais bei Tarybos ponais išvyko į Vilnių, į savo dėdės Vytauto sostinę. O 2ygimanto sūnus Mykoliukas, sužinojęs, kad Lietuvos kunigaikščiai ir Ponų Taryba jau tikrai pasirin­

PDF 304

304 ## Puslapis 304 tinai turi išaugti į didelį miestą, kadangi tą nuostabiai skatino ir vietos padėtis. Lizdeika išaiškino sapną Gediminui po to, kai jis, nukovęs didžiulį taurą ant aukščiausio kalno, stūksančio Antakalnio link, - išmanantys tėvynės istoriją dabar jį vadina Tauro kalnu - nakvojo šventajame miške prie Vilnios ir Neries santakos, vadintame Šventaragiu; jam prisisapnavo, kad matęs milžinišką vilką, visą šarvuotą geležiniais šarvais, o jo viduje staugę šimtas kitų vilkų. Tą naktį gretimame miške tikrai galėjo kaukti vilkai, tad nedaug reikėjo, kad medžiotojui - kunigaikščiui - kas nors panašaus prisisapnuotų.

PDF 294

Pakeliui iš Lietuvos kunigaikščių paėmęs paklusnumo raštus sau, Lenkijos karalienei ir Karūnai, Jogaila 1387 m. pradžioje atvyko Vilniun. Kaip prieš metus Krokuvoje buvo įvykdytas Lietuvos kunigaikščių krikštas, taip Gedimino sostinėje pirmiausia turėjo būti krikštijami bajorai.

PDF 121

81 Jo sūnus Mykoliukas, tai išgirdęs, užsidarė Trakų Mažojoje pilyje22, o Leliušas — Trakų Didžiojoje pilyje **, kaip buvo su Daugirdu susitarę, o Daugirdas užėmė Vilniaus Aukštutinę ir Žemutinę pilis kunigaikščiui Švitrigailai. Narbutas 2\ įjojęs per nepakeltą tiltą, užėmė Vilniaus Aukštutinę pilį Mykoliukui **.

PDF 4

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 3

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 7

K J Vaipo meno lobynas, Vilnius gali lenktyniauti su gražiausiais Euro* pos miestais. Kita vertus, jame pilniau ir ryškiau, negu bet kuriame kitame Lietuvos mieste, atsispindėjo mūsų istorinė praeitis. Vilnius—tai gyvas, skaistus tautos atminimas apie nužygiuotą amžių kelią — tai mūsų autobiografija, išdėstyta meno paminklų kalba.

PDF 10

Ir štai prie ypatingos laimės, kuri mums teko atgaunant Vilnių, prisideda toji aplinkybė, kad mūsų sostinė kaip tiktai yra išaugusi bei susiformavusi kūrybingomis didžiųjų pasaulinių stilių gadynėmis. Vilnius yra tarytum atvira knyga, gyvais vaizdais atskleidžianti Europos stilių istoriją — nuo gotikos iki empiro. Vilnius — tikras lobis visiems, kas yra pasinešęs studijuoti meno istoriją ne iš vadovėlių, o iš pačių meno šedevrų; jis gali tapti neišsemiamu estetinio jaunosios kartos auklėjimo šaltiniu.