Vilnius

PDF 268-269

Mat tuo metu\npaaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol,\nnutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su­\nlaužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver­\nžęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.\n2 7 0\n\n## Puslapis 269\n\nBe to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi­\njos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis ži­\nnojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai\njie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi.

PDF 270

Reikią dar kelių valan­\ndų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų\natidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausi­\nmų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje to­\nliau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį\npailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pra­\ndžią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią\ntartis. Ir Kęstutis, ir Vytautas, ir keli didikai, kurie ten\nbuvo atlydėję kunigaikščius, pajuto, kur sukama, su­\nprato, ką galvoja Jogaila, sakydamas tuos žodžius, ta­\nčiau dabar jie galėjo tik smerkti savo aklą neapdairu­\nmą, atvedusį juos į šias pasalas, nes nieko nebuvo\ngalima atitaisyti.

PDF 271

Mat nei geros savijautos,\nnei pasitikėjimo duotu žodžiu negali būti tada, kai,\nsusitarus dėl ko su priešu, šis nepaliauja galvojęs apie\nnaudą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei\ngiminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs sve­\ntingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį\nliepė nuvežti į Krėvą, antrąjį — įkalinti Vilniuje. Ši­\ntaip tas didvyris, ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo na­\ngų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o\ndėl narsumo — Achilas, žuvo gimtajame krašte per\nbrolėno kaltę: penktą naktį\nJogailos\npasiųsti\nbudeliai\n(žymiausi\niš\njų — valdovo\nmiegamojo prižiūrėtojai Pro-\nkša, Bilgenis, Lisica ir kiti)\nKrėvos kalėjime jį pasmaugė.

PDF 327

Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo\nvyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik ne­\nginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė\nir po pergalės sugrįžo pas saviškius. Išsiuntęs žygūną,\nturintį Olesnickiui pranešti apie jo atvykimą, patraukė\nliesiai į Vilnių. Olesnickis, iš anksto gavęs karaliaus\nnurodymus, nerimastingai visą laiką laukė Vytauto,\ndabar, rodydamas atvykusiam visokiausią prielankumą,\nįlydėjo jį į miestą.

PDF 344

Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos,\npilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietu­\nvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimy­\nna išgabeno į Vilnių. Po šio\nSu len k a is tariasi d ė l\nžygio smarkiai sunerimo len-\nP o d o lės v a ld y m o\nkai, būgštaudami, kad Vytau­\nto pergalės nepaverstų nie­\nkais jų senų ketinimų valdyti Podolę, ypač dėl to, kad\nVytautas, gerai prisimindamas karus, kuriuos vedė Al­\ngirdo vadovaujami lietuviai, vydami iš Podolės skitus,\nneslėpė, jog šią žemę jis imąs į savo rankas ne tik kaip\nkaro laimikį, atitekusį po pergalingo karo, bet ir kaip\nseną, teisėtai jam priklausančią valdą.

PDF 424

Lenkams rodėsi įtartinas šitoks netikėtas Vytauto nuo­ lankumas, todėl dabar, kaip ir anksčiau, ryžtingai ne­ pritarė karaliaus kelionei į Lietuvą; kai šis galop su­ siruošė į kelią, priskyrė jam kelis senatorius, garsėju­ sius tvirtumu bei atkaklumu. Iškilmingai sutiktas prie Lietuvos sienų, karalius buvo iškilmingai palydėtas į Vilnių. Po kelias dienas už- P rašo ir k u rsto trukusių pobūvių ir priėmi­ mų, surengtų karaliui bei lenkų didikams, Vytautas, pasikvietęs valdovą vienui vieną, be palydovų, pats užvedė kalbą apie tai, kas ne­ seniai dėjosi, ir išklojo, kas jam gulėjo ant širdies.

PDF 468

Patekęs į tokią ne­ aiškią padėtį, jis, be galo išsi­ gandęs ir nė nemėginęs bėgti, nes šitaip dar labiau bū­ tų pabloginęs savo padėtį, nušoko nuo žirgo ir, puolęs Kazimierui po kojų, jį pasveikino kaip Lietuvos didįjį kunigaikštį bei nuolankiai paprašė nubausti jo tėvo žu­ dikus, o jo paties, visiškai atsiduodančio valdovo malo­ nei, neatiduoti žmogžudžiams. Kazimieras, maloniai pri­ ėmęs ir atidžiai išklausęs, leido jam, pažadėjęs savo ma­ lonę, laisvai toliau žygiuoti, o pats patraukė į Vilnių ir netrukus atvyko į miestą sveikinamas didžiulės minios žmonių, karštai trokštančių jį išvysti ir puoselėjančių viltį, jog štai galop įsiviešpataus ramybė. Čia lenkai ir lietuviai vėl pradėjo nesutarti, nes pir­ mieji atkakliai laikėsi nuomo­ nės, jog Kazimieras negalįs būti, nepažeidžiant susitarimo, išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nes negalima pakelti į sostą to, kuriam ka­ ralius Vladislovas leidęs valdyti Lietuvą kaip savo vie­ tininkui.

PDF 469

Štai todėl,\npasitaręs su Lietuvos senatu, Kazimieras išsiuntė į Len­\nkiją šio krašto didikus gausiai juos apdovanojęs ir dar\ndaugiau dovanų pažadėjęs.\nS u šau kia se im ą\nPo to, nutaręs deramai su­\ntvarkyti valstybės reikalus,\nsušaukė Vilniuje seimą pasistengęs, kad jame dalyvau­\ntų kuo daugiau žmonių. Tuo tarpu rūmų maršalui Jonui\nGoštautui įsakė apvalyti Palenkę nuo priešų.

PDF 537

Įžeistos širdys visur pradėjo matyti įžeidinėjimą ir godžiai klausytis tų, kurie patarė atsiskirti. Visa tai, kas tarp jų ir kitų Lietuvos didikų Vilniuje dėjosi, nors šitaip n eišv en g ia­ m ai ir turėjo dėtis tarp skirtingo tikėjimo bei auklėji­ mo žmonių, jie d a b a r suprato kaip sav ęs niekinimą ir pradėjo taip nekęsti Lietuvos, kad n e t įniko veidmainin­ gai skųstis, jog, juos priimant, buvęs užgautas jų oru­ mas. Beje, d a r vienas dalykas užgavo jiems širdis: k a raliu s mat buvo išleidęs Rusai v e r č ia m i pri- griežtus potvarkius, k u riais p a žin ti u n iją su Ro- sakėsi remiąs Florencijoje m o s b a žn y č ia sudarytą Romos bažnyčios su­ sitarimą su Rytų bažnyčia ti­ kėjimo reikalais, tuo užgaudamas p ase k ėju s Rytų schi­ zmos, kurios atkakliai laikėsi Seversko didikai.

PDF 583

Žmonės pa­ sakojo, kad šimtą tūkstančių žmonių, jaunų ir stiprių, priešas išsivarė iš Baltarusijos ir Lietuvos į nelaisvę, neskaitant žuvusių visokiausiose skerdynėse nuo kar­ do senių bei vaikų. Po priešo niokojamo antpuolio Minske ir kituose miestuose užėjo maras. Dažni skitų žygiai į Lietuvos gilumą paskatino luomus geriau su­ tvirtinti Vilnių.

PDF 652

Kai Vasilijaus legatai patvirtino šį susi­ tarimą karaliaus bei senato M a sk v o s v a ld o v a s ti- akivaizdoje, susiderėjo, kad tu lu o ja m a s d id žiu o ju pasieniuose kylantiems gin- v is o s R u sios v a ld o v u čams spręsti abi šalys pas- kirsiančios nepaprastus tei­ sėjus, kurie ir teis kaimynystėje gyvenančius žmones. Ta pati pasiuntinybė pareikalavo, kad po visą Lietu­ vą išmėtyti maskvėnų belaisviai būtų suvaryti į Vilnių ir geriau užlaikomi. Šios paliaubos iš tiesų laiku suda­ rytos, nes tuo metu karalius Ž ū sta L iu d vik a s, didžiai liūdėjo dėl jo šeimą V e n g rijo s ka ra liu s ištikusios nelaimės.

PDF 655

Galop jis pa­ prašė leisti laisvai sugrįžti į Maskvą tiems pirkliams ir žygūnams, kurie buvo sulaikyti, kai maskvėnai su­ ėmė karališkuosius teisėjus. Sugrįžęs iš Maskvos, Jes- manas išvydo karalių bei ka­ ralienę Vilniuje. Karalius, su­ laukęs senyvo amžiaus, nuo­ gąstavo, kad, jam staiga mi­ rus, jo sūnus Augustas, dar visai vaikas, beje, tokio am­ žiaus, kada nepajėgiama valdyti valstybės, gali netekti Lenkijos sosto, o sudarius lenkams bei lietuviams nau­ ją susitarimą,— ir Lietuvos kunigaikštystės.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

kad karalius įsakytų juos atgal pasiųsti. Galop jis pa­\nprašė leisti laisvai sugrįžti į Maskvą tiems pirkliams \nir žygūnams, kurie buvo sulaikyti, kai maskvėnai su­\nėmė karališkuosius teisėjus.\nSugrįžęs iš Maskvos, Jes- \nmanas išvydo karalių bei ka­\nralienę Vilniuje.

PDF 682

Stanislovo bazilikoje. Tuo\ntarpu Lietuvą užgriuvo siaubingas badas, o Volynę nu­\nsiaubė skitai, kurie staigiu antpuoliu nuniokojo dide­\nlius plotus, užėmė ir sudegino Braclavą ir nebaudžiami\nišsigabeno didžiulį grobį bei išsivarė daugybę belais­\nvių. Rugsėjo pabaigoje luomai susirinko Vilniuje į\nseimą, kuriame karalius pareikalavo, kad liautųsi pa­\nvojingai kivirčijęsi Trakų vaivada Mikalojus Radvila\nir Vitebsko Stanislovas Kiška, nes gerai žinojo, kad\nniekas taip nekenkia visuomenės reikalams, kaip as­\nmeniniai atskirų didikų nesutarimai.

PDF 701

Patyrinėjęs, ką šiuo reikalu mano lenkai, ir sužinojęs, jog jiems visai nerūpi Livo­ nija, karalius, šiek tiek padrąsinęs Gotardą, nusiuntė jį į Lietuvą, sakydamas, kad ten ir bus dėl visko susitarta. Kadangi žmogus kur kas žvaliau imasi to reikalo, kurį laisva valia pats pasiūlo, karalius sušaukė Vilniuje ba­ jorų seimą, norėdamas deramai nuteikti lietuvius. Sako, suvažiavo į seimą galybė ba- L ie tu v ia i k e tin a gin- jorų, kurie daug ką jame lai- ti L iv o n iją mėjo, nes karalius visa ko prižadėjo ir visus pažadus ištesėjo, trokšdamas, kad šie pritartų jo sumanymams.

PDF 77

Kunigaikštis Jogaila ir kunigaikštis Vy­\ntautas, jų tėvams dar gyviems esant, buvo labai su­\nsidraugavę.\nO paskui didysis kunigaikštis Algirdas 1377 me­\ntais3 5 pasimirė. Didysis kunigaikštis Kęstutis, atsižvelg­\ndamas j susitarimą bei savo brolišką meilę ir santar- \nmę, kurios ligi jo mirties buvo laikęsis, pripažino di­\ndžiuoju kunigaikščiu Vilniuje jo sūnų, didįjį kunigaikštį \nJogailą, ir ėmė pas jį važinėti tartis dėl reikalų, kaip \nanksčiau, būdavo, atvažiuoja pas vyriausiąjį brolį.

PDF 77

O paskui didysis kunigaikštis Algirdas 1377 me­ tais35 pasimirė. Didysis kunigaikštis Kęstutis, atsižvelg­ damas j susitarimą bei savo brolišką meilę ir santar- mę, kurios ligi jo mirties buvo laikęsis, pripažino di­ džiuoju kunigaikščiu Vilniuje jo sūnų, didįjį kunigaikštį Jogailą, ir ėmė pas jį važinėti tartis dėl reikalų, kaip anksčiau, būdavo, atvažiuoja pas vyriausiąjį brolį. Buvo vienas žmogus36, didžiojo kunigaikščio Algir­ do tarnas, vergas, vardu Vaidila37; iš pradžių buvo kepėju, paskui kunigaikštis pristatė jį kloti patalą ir pa­ davinėti jam geriamą vandenį, o ilgainiui didysis kuni­ gaikštis jį net labai pamėgo ir davė jam valdyti Ly­ dą34 ir išvedė į žmones.

PDF 173

Ir paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo drau­ gų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nu­ slėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui pa­ dėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mū­ sų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vil­ nių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė. Tačiau mūsų tėvas, vengdamas apie save piktų kal­ bų ir nenorėdamas nieko iš savo giminės išvyti, sugrą­ žino jam visą jo tėvo dalį — Vitebską ir kitas sritis, kurios buvo jo tėvo,— ir auksą, ir iždą, ir žirgyną, o ku­ nigaikštis Jogaila prižadėjo mūsų tėvui su savo motina ir savo broliais ir prisiekė ištikimybę, sutvirtindamas tai raštais ta prasme, kad jis Vilniaus niekados nebe- reikalaus ir bus mūsų tėvui paklusnus savo tėvo dalyje Vitebske.

PDF 305

1 Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandrų patvtitino visų LDK žemių seimas Vilniuje, 1492.VII.18.

PDF 6

Išsamesnėms krašto praeities studijoms istoriką galė­ jo paskatinti pusbrolio Justino parašyta nedidelė knygelė „Trumpa lietuvių tautos istorijos bruožų apybraiža“. Tuo me­ tu susidomėjimas istorija buvo didelis, Vilniaus universitete dėstė Joachimas Lelevelis, Ignotas Danilavičius, Ignotas Ona­ cevičius. Adomo Mickevičiaus draugai filomatai ir filaretai su­ sirinkimuose diskutavo apie krašto praeitį, liaudies padavimus ir dainas, kuriose jie atsekdavo sustingusius praeities pėdsa­ kus.

PDF 6

Vilniuje buvo rengiamas spaudai XVI a. kroniki­ ninko Motiejaus Strijkovskio veikalas. Vilniaus universiteto auklėtiniai vertė žymiausių XVIII-XIX a. Europos istorikų - Vilhelmo Robertsono, Adomo Fergusono, Pranciškaus Petro Vilhelmo Gizo, Johano Miulerio - darbus.

PDF 13

Rusijos valdžia Saurų dvarą sekvestravo. Knygas, archyvus, muziejaus ekspo­ natus suvežė į vieną iš Vilniaus bažnyčių, iš kurios, pasakoja­ ma, už rublio mokestį sargas leisdavo ten saugomą biblioteką ir rankraščius išgabenti. Taip nyko dešimtmečius kaupta bib­ lioteka, istorijos dokumentų archyvas, nespausdinti darbai.

PDF 304

Anksčiau sakėme, kad žyniai stebėdavo dangaus kūnų ju­ dėjimą, norėdami padalyti laiką į atkarpas, bet kadangi su jų padėtimi pynėsi mitologija, tai turėjo būti žinomas ir pranaša­ vimas iš žvaigždžių; kaip tik todėl liaudies padavimuose žodis žvaigždininkas (Zwajždinikas) - astronomas - turi tą pačią prasmę kaip juodaknygininkas (Juodukniginikas). Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvu­ sią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pra­ našystėmis tikėta.

PDF 115

Strijkov­\nskis, pasakodamas apie kunigaikščio Kęstučio ir Birutės vedy­\nbas, aiškiai mini ją buvus panašia žyne, arba vestale. Mat ant\nšvento kalno prie Palangos, prie Nevėžio upės, Vilniuje ir ki­\ntose vietose būta aukurų, kuriuose degė Amžinoji ugnis, sau­\ngoma mergelių. Jos visuotinai buvo vadinamos vaidilutėmis,\nlietuviškai Wejdalotenie.

PDF 149

149 ## Puslapis 149 Neris (Neris) Vilija laikoma deive arba veikiau tos upės nimfa. Rankoje turiu knygelę25, kurios autorius nurodytas antraš­ tėje „Į skaitytoją“, dėsto eilėmis 1748 ir 1749 metais Vilniuje įvykusių gaisrų nelaimingą istoriją. Toliau jis pateikia ilgą su­ degusių namų sąrašą.

PDF 180

Tą vardą Stenderis išveda\niš latviškų žodžių Berhns, lietuviškai bernas (Barnus), ir Stuh-\nke - lėlė. Kitaip juos vadindavo piktukais nuo Piktas', netoli\nVilniaus yra Piktukonių (Piktukance) kaimas. Kitose vietose\nvadinosi pursčiai (Puršcie).

PDF 202

Gyvatė (Giwojte)\nNuodingas šliužas. Šios rūšies būtybės buvo traktuojamos\nkaip namų dievaičiai, jas gyvas labai rūpestingai prižiūrėdavo.\nStrijkovskis aiškiai sako, kad Vilniuje, prie didžiosios Perkū­\nno šventyklos, tokie šliužai buvo laikomi atskiroje koplyčioje,\nkurią ir dabar galima pamatyti Katedroje, po didžiuoju alto­\nriumi.

PDF 304

Anksčiau sakėme, kad žyniai stebėdavo dangaus kūnų ju­ dėjimą, norėdami padalyti laiką į atkarpas, bet kadangi su jų padėtimi pynėsi mitologija, tai turėjo būti žinomas ir pranaša­ vimas iš žvaigždžių; kaip tik todėl liaudies padavimuose žodis žvaigždininkas (Zwajždinikas) - astronomas - turi tą pačią prasmę kaip juodaknygininkas (Juodukniginikas). Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvu­ sią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pra­ našystėmis tikėta.

PDF 226

To­\nkie yra praamžių padavimai. XIII amžiuje, vyriausiesiems žy­\nniams persikėlus į Lietuvą, didžioji šventykla buvo įvairiose\nvietose, vėliau Kernavėje, pagaliau Vilniuje, joje panašiai de­\ngė šventoji ugnis.\n4.

PDF 243

242\n\n## Puslapis 242\n\nje. Vilniuje praeito amžiaus pabaigoje kasant duobes kated­\nros bažnyčios pamatams, žemėje buvo rastas rūsys, kuris buvo\npilnas panašių dalykų. Tokie atradimai primena paprotį už­\nkasti žemėje aukų likučius požemio dievų garbei.

PDF 304

Anksčiau sakėme, kad žyniai stebėdavo dangaus kūnų ju­ dėjimą, norėdami padalyti laiką į atkarpas, bet kadangi su jų padėtimi pynėsi mitologija, tai turėjo būti žinomas ir pranaša­ vimas iš žvaigždžių; kaip tik todėl liaudies padavimuose žodis žvaigždininkas (Zwajždinikas) - astronomas - turi tą pačią prasmę kaip juodaknygininkas (Juodukniginikas). Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvu­ sią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pra­ našystėmis tikėta.

PDF 244

Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz­\n243\n\n## Puslapis 243\n\nduotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno\nšventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Ta­\nčiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.

PDF 304

Anksčiau sakėme, kad žyniai stebėdavo dangaus kūnų ju­ dėjimą, norėdami padalyti laiką į atkarpas, bet kadangi su jų padėtimi pynėsi mitologija, tai turėjo būti žinomas ir pranaša­ vimas iš žvaigždžių; kaip tik todėl liaudies padavimuose žodis žvaigždininkas (Zwajždinikas) - astronomas - turi tą pačią prasmę kaip juodaknygininkas (Juodukniginikas). Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvu­ sią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pra­ našystėmis tikėta.

PDF 311

310\n\n## Puslapis 310\n\npuotų likutis. Vėliau piktnaudžiavim as stipriaisiais gėrimais, ku ­\nriuos tikriausiai pristatydavo Izraelio sūnūs ir kurie tais laikais\nlabiau išplito, Vilniaus vyskupą Abraom ą Vainą paskatino už­\ndrausti ir visiškai likviduoti tą paprotį9. Bet jis išliko iki X V II\namžiaus pradžios, nes Vilniaus vyskupas Bžostovskis dar 1710\nmetais tą paprotį m atė ir griežtai jį uždraudė10 1.

PDF 373

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kapas yra\nprie Vilniaus, dešiniajame Vilnios krante, į kairę nuo kelio,\n1 Principum viromm tumulis injiciunt omnes humum urtatim, et\navide cupientes tumulos, quam maximos efficere (Herodotas). Luka-\nnas apie juos sako: Regum cineres extmcto monte quiescunt (Karalių\npelenai ilsisi supiltame kalne).\n2 Straipsnį apie tai paskelbiau viename buvusio Tygodnik Wilenski\nnumeryje**.\n372\n\n## Puslapis 372\n\nvedančio iš Užupio į Antakalnį.

PDF 379

Pagaliau panašių atradimų retumas mūsų krašte verčia\ndaryti išvadą, kad mirusiųjų kūnai būdavo deginami retai ar­\nba kad pelenus dažniausiai užkasdavo induose iš medžiagos,\nneatsparios puvimui. Vilniuje, kaip spėjama, kunigaikščių pe­\nlenai turi būti pakasti Pilies kalne iš saulėtekio pusės, ir jei jie\nbuvo supilti į patvarias urnas, tai turėtų gulėti giliai kalne.\nMano kaimynystėje, prie Nočios miestelio, atsitiktinai at­\nkasus vieną kapą, rastas akmeninis kirvukas, padarytas iš kie­\ntos geležies.

PDF 304

304 ## Puslapis 304 tinai turi išaugti į didelį miestą, kadangi tą nuostabiai skati­ no ir vietos padėtis. Lizdeika išaiškino sapną Gediminui po to, kai jis, nukovęs didžiulį taurą ant aukščiausio kalno, stūksančio Antakalnio link, - išmanantys tėvynės istoriją dabar jį vadina Tauro kal­ nu - nakvojo šventajame miške prie Vilnios ir Neries santa­ kos, vadintame Šventaragiu; jam prisisapnavo, kad matęs mil­ žinišką vilką, visą šarvuotą geležiniais šarvais, o jo viduje stau­ gę šimtas kitų vilkų. Tą naktį gretimame miške tikrai galėjo kaukti vilkai, tad nedaug reikėjo, kad medžiotojui - kunigaikš­ čiui - kas nors panašaus prisisapnuotų.

PDF 379

Pagaliau panašių atradimų retumas mūsų krašte verčia\ndaryti išvadą, kad mirusiųjų kūnai būdavo deginami retai ar­\nba kad pelenus dažniausiai užkasdavo induose iš medžiagos,\nneatsparios puvimui. Vilniuje, kaip spėjama, kunigaikščių pe­\nlenai turi būti pakasti Pilies kalne iš saulėtekio pusės, ir jei jie\nbuvo supilti į patvarias urnas, tai turėtų gulėti giliai kalne.\nMano kaimynystėje, prie Nočios miestelio, atsitiktinai at­\nkasus vieną kapą, rastas akmeninis kirvukas, padarytas iš kie­\ntos geležies.

PDF 408

VI lentelė, 40-asis piešinys. Senasis Vilniaus miesto her­\nbas. Čia yra tiesiog pavaizduotas milžinas Alcis, apie kurį jau\nanksčiau kalbėjome. Jis žengia per kažkokį vandenį, ramsty-\ndamasis medžiu; ant pečių jam sėdi moteris. Aplinkui užra­\nšas: Sigillum civiiįatis] Viln[ensis],Ann[o] VIIurb[eJ condĮita]\ninst[itutum] (Vilniaus miesto antspaudas, įvestas 7 metais nuo\nmiesto įkūrimo).

PDF 514

Iš tikrųjų tais me­ tais vyko Lenkijos seimas Piotrkove, trukęs ilgai ir sėkmingai posėdžiavęs. Tais metais karaliui Žy­ gimantui buvo daug darbų ir rūpesčių; mat, be ši­ to darbštaus seimo, dar kariavo šiaurėje karą su Rusija. Romanas Sanguška kovojo kruvinus mū­ šius su Rusija; įvyko taip, kad karalius, Piotrkovo seime parengęs abiejų tautų žygį, rudenį su ka­ riuomene išžygiavo iš Vilniaus, bet pasiekė tik Ra- daškovičius; ten jis susitiko su caro pasiuntiniais, pareiškusiais pageidavimą taikytis.

PDF 449

Sunku identifikuoti ir recenzijos autorių. ,,Wizerunki i\nRoztrząsania Naukowe“ puslapiuose anonimiškumas buvo\nįprastas reiškinys. Šio leidinio, kuris buvo sumanytas kaip\nšubravcų tradicijų tęsėjas, autoriai buvo aštuoniolika\nbuvusių Vilniaus universiteto profesorių, astuoni su šia\nįstaiga nesusiję mokslininkai ir devyniolika literatų, kurių\ndauguma buvo to universiteto absolventai.

PDF 479

Kaip buvo įsišaknijęs tikėjimas žalčiais, kaip dievais-globė- jais, užtenka pateikti pavyzdį iš jėzuitų pastebėjimų XVII am­ žiaus pradžioje. Šie kunigai vienoje greta Vilniaus esančio kaimo mokykloje, mokydami vaikus katekizmo, ant vieno mokinio kaklo pastebėjo kabantį maišelį. Vaikas, paklaustas, kas ten yra, at­ sakė: „Mano dievas, kurį man davė motina“.

PDF 510

Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama rite­ riška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnu­ liai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvaru Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais. Datuotas Vilniuje 1354 metų rugpjūčio 7 dieną.

PDF 303

Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius, norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais, atsikvietė į Vilnių jė- zuitų; jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje, vadi- namą kolegija (žiūr. 254 psl.). Maža to, vyskupas Protasevičius, nesigailėdamas savo turtų, rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams.

PDF 350

Daugelis brangeny- bių buvo išvežta į Maskvą ir į Švediją. Rusai iš Vilniaus į Maskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus, o švedai vežėsi į Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultū- ros turtų. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta, bet vis dėlto daug kas buvo išvežta, o kai kas tenai tebėra dar ir šiandien.

PDF 353

Tam pa- čiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. Čia jie pir- miausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją, o vėliau ir akademiją. Nesitenkindami Vilnium, jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr.

PDF 589

Kai žinia apie šią perga- K a ia liu s, g a v ę s žin ią lę pasiekė Vilnių, karalius a p ie p e rg a lę , m iršta Aleksandras jau buvo beveik be žado. Apsipylęs ašaromis, pakėlė akis bei rankas į dangų ir padėkojo aukščiausia­ jam už sėkmę, kurios sulaukė valstybė. Po to, pralinks­ mėjusiu veidu, nušvitusiomis akimis pasigręžęs į aplin­ kui stovinčius, be žodžių, nes negalėjo kalbėti, kiekvie­ nam paspaudė ranką, nelyginant atsisveikindamas su gyvaisiais, ir, šitaip parodęs artimiesiems meilumą, pa­ sitraukė iš gyvenimo.

PDF 250

Planinės ekonomikos metais Lietuvos visuomenėje vyravo nuostata, kad, paėmus į savo rankas gamybą, bus galima ją pasiskirstyti pagal savo poreikius Pirmasis Prancūzijos prezidento Fransua Miterano vizitas į Lietuvą. Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis su svečiu Vilniaus senamiestyje prie Aušros vartų. Vilnius, 1992 m.

PDF 513

Atvirkščiai, visi prieinami tyrinėjimai rodo, kad toji tauta skyrėsi nuo lietuvių. Yra dokumentinių įrodymų, jog teismuose XVI amžiuje nuospren­ džius sakydavo lietuviškai, o į knygas įrašydavo rusiškai, loty­ niškai arba lenkiškai1. Vilniuje lietuviškus pamokslus kunigai iš ambonų sakydavo iki XVII amžiaus pirmojo ketvirčio2.

PDF 270

Reikią dar kelių valan­\ndų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų\natidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausi­\nmų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje to­\nliau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį\npailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pra­\ndžią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią\ntartis. Ir Kęstutis, ir Vytautas, ir keli didikai, kurie ten\nbuvo atlydėję kunigaikščius, pajuto, kur sukama, su­\nprato, ką galvoja Jogaila, sakydamas tuos žodžius, ta­\nčiau dabar jie galėjo tik smerkti savo aklą neapdairu­\nmą, atvedusį juos į šias pasalas, nes nieko nebuvo\ngalima atitaisyti.

PDF 320

Taip jau esti, kad ir žmogaus dvasią, ir kūną purto nelyginant kokia karšt­ ligė, kai jis, nepaprastų įgeidžių deginamas, vaizduotė­ je mato nesamus džiaugsmus. Iš neapsakomo troškimo valdyti Vytautas įsivaizdavo, jog Skirgaila esąs Vilniu­ je, jog Vilnius paliktas be įtvirtinimų. Tuo tarpu Skir­ gaila jau gyveno Kijeve. Olesniakis, sudeginęs papilyje namus, priėmė visą prastuomenę į Žemutinės pilies ap­ tvarą, pačią pilį sustiprino visokiausiais įtvirtinimais.

PDF 589

Kai žinia apie šią perga- K a ia liu s, g a v ę s žin ią lę pasiekė Vilnių, karalius a p ie p e rg a lę , m iršta Aleksandras jau buvo beveik be žado. Apsipylęs ašaromis, pakėlė akis bei rankas į dangų ir padėkojo aukščiausia­ jam už sėkmę, kurios sulaukė valstybė. Po to, pralinks­ mėjusiu veidu, nušvitusiomis akimis pasigręžęs į aplin­ kui stovinčius, be žodžių, nes negalėjo kalbėti, kiekvie­ nam paspaudė ranką, nelyginant atsisveikindamas su gyvaisiais, ir, šitaip parodęs artimiesiems meilumą, pa­ sitraukė iš gyvenimo.

PDF 655

Reikėjo prikalbėti didikus, senatą ir ba­ jorus, kad kuo greičiausiai paskelbtų Žygimantą Augus­ tą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tartasi šiais klausi­ mais uždaruose pasitarimuose, slaptai sukviečiant žmo­ nes, kad apie tai nesužinotų lenkai ir nepaverstų nie­ kais viso sumanymo. Kai valdovas tvarkė Vilniuje šiuos reikalus, atvyko Maskvos kunigaikščio legatas, atsiųs­ tas labai įdomia dingstimi.

PDF 77

O paskui didysis kunigaikštis Algirdas 1377 me­ tais35 pasimirė. Didysis kunigaikštis Kęstutis, atsižvelg­ damas j susitarimą bei savo brolišką meilę ir santar- mę, kurios ligi jo mirties buvo laikęsis, pripažino di­ džiuoju kunigaikščiu Vilniuje jo sūnų, didįjį kunigaikštį Jogailą, ir ėmė pas jį važinėti tartis dėl reikalų, kaip anksčiau, būdavo, atvažiuoja pas vyriausiąjį brolį. Buvo vienas žmogus36, didžiojo kunigaikščio Algir­ do tarnas, vergas, vardu Vaidila37; iš pradžių buvo kepėju, paskui kunigaikštis pristatė jį kloti patalą ir pa­ davinėti jam geriamą vandenį, o ilgainiui didysis kuni­ gaikštis jį net labai pamėgo ir davė jam valdyti Ly­ dą34 ir išvedė į žmones.

PDF 58

Šio leidinio, kuris buvo sumanytas kaip šubravcų tradicijų tęsėjas, autoriai buvo aštuoniolika buvusių Vilniaus universiteto profesorių, aštuoni su šia įstaiga nesusiję moksli­ ninkai ir devyniolika literatų, kurių dauguma buvo to univer­ siteto absolventai. Sunku tarp jų būtų pažinti recenzijos auto­ rių. Vis dėlto straipsnio stilius, maniera, kandumas, dalyko iš­ manymas, profesionalumas labai primena kitą rašinį, tiksliau sakant, straipsnių ciklą „Laiškai nuo Kražantės krantų“, kuris trejus metus buvo spausdinamas „Gazeta Warszawska“ pus­ lapiuose25.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

„Wizerunki i Roz­\ntrząsania Naukowe“ puslapiuose anonimiškumas buvo įpras­\ntas reiškinys. Šio leidinio, kuris buvo sumanytas kaip šubravcų \ntradicijų tęsėjas, autoriai buvo aštuoniolika buvusių Vilniaus \nuniversiteto profesorių, aštuoni su šia įstaiga nesusiję moksli­\nninkai ir devyniolika literatų, kurių dauguma buvo to univer­\nsiteto absolventai.

PDF 204

Lietuviai tam tikriems burtams naudodavo žvakes, paga­ mintas iš žalčio taukų, nes, tokią žvakę uždegus, atvykdavo žal­ čių karalius su visa didžiule roplių svita. Burtininkių visuomet į naudą išeidavo šios rūšies fetišų vartojimas. Kaip buvo įsišaknijęs tikėjimas žalčiais, kaip dievais-globė- jais, užtenka pateikti pavyzdį iš jėzuitų pastebėjimų XVII am­ žiaus pradžioje. Šie kunigai vienoje greta Vilniaus esančio kai­ mo mokykloje, mokydami vaikus katekizmo, ant vieno mokinio kaklo pastebėjo kabantį maišelį.

PDF 128

Ati­ teko jai ir Dubrovno pavietas, kadaise buvusi iš Lietuvos istorijos žinomo Jogailos patikėtinio Vaidilos nuosavybė. Tas lėšas Vladislovas Jogaila dar padidino skirdamas katedrai ir vyskupams nemažą Vilniaus miesto dalį - visą plotą nuo pilies iki pat Šv. Mikalojaus kapinių netoli Rūdninkų vartų, o kitoje pusėje - ligi Trakų kelio, dovanodamas ten ir aikštes, ir namus, net su gyventojais11.